Esu crazy mama

Nuo pat vaikystės, kiek save prisimenu, svajojau apie namą ant upės kranto ir du lakstančius vaikučius - mergaitę ir berniuką... Užaugau, sutikau man skirtąjį, o kurdami šeimą nė nespėjome pasidalinti mintimis, kokios šeimos norėtume.

O kai „pasibeldė" nauja gyvybė - mūsų „netyčiukas"- buvau vos 20 metų. Tai buvo tikrai nemenkas išbandymas, nes dar nebuvau pasiruošusi tapti mama. Tačiau džiaugsmas buvo begalinis, noriai „rijau" knygas apie vaikų auginimą, auklėjimą ir t.t. Visa širdim tikėjau ir laukiau mergaitės.., o gimė mažas sūnelis, kuris savo garsiu verkimu pasveikino naują nesvetingą pasaulį... To jausmo, kai gydytoja padėjo man sūnų ant krūtinės, nepamiršiu niekada, staiga atėjo suvokimas - Aš mama!

Ir štai... Esu dviejų jau paaugusių berniukų mama, vyresnėliui Andriui jau 12,5 metų, o „mažajam" Gyčiui - 9,5. Be abejo, rūpesčių auginant du berniukus netrūksta, visko būna: ir pykčių, ir nepasidalijimo žaislais bei daiktais, ir pavydo priepuolių, nors atrodo, stengiamės, kad viskas būtų po lygiai abiems. Tomis akimirkomis, kai, atrodo, prarandu kantrybę nuo vaikų ginčų, puodų - palieku juos vienus. Išvažiuoju į miestą, susitinku su draugėmis ir pan.

Nors abudu su vyru dirbame, mano darbas laisvesnis, todėl dauguma rūpesčių vaikais ir namais gula ant mano pečių. Kartais ta rutina išveda iš kantrybės: namai, mokykla, darbas, namai... Namuose ir pečių reikia kurti, ir malkas skaldome, ir dėliojame su vaikais, tačiau esame puiki komanda. Sūnūs jau dideli pagalbininkai įvairiuose darbuose, ir tikrai daug padeda.

Pastaruoju metu pastebėjau, kad ir pykstasi jau mažiau, sutaria ir dalinasi viskuo, ir bendros veiklos vis dažniau atranda. Na, nesu ta išprotėjusi mama, kai viskas padėta ir paruošta, skatinu ir berniukų savarankiškumą, mokau virti valgį, patys tvarkosi kambarius, pjauna kieme žolę. Be to, esu „crazy" mama, važinėjuosi su jais dviračiais, pailsėt lipame į medžiotojų namelį medyje... Ir, manau,  vaikai patenkinti tokia mama, kuri jiems artima. Stengiuosi būti jiems drauge ir patarėja, kad nebijotų kreiptis atsiradus įvairiausioms problemoms.

Vyresnėlis jau įžengė į paauglystės amžių, atsiranda vis daugiau noro būti savarankišku, dažnai leidžiu pačiam priimti įvairius sprendimus, leidžiu pačiam klysti ir mokytis iš savo klaidų. Turėdama jau nemažą "mamos stažą" galiu pasakyti, kad vis mokausi ir mokausi ja būti, vis daugiau įvairiausių problemų atsiranda, ir atsakomybės našta didelė, tačiau jaučiu pasididžiavimą, kai eidama su savo jau paaugusiais sūnumis (vyresnėlis jau man iki peties), jaučiuosi jauna mama - man tik 32 metai, ir jau tokie dideli mano vyrai!!!  Juk būti mama - didžiausia dovana, kokią tik gali gamta padovanoti moteriai.

Mama Kristina.