Ar nieko nepamiršau?

Nuo pat ryto sukasi galvoje: ar nieko nepamiršau? Pusryčiai padaryti, vaikas pavalgė, dantukus išsivalė, apsirengė tai, ką iš vakaro sudėjau - viskas gerai. Auklėtojos reikės nepamiršti paklausti, kada eis atostogų, tada vešiu sūnų į kaimą pasisvečiuoti. Į rankinę įsimetu nuo sūnaus pusryčių likusį sumuštinį, lekiame pro duris, atsisėdu į mašiną ir važiuojame.

Taip prasideda mano rytas. Važiuodama kramtau sumuštinį ir mąstau, ar ko nors nepamiršau. Darbe laukia svarbus susitikimas, atvyksta stambūs tiekėjai iš užsienio, pergalvoju, kokius klausimus reikės aptarti. Paskui prisimenu, kad per pietus reikės pasiimti vaiką ir nuvežti pas stomatologę - sugedo dantukas. Kad tik spėčiau... Nes iškart popiet šefas dažnai kviečiasi į pasitarimą, o šiandien dar reiks pabaigti vakar pradėtus skaičiavimus... Darbelio maža nepasirodys. Galbūt teks neštis namo.

Vaikas pertraukia mano mintis: „Mamyt, ar mokysimės šiandien dainelę?" Prisimenu: taigi auklėtoja davė žodžius ir prašė išmokti abiem dainelę - kitą savaitę darželyje šventė. Be to, grupės tėveliai įpareigojo mane nupirkti auklėtojoms gėlių ir dovanėlių. Po darbo tuo reikalu ir užsiimsiu. „Važiuosime po darbo į parduotuves, sūnau", - linksmai sakau savo vaikui. Įtartina tyla. „Ko tyli?" - klausiu. Per galinio vaizdo veidrodėlį nieko nematyti. „Prisnūdai?" - juokauju. Pristabdau ir atsisuku - vaiko nėra! Akimirką širdį nuveria ledinis šaltis. Ir staiga su palengvėjimu prisimenu, kad vaiką jau išleidau darželio kieme, atsibučiavome, jis nubėgo į grupę. Ak, tos mintys niekdarės, per jas kitąsyk ir savo vardą pamiršiu. Su palengvėjimu nusijuokiu iš savęs bei savo išsiblaškymo ir riedu toliau. Vos nevėluoju, o viršininkas nemėgsta vėluojančiųjų...

Automobilių spūstys nesutrukdo, į biurą spėju laiku. Metas „persiprogramuoti" iš mamos į gerą darbuotoją.

Darbe paslapčiomis padarau kelis pavedimus internetu už komunalines paslaugas, sumoku įnašą už būsto paskolą. Susitikimas praeina sklandžiai, deja, šiek tiek vėluojame pas stomatologę. Štai jau ir darbo pabaiga... Atsisveikinu, į namus nešuosi krūvelę nebaigtų darbų, skubu į darželį - jei per valandą nespėsiu susisukti, sūnų nuves į prailgintą grupę, kurioje dirbanti auklėtoja grėsminga išvaizda bei griausmavaldės balsu priverčia ne tik mano vaiką, bet ir mane krūptelėti. Deja, nespėju. Pavėluoju penkias minutes. Žiūriu - griausmavaldė eina su mano vaiku gatve. Dar tik keli žingsniai nuo darželio.

Išbėgu iš mašinos ir surinku: „Kur mano vaiką vedatės?!" Su didžiausiu priekaištu balse ji atsako: „Vėluojate! Paskutinis šiandien grupėje." Imu šniurkščiojantį vaiką už rankos ir veduosi į mašiną. Ryt reikia nepamiršti užeiti pas direktorę dėl šio incidento. Įdomu, kur ji būtų mano vaiką nusivedusi? Į savo namus? Betgi aš nežinau, kur ji gyvena.... O gal tik šiaip aplink vaikščiojo, manęs laukė?

Pakeliui į namus sustoju prie grožio salono, nuperku auklėtojoms po dovanų kuponą. Parduotuvėje perkame, laimei, atsiminiau, kad baigėsi tualetinis popierius.Vis suku ratus parduotuvėje, bandydama prisiminti, ko dar reikėtų. Ramybės neduoda ir nebaigti ruošti darbo dokumentai, todėl skubame namo.

Vakaras. Po pasakėlės vaikas jau snaudžia, aš baigiu lyginti drabužius sau ir sūnui rytojui. Į knygelę užsirašau: nupirkti žuvytėms maisto. Apsitvarkau ir - į lovą. Taip gera.... Staiga prisimenu, kad šiandien iškritęs dantukas saugiai padėtas po pagalve, mažius tikisi, kad aplankys pelytė ir jį pakeis pinigėliu... Mieguista keliuosi, traukiu pora litų iš piniginės ir atsargiai keičiu į dantuką. Paglostau sūnučiui galvelę ir vėl einu į lovą.

Ar tikrai nieko šiandien nepamiršau?..