Mamyte, paskaityk man pasaką....

Vakarėja. Mažius nupraustas, klusniai guli lovelėje ir laukia pasakos. Atsiverčiu šiandien pirktą gražių pasakų knygą, pagal mūsų seną tradiciją vaikas verčia pirmą pasitaikiusią pasaką, ir pradedu skaityti. Pasaka apie Raudonkepuraitę.

Knygą pirkau nevarčiusi - juk tai seniai žinomos brolių Grimų pasakos, aš pati jas klausydama augau.... Tačiau skaitau ir netikiu tuo, ką matau: Raudonkepuraitė, matot, nešiojo savo kepuraitę ne dėl to, kad labai ją mėgo, bet kad tik ją vieną teturėjo... Taip ir parašyta: žiemą vasarą ją vieną tenešiojo, nes kitos neturėjo... Vadinasi, labai jau vargingai gyveno. Na, galbūt. Skaitau toliau. Mama įdėjo sergančiai močiutei lauktuvių - pyrago gabalėlį ir... butelį vyno! Ar tai kokia nors perkeltinė prasmė? Suglumau. O mažius net pašoko iš lovelės: kąąąą? Močiutei butelį vyno?! Cha cha cha, net susirietė iš juoko, mat žinant mano blaivininkę mamą, ši mintis jam pasirodė neįtikinamai juokinga. Jau tylomis gailiuosi, kad „neužbėgau" pati sau „už akių" ir nepakeičiau „vyno butelio" į „pieno puodynėlę". Skaitau toliau. Veiksmas vyksta toks: mama prigrasina dukrelę tik nepargriūti, nes sudaužys butelį ir močiutei nieko nebeliks iš vaišių. Netikiu savo akimis. Mama jaudinasi ne dėl to, kad dukra suklups ir susižeis, bet kad sudaužys vyno butelį? Ir dar, pyragas - tik tarp kitko, nes sudužus buteliui vaišės nebetenka prasmės?!

Užverčiu knygą. Vaikas protestuoja - jam jau tapo įdomu. Tačiau sakau, jog nelabai įdomi ši knyga, ir staiga "prisimenu" vieną labai įdomią, bet seniai lentynoje pamirštą kitų pasakų knygelę. Paskaitau kitą pasakėlę, sūnutis užmiega, o aš vis mąstau. Juk iš savo vaikystės prisimenu šią pasaką visai kitaip... Reiktų susirasti originalą - kaip ten iš tiesų buvo? Negi sovietinė cenzūra prikišo nagelius? Tuomet jai pasakyčiau „ačiū", nes tikrai nejutau malonumo savo vaikui skaityti apie įdomiom ligom sergančias močiutes, kurioms vietoj vaistų nešamas vynas.

Kelias dienas vaikštau po knygynus, ieškau kitų „Raudonkepuraitės" vertimų. Mintyse kaltinu vertėją. Tačiau galiausiai internete randu originalą, kuris manęs nenudžiugina - tikra tiesa, vertimas buvo pakankamai tikslus.

Kita vertus, vaikai anksčiau ar vėliau susidurs su realybe, pamatys ir šilto ir šalto, tik ar būtinai taip anksti pratinti, perduoti tą informaciją visokiais kanalais - knygomis, filmukais? Manau, kad pamažu vaikai patys supras, kas prie ko ir kaip. Gyvenime ne tiek jau daug to grožio ir gėrio, visada maniau, kad pasakos turi mokyti atpažinti gėrį, mokyti jį saugoti ir puoselėti. Per televiziją rodomi filmukai jau seniai patraukė mano dėmesį - juk ten teisus tas, kuris yra stipresnis. Stipriausiasis yra visada mylimiausias ir geriausias. Vaikas netgi prieš kiekvieną valgymą paklausia: mama, ar šis maistas suteiks man stiprybės? Jei atsakau, kad taip, nes jame yra daug vitaminų ir kitų organizmą stiprinančių medžiagų - kerta net apsilaižydamas. Nes jis nori būti stipriausias. O protingiausias, geriausias, sumaniausias? Šie bruožai „nustumiami" į antrą planą. Nuo ankstyvo ryto televizija moko įvairių kovos metodų, taškosi animacinės kraujo balos. Dažniausiai neleidžiu žiūrėti tokių filmukų. Tačiau jei jis nežiūrės, nematys, o kiti vaikai žiūrės, ar nesijaus maniškis atsilikęs? Todėl kartais nieko nesakau, bet paskui stengiuosi „kompensuoti" grožio suvokimo trūkumą bendrais darbeliais, pasakojimais, gražių pamokančių pasakėlių skaitymais. Deja, ir tos pasakėlės pasidarė nebelabai saugios ir geros... O gal aš per daug apie tai mąstau, per daug sureikšminu?

Tiek jau to. Gyvenimas yra toks, koks yra - nei aš pakeisiu, nei pakreipsiu norima linkme. Tačiau stengsiuosi, kad mano vaikas užaugtų geru žmogumi.