Nešanti laimę

Man patinka šviežias ir gaivus ką tik nupjautos žolės kvapas...

Kai išėjus pro duris, pajauti lengvą gaivumą, kuris suvelia tavo plaukus,

ir išblaško liūdnas mintis, salstelėjęs giedro pavasario žolės kvapas

taip smarkiai smelkiasi į širdį, kad rodos tuoj kažkas trūks, kažkas

sprogs ir visur pabirs didžiulis džiaugsmas. Tokia ta pavasario

nuotaika, kai prabunda gražiausios pasaulyje pievos nuostabiausiais

žiedais.

Jei akimirkai užmerkčiau akis, ir tyloje pabusčiau tokioje žiedų pievoje,

giliai įkvėpčiau ir su dideliu džiaugsmu nusijuokčiau gyvenimui, kad jis

man davė didžiulę laimę - dukrą.

Mama tapau prieš penketą mėnesių.

Pamenu vieną vėlyvą vakarą, kartu su vyru kalbėjomės apie mudviejų ateitį

prie puodelio arbatos. Pokalbis, regis, tęsėsi iki begalybės, ir planai

buvo vieni už kitus puikesni, tokie kupini svajonių, tokie įgyvendinami,

tokie nepaprasti.

Keturi vaikai - išgirdau sakant savo mylimąjį... Tebūnie -

palydėjau šypsena ir nuoširdžiai tikėjau, kad būtinai būtinai mūsų šeima

bus tokia didelė ir tokia laiminga. Dienos plaukė upeliais, o aš su

didžiuliu nekantrumu laukiau... Laukėme abu, ir su dar didesniais

planais, ir svajonėmis apie pirmagimį, ir su dar didesniu nekantrumu.

Galų gale, iš didelio nekantrumo, mano akyse jau rodėsi ašaros, vyro

pečiai ir palaikantis žodis, aplinkinių linkėjimai sulaukti greičiau

vaikų po truputį varė į kažkokią dviprasmę nežinią. Tai kur tu, -

klausdavau ir klausdavau, kodėl dar nenori ateiti? Vyras užmigdavo, o aš

tyloje šluostydavau ašaras. Atsakymo nebuvo... Ir taip bėgo laikas.

Nerimas pynėsi su laukimo valandomis, kurios nieko daugiau

nedavė, tik dar didesnį liūdesį, kol vieną dieną nutariau - nėra čia ko

liūdėti, joks vaikas nenorėtų apsiašarojusios mamos, kuri nieko daugiau

ir nedaro, tik mąsto, tik dvejoja, tik kremtasi dėl visko.

Nuo tos akimirkos laukimas tapo labai tylus, o aš plačiai šypsojausi.

Tą rytą, kai laukiau testo dviejų juostelių, reiškiančių

teigiamą atsakymą, nenustygau vietoje. Regis, jau mačiau mintyse atsakymą.

Taip!

Rytas buvo ankstyvas ir kupinas darbų, o aš galvojau tik viena - būsiu

mama, būsiu pati geriausia mama!

Po devynių mėnesių laukimo, vėlyvą vakarą pajutau sarėmius. Tamsoje su

vyru pašnibždomis kalbėdami susirinkome daiktus ir skubėjome į ligoninę.

Lipant laiptais paslydau - tą akimirką nieko nesuvokiau, kritau ir

sekundės akimirkoje galvojau tik apie vieną - kaip nesužeisti į pasaulį

besiruošiantį ateiti naujo žmogučio. Tą naktį supratau, kad vyrui esu be

galo svarbi, nors ir niekada neabejojau jo meile, bet tomis sekundėmis,

kai jis mane sučiupo ir pakėlė, pajutau, koks begalinis rūpestis jo

širdyje, kokie tvirti yra jo jausmai, kaip smarkiai daužėsi iš išgąsčio

jo širdis, koks begalinis jaudulys mums - būsimai dar tada mamai, ir

vaikeliui. Esu ir būsiu jam visada dėkinga, už tai, kad jis toks

vienintelis.

Iš išgąsčio nebejutau, kas darosi, gaudydama orą, virpančiomis lūpomis

skubinau vyrą važiuoti. Pasiekėme ligoninę. Tai buvo dar vienas, jeigu

taip galima sakyti, išbandymas. Dvylika valandų begalinio skausmo,

jaučiant vyro paguodžiantį balsą ir neramius dūžius krūtinėje, kol

išvydau mažą mažutėlį stebuklą - dukrelę.

Vargu, ar galėčiau atkartoti tai, ką tą akimirką jaučiau, apie ką

galvojau, kaip kvėpavau, kaip kalbėjau... Pamiršau begalinį skausmą ir

nuovargį, visas tas laukimo ir nerimo akimirkas... Ji - Beatričė - nešanti

laimę.

Kai dabar bėgant mėnesiams susimąstau apie tai, kaip sunku buvo laukti,

suprantu, kad visos tos tekančios sekundės, su jomis savaitės ir

mėnesiai, kurie virto metais, buvo verti viso to, ką dabar matau

Beatričės šviesiame veidelyje. Jos šypsena užburia širdį, net tada, kai

darosi liūdna, ar norisi verkti, užtenka pažiūrėti į nuostabią jos

bedantę šypseną, kad suprastum, kad nieko nėra svarbiau už tuos jausmus,

kurie gyvena širdyje, ir turi gražų pavadinimą - motinystė. Tai ji, kaip

pavasario gėlė prasiskleidusi žalioje gaivioje pievoje, kurios kvapą

užuodžiu ir dabar, tai ji...

Esu be galo laiminga turėdama tokią šeimą, nuostabų vyrą, ir nuostabią

dukrą. Neabejoju, kaip neabejojau ir tąsyk - vaikų bus keturi. Keturis

kartus daugiau tokios laimės.

Kaip man patinka šviežias ir gaivus ką tik nupjautos žolės kvapas...