Ir tai vadinasi atostogos!?

Ankstyvas rytas. Taip reikėtų sakyti oficialiai. Paprastų žmonių kalba tariant - gūdi naktis. O gal čia tik man taip atrodo? Gal dabar dar tik vakaras - juk šiuo metų laiku anksti temsta... Protingiausia užmesti akį į laikrodį - jis rodo penkias valandas. Penkias ko: ryto ar vakaro?..

Kai rašiau atsisveikinimo laišką kolegoms ir bendradarbiams prieš išeidama į motinystės atostogas ir pabrėžiau, jog metus atostogausiu, aš tuo šventai tikėjau. Atostogausiu?! Koks „gudragalvis" sugalvojo šį terminą? Jis greičiausiai norėjo pajuokauti, o socialinių reikalų specialistai ėmė ir naiviai patikėjo - ATOSTOGOS! Tai, kokia yra mano kasdienybė šiandien, nė iš tolo neprilygsta tiems maloniems darbo mėnesiams, kai su prašymu kulniuodavau pas direktorių ir iškilmingai pranešdavau: „prašau mane išleisti trims savaitėms - su vyru skrendame į Meksiką" arba „man reikia dviejų savaičių atostogų - su draugų kompanija slidinėsime Alpėse"...

Išmaišėme pusę pasaulio, tačiau tai, ką darau šiuo metu, nėra tas pats, kas kopimas į majų piramidę ar deginimasis Akapulko paplūdimy... Niekada gyvenime nesu dirbusi atsakingesnio, sunkesnio, emociškai ir fiziškai labiau alinančio darbo. Šiandien nė už ką savo gyvenimo nepavadinčiau atostogomis. Darbas visą parą. Skamba nuobodžiai ir banalokai, užtat pavadinimas labai tikslus. Anksčiau irgi neskaičiuodavau savo darbo valandų, dirbau daug ir noriai, tačiau tikrai ne pamainomis: iš naktinės pamainos į dieninę, o iš dieninės - į naktinę... Žinoma, kalbu apie tą patį žmogų - save. Kai vaikų neturinti bičiulė padejuoja, kaip ji įklimpusi darbuose, kaip ji nieko nespėja ir kaip jai trūksta laiko, mintyse tik nusijuokiu, o garsiai teištariu: „mieloji, prisimink šiuos žodžius, kai turėsi pametinukus."

Kai vaikai suminga pietų, atsiverčiu jų albumus. Čia tik gimęs, čia po mėnesio, o čia jau sėdi, čia įsitvėręs eina, čia... Et, kad tik greičiau jie užaugtų... Staiga pagaunu save galvojant, jog po kokių dvidešimties metų, o gal net dar greičiau, aš sėdėsiu su tais pačiais albumais ir svajosiu: „kaip norėčiau, kad sugrįžtų tas laikas atgal, kai jie buvo mažulyčiai kūdikėliai!" Žvilgsniui užkliuvus į sausainiais įtrintą kilimą, imu po butą dairytis siurblio (kai gyvenome tik dviese su vyru, jo vieta visada būdavo pastovi - spintoje, o dabar jis visada naudojamas ten, kur reikia su jo žarna užgesinti netikėtai mieste įsiplieskusį gaisrą)...

Albumai saugiai sudėti ant lentynos, o aš pamažu pakylu nuo fotelio. Į patį atsakingiausią, sunkiausią, emociškai ir fiziškai labiausiai alinantį darbą. Pakylu tvirtai ir labai aiškiai žinodama - šio darbo niekada negalėčiau patikėti niekam kitam, jo nekeisčiau į nieką kitą! Jo prasmę, naudą, svarbumą gali žinoti tik Mama. Motinystės skonis į gyvenimą įpila tokių spalvų ir pojūčių, kuriuos išgyvenęs ir pergyvenęs gali drąsiai pasakyti, kad tavo gyvenimas turėjo prasmę. Tegul ne viso pasaulio, ne viso žemyno, ne visos šalies mastu. Tegul tik vienos Lietuvos šeimos mastu. O tai jau yra labai daug, neįkainojamai ir neįvertinamai daug...

Aina