Ar verta laukti švenčių?

...Esu iš tiesų labai pavargusi ir išsekusi. Nejaučiu malonumo net

mylėtis. Dar visa laimė, kad mano mažiukas kasdien mane prajuokina ir

vis primena, jog nevalia pasiduoti.

Nevalia užmiršti sau duoto pažado, kad mano vaikui niekada netrūks nei mano dėmesio, nei šilumos. Nevalia apleisti vyro, nes paskui gali būti per vėlu traukti jį iš kitos glėbio. Nors ir kaip nekyla rankos, negalima nepuošti eglutės ar atsainiai supirkti dovanas. Negalima vaikščioti apsmukusiu treningu ir riebaluotais plaukais.

Kas kitas, jei ne aš pati, turiu rūpintis visais šiais dalykais. Nereikia tikėtis, jog viskas susitvarkys savaime. Reikia pastangų, daugiau optimizmo. Būtent jo man dabar

labiausiai ir trūksta, rodos, pirštų pajudinti negaliu. Tačiau kaip mažylis prisimins

kalėdas ir eglutę, jei jų pas mus nebus?

Jau senokai negyvenu vien dėl savęs, todėl gana verkšlenti!

Parsinešu iš palėpės apdulkėjusius žaisliukus ir eglutę. Uždegu lemputes. Neužmirštu ir gyvos eglutės kieme. Palieju gėlytes ant palangių. Pagaminu valgyti. Abu su mažuoju išsimaudome vonioje, apsirengiame švariais drabužėliais ir laukiame

tėčio. Šiandien vakaras bus kitoks. Jis kvepės kalėdų laukimu. Žybsės eglutė, namai burs jaukumu, mažylis ramiai žais su kaladėlėmis, garuos šilta vakarienė.

Pasikeitę namai turėtų patikti. O ir aš jau kitaip jaučiuosi. Vis dėlto reikalinga laukti švenčių, joms ruoštis. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl vaikų. kad turėtų ką prisiminti.

Iki.

Daiva

-------

Daivai už šį rašinį skiriame UAB "Ekspress leidyba" knygą "Gaminame namuose".  Siųskite savo istorijas, pasakojimus, džiaugsmus adresu rasyk@moteris.lt. Dalyvaukite ir laimėkite!