Kai svajonę perskrodžia diagnozė - vėžys

Gal mano istorija nėra kažkuo įpatinga kitiems skaitytojams, bet ji ypatinga man: tai mano gyvenimas, mano išsipildžiusios svajonės. Visada mylėjau mažus vaikus, svajodavau apie tai, kaip pati sukursiu savo šeimą, auginsiu, auklėsiu savo atžalėles.

Be abejo, svajonės pildėsi: ištekėjau, susilaukiau sūnaus, kuris pripildė mano gyvenimą vaikiško juoko, ašarų ir visų kitų motiniškų džiaugsmų bei vargų.

Metai bėgo, sūnelis augo, o širdyje vis kerojo ilgesys, noras susilaukti dar vieno vaikučio. Bet atrodė, kad dar ne laikas, dar palūkėsiu, dar paauginsiu savo vienturtėlį. Pagaliau pasakėme: metas. Deja, pasirodė, kad planai griūva - po sveikatos pasitikrinimo paaiškėjo, kad turiu rimtų problemų su sveikata. Diagnozė bauginanti - vėžys.....

Buvo ašarų, baimės, susitaikymo metas... Atliktos dvi operacijos, per vieną iš jų vos neprireikė pašalinti gimdos. Bet gydytojų ir lemties dėka viskas baigėsi laimingai.. Ir štai ta lemtis suteikė galimybę dar kartą tapti mama. Užsimezgė nauja gyvybė. Echoskopo ekrane pamačiau mažą taškelį, kuris vis augo: suplakė mažutė širdutė, sujudėjo rankytės ir kojytės, subangavo mamos pilvelis.

Laukimo mėnesiai prabėgo taip greitai, kad atrodo nespėjau pasidžiaugti ta jaudinančia laukimo būsena, tuo nuostabiu jautimu. Visus pojūčius aštrino žinojimas, kad daugiau to niekada negalėsiu pajusti (nes dar kartą gimdyti būtų per didelė rizika mano gyvybei).   

Ir štai ant rankų sūpavau sūnelį. Žiūrėjau ir galvojau - tai angelas, siųstas man po visų negandų. Meilė tam angelui kasdien augo ir stiprėjo. Tas plačiai atvertų akyčių žvilgsnis, angeliška šypsena, prigludusio mažučio kūnelio šiluma vertė širdį spurdėti iš laimės. Ir nesvarbu, kiek kartų reikėjo keltis naktį, nesvarbu, kad buvo dienų kai reikėjo ištisai nešioti ant rankų, nesvarbu, kad nuovargis kartais vertė iš kojų, nesvarbu, kad kartais jaučiausi pririšta prie namų, ir žlugo visi planai... Svarbu, kad buvome sveiki ir i niekada nepatyrėme to bejėgiškumo jausmo žiūrėti  į sergantį kūdikį.

Vaikutis buvo planuotas, lauktas, išsvajotas, ir į mūsų šeimą atnešė labai daug džiaugsmo. Truputį bijojau vyresnėlio reakcijos. Nuo nėštumo vidurio jis buvo įtrauktas į broliuko laukimą, kartu rinkome vardą, pirkome rūbelis. Vakarais aš sėdėdavau prie Edvino lovos, o jis skaitydavo pasakas broliukui, augančiam pilvelyje. Uždėjęs delniukus ant pūpsančio pilvo laukdavo, kol pilvelio gyventojas sujudės. Ir vis skaičiavo dienas, kada pagaliau turėsim mažylį. O pamatęs apstulbo, kad tas taip ilgai lauktas žmogutis yra toks mažas.

Dabar be galo myli broliuką, ir sako: man trūksta žodžių apsakyti, koks jis puikus, kaip tos kitos mamos gali palikti tokius mielus lėliukus. Mažylis jau greitai atšvęs trijų metukų sukaktį, o tie metai prabėgo taip greit, atrodo, net per daug greit. Žiūrėdama į savo vaikus jaučiuosi be galo laiminga, o tomis akimirkomis kai būna sunku, kai supykstu, visada prisimenu, kad aš turiu tai, ko galėjau neturėti, aš esu čia, o juk galėjau ir nebūti...