Patirtis, kuri mane pakeitė

Myliu savo mamą, nes ji padovanojo man gyvybę. Myliu savo mamą už šilumą, už nuoširdumą, už pokalbius vakarais. Myliu savo mamą už stiprią meilę skirtą man. Aš taip pat tapau mama. Visai neseniai. Iki tol teko daug ką išgyventi...

Prieš metus, kovo mėnesį sužinojau, kad laukiuosi. ,,Aš tapsiu mama", - kartojau mintyse. Glosčiau dar neaugantį pilvuką. Žinojau, kad labai stipriai mylėsiu savo vaikelį. Laukiau ir nekantravau. Įsivaizduodavau savo būsimą vaikelį. Buvau be galo laiminga. Supratau kaip jaučiasi tos poros kurios ilgai laukė savo mažo stebuklo. Su džiaugsmu ėjau į moterų konsultaciją, žavėjausi nėštukėmis ir laukiau kada ir mano pilvukas bus apvalus.

Ginekologė po apžiūros pasakė, kad viskas gerai, ultragarso tyrimo nedarė. Ėjo devinta nėštumo savaitė. Buvau euforijoj iš begalinės laimės, kad tapsiu mama, kad laikysiu savo kūdikėlį, vyro ir mano meilės vaisių. Sugrįžę savaitgalį į kaimą pas tėvus pranešėme džiugią žinią. Būsimos močiutės labai džiaugėsi. Tą patį vakarą pasijutau keistai. Kai pastebėjau kraujo dėmeles, iIšsigandau. Supanikavau. Pakviečiau vyrą, liepiau greit vežti i ligoninę. Visą kelią praverkiau. Bijojau, bet tikėjausi, kad viskas bus gerai. Mintyse kartojau: ,,mažiuk, laikykis, mums reikia tavęs. Laikykis".

Tos kelios minutės iki ligoninės praėjo taip kankinančiai lėtai. Skaičiavau kiekviena nuvažiuotą kilometrą, metrą, skaičiavau kiekvieną prabėgusią minutę, sekundę. Atrodo truko visą amžinybę. Nuvažiavus į ligoninės priimamąjį, mane patikrino, pažiurėjo ultragarsu ir pasakė, kad vaikelio nėra. Tuščia gemalinė pūslelė. Paguodė, kad taip būna ne man vienai, kad kitas nėštumas dažniausiai būna laimingas, kad galiu išnešioti sveiką vaikelį. Negalėjau patikėti - mačiau tuščią pūslelę, bet vis negalėjau tuo patikėt. Ašaros krito kaip nuo stataus kalno, aukštesnio net už Everestą. Krito i bedugnę. Tą naktį man padarė abraziją...

To nelinkiu net didžiausiam savo priešui. Negalėjau patikėti, kad taip daug džiaugsmo teikęs būsimas stebuklas išnyko. Jo nėra... Ir niekada nebuvo. Tiesiog nebuvo... Kaltinau save ir tik save. Bandžiau atrodyti stipri, bandžiau įtikinti kitus, kad viską galiu ištvert, kad reikia eiti į priekį, žiūrėt optimistiškai. Bet viduje buvau sugniuždyta. Vyrui užmigus verkiau taip kaip niekad nesu verkus, graužiau save. Nebetikėjau, kad kada tapsiu mama, praradau tikėjimą savimi.

Prasidėjo vasara. Po truputi pradėjau susitaikyti su nesėkmingu nėštumu. Taip jau būna, o aš jaučiausi kvailė, kad per anksti apsidžiaugiau, kad per anksti laukiau to, kas neegzistavo. Nutariau, kad kitas nėštumas bus negreit, kai atsigausiu emociškai. Vasaros pabaigoje nesulaukus mėnesinėms nusprendžiau nusipirkt nėštumo testą, nors netikėjau, kad galiu vėl lauktis. Dvi juostelės. Nepatikėjau. Nusipirkau antrą, trečią. Dvi juostelės. Aš vėl laukiuosi. Eidama i moterų konsultaciją mintyse bandžiau susitaikyti, kad išgirsiu blogą naujieną, nors nežinojau kas manęs laukia. Bijojau žiūrėt i monitoriaus ekraną, kai darė tyrimą ultragarsu. Pamačiau juodoje pūslelėje tvyksantį baltą taškelį, mažą vaikelio širdelę. Džiaugiausi ir bijojau tuo pačiu metu. Ėjo devinta nėštumo savaitė. Bijojau, nes tokiu laiku įvyko ana baisi nelaimė.

Praėjo toji savaitė, laukiau dvyliktosios savaitės - visos nėštukės žino, dėl ko. Sulaukiau! Grįžtu iš darbo. Nuėjusi į vonios kambarį pamačiau tą kraupų vaizdą, kurio tikėjausi jau niekad nepamatysiu. Viskas! Jo netenku. Ir vėl... Kodėl aš? Kodėl būtent man vėl teks išgyvent tą patį? Už ką taip? Ką aš blogo padariau šiam pasauly?... Važiuodama į ligoninę save raminau, jau taip stipriai neverkiau. Riedėjo vos kelios ašaros, šaltu veidu žiūrėjau į asfalto kelią. Jaučiau vyro nerimą. Kaip nors ištversiu.

Ultragarso tyrimas. Su baime žvelgiau į monitoriaus ekraną ir negalėjau patikėti. Mažos rankytės, kojytės, pilvukas, galvytė. Juda, spurda, širdelė plaka. Gresiantis persileidimas. Bet jis gyvas, jis nori gyvent ir be kovos nepasiduos. Vaikelis stiprus ir tikiu, kad bus visą gyvenimą stipraus charakterio. Jau pilvelyje kovojo už savo vietą po saulę. Tą naktį ligoninėje žinojau, kad šįkart viskas bus gerai. Savaitės bėgo, su kiekviena diena savo vaikelį jaučiau vis stipriau. Pasakojau pilvelio gyventojui kaip jis laukiamas, kaip jį karštai mylime.

Pasakojau, nes žinojau, kad mane girdi, supranta. Glostydama savo pilvuką jausdavau kaip mažylis nusiramina, grimzta i saldų miegą. Pabardavau kada stipriai įremdavo savo kojytę į mano šonkaulius. Bandžiau įsivaizduoti kokios bus jo akytės, kieno nosytę paveldės, kieno lūpytes. Mintyse piešiau vaizdą kaip laikau jį savo glėbyje, kaip jį glaudžiu prie krūtinės. Ir sulaukiau. Sulaukiau tos laimingos dienos. Sūnelis išvydo pasaulį pavasarėjant. Negalėjau patikėti, kad esu mama.

Dabar sūnui jau trys mėnesiai. Džiaugiuosi kiekviena diena. Kiekviena mažylio šypsena, kiekvienu krykštavimu. Širdis verkia kartu su juo, kai skauda pilvuką. Didžiuojuosi juo. Myliu jį. Su kiekviena diena vis stipriau ir karsčiau.

Motinystė - šaunus dalykas ir tai patirti turi kiekviena moteris. Galbūt teko visa tai išgyvent, kad labiau mylėčiau savo sūnų, savo būsimus vaikus, kad labiau įvertinčiau gyvybės kainą, kad labiau gerbčiau tėvus? Galbūt. Ir šita patirtis mane pakeitė. Mes, vaikai, ne visada suprantame savo tėvus, pykstame, kai mums ką draudžia. Bet kai patys tampame tėvais, suprantame, kad mūsų tėvai visa tai darė iš didelės meilės. Dabar nei anksčiau branginu savo tėvus, o ypač mamą. Pati tapau mama ir tuo labai džiaugiuosi. Aš mama!

Raimonda

P.S. Už jaudinanŧį rašinį jo autorei išsiųsime knyg1 "Mano šventė". Rašykite, pasakokite ir laimėkite!