Naktis Kioto užeigoje

Ketvirtadienis, 2010 rugpjūčio 05 d.

Lekiu į Kiotą. Lekiu tiesiogine to žodžio prasme, nes greitasis traukinys „Shinkansen" iš Tokijo į Kiotą Honsiu saloje pasiekia 300 km/val. greitį. Pro langą matau prabėgančius miestelius, gamyklas, laukus, baltakepurį Fudzijamos kalną. Iš moderniausio pasaulio traukinio išlipu senovinėje japonų imperijos sostinėje.

 

Aistė Misevičiūtė - iš Kioto

 

 

Praeities palikimas

Taksi sustoja prie elegantiško statinio, labiau primenančio privatų namą nei viešbutį. „Kanamean Nishitomiya" - tradicinė japonų užeiga ryokan. Japonija - tai ne tik manga, robotai ar dėl mados namų „Louis Vuitton" kūrinių pakvaišusios stileivos. Pirmiausia Japonija - tai nuostabi gamta, unikali kultūra ir iki šiol puoselėjamos tradicijos. Ryokan prototipas - budistų vienuolių įkurtos užuovėjos fuseya, kuriose galėjo prisiglausti pavargę keliautojai, atsirado daugiau nei prieš tūkstantį metų, o pavadinimas ryokan paplito Edo laikotarpiu (1603-1868 m.) ir reiškė užeigą, kurioje galima ne tik pailsėti po sunkios kelionės, bet ir pavalgyti.

 

 

Skubu prisipažinti, kad į „Kanamean Nishitomiya" atvykau būtent dėl maisto. 2010-aisiais prancūzų kelionių gidas „Michelin" išleido informacinę knygą keliautojams apie Kioto restoranus. Tai sukėlė nemažą ažiotažą, kaip ir prieš kelerius metus paskelbtas Tokijo restoranų vertinimas. 6 Kioto restoranai gavo po tris „Michelin" žvaigždutes ir net 66 - po vieną. Užeiga „Kanamean Nishitomiya" - viena iš trylikos, kurios įvertintos dviem „Michelin" žvaigždutėmis.

Kiotas garsėja tradicine kaiseki virtuve: patiekiama daug mažų porcijų patiekalų, pagamintų iš sezoninių produktų. Šis miestas, galima sakyti, - kaiseki sostinė.

 

 

Už stiklinių „Kanamean Nishitomiya" durų esančiame zen stiliaus sodelyje dvelkia ramybe. Netrukus išeina gležna maždaug 90 metų senutė. Ji maloniai pasisveikina ir energingai griebia mano lagaminą. Nesu pratusi, kad senoliai tampytų mano daiktus, tad sakau, jog nusinešiu pati, bet ji net neklauso. Už antrų ryokan durų - kambarėlis, čia reikia nusiauti. Nusispirti batus įžengus į kieno nors namus- viena svarbiausių japonų etiketo taisyklių. Kimono apsirengusi senutė nuveda mane į kambarį, atneša žaliosios arbatos, saldžia slyvų tyre įdarytą pyragėlį ir palieka užpildyti registracijos lapą.

 

 

Japonų svetingumas

Kiekvienas vakarietis, dirbantis viešbučių versle, bent kartą gyvenime turėtų apsistoti tradicinėje japonų užeigoje. Japonai garsėja perfekcionizmu, ir ši jų savybė puikiai perteikiama priimant svečius. Netrukus į kambarį užeina „Kanamean Nishitomiya" savininkė. Moteris rūpinasi viešbučiu, o jos vyras gamina maistą.

 

 

Šeimininkė palydi į kambarį. Visos viešbučio grindys tradiciškai išklotos bambukiniu tatamiu, o sienos atrodo lyg popierinės. Kaip ir dauguma ryokan, šis turi ofuri - bendrus vonios kambarius (atskirai vyrams ir moterims). Švara yra neatsiejama budistinio gyvenimo būdo dalis. Mano kambaryje jau viskas parengta maudynėms: į kvadratinį medinį kubilą pripilta karšto vandens, šio skalaujama mediena skleidžia gardų kvapą. Šeimininkė parodo plastikinę dėžutę - joje ant ledų sudėtos skardinės alaus ir žaliosios arbatos. Šiais gėrimais pasiūlo atsigaivinti po karštos vonios.

 

 

Erdvaus kambario viduryje - didelis lakuotas stalas ir žema kėdė, kampinėje spintelėje - televizorius, bet niekur nematyti lovos. Kai pažįstamoms japonėms užsiminiau, kad važiuosiu į tradicinį ryokan, jos pasijuokė, jog turėsiu miegoti ant grindų.

Ir tikrai. Kai vakare grįžau į savo kambarį, radau patiestą čiužinį. Šis buvo labai nepatogus ir kietas. Maža to, pagalvės, kaip būdinga tradicinėms japonų užeigoms, - kimštos grikių lukštais. Galbūt prie tokių ekologiškų patogumų priprantama, bet kitą naktį šiuolaikiniame viešbutyje, patikėkite, labai džiaugiausi kimšta plunksnomis.

 

 

Kantriai apibūdinusi kiekvieną kambario detalę, šeimininkė atveria spintą. Ten sulankstytas yukata - dėvėti vasarą skirtas medvilninis kasdienis kimono. Kadangi viešbutyje vaikštoma be batų, savininkė pasiūlo ir baltas, nykščius atskiriančias kojines.

 

 

Kaiseki vakarienė

Taip apsirengusiai užeigos savininkė pasiūlo vakarieniauti. Sutariame, kad ateisiu apie septintą valandą vakaro. Kadangi ryokan nėra bevielio interneto ryšio, kelias valandas iki sutarto laiko nuobodžiauju. Nusprendžiu aplankyti šalimais esantį didžiausią Kioto turgų Nishiki. Veikiausiai čia šeimininkės vyras perka produktus. Nekantriai laukiu vakarienės, svarstau, kas taip sužavėjo „Michelin" inspektorius, kad jie iš karto taip gerai įvertino viešbučio šefo darbą.

 

 

Kaiseki virtuvė - tai aukštasis kulinarijos menas, išsiskiriantis grožiu. Patiekalai ruošiami iš stropiai atrinktų ir dažnai ekologiškų produktų. Tradiciniai - būtinai iš sezoninių. Kiotas yra arčiau kalnų nei jūros, todėl žuvų patiekalų čia mažiau, nei, sakykime, Tokijuje. Itin vertinamos vietoje užaugintos daržovės, todėl daugelis „Kanamean Nishitomiya" patiekalų yra vegetariški. Nepaisant šimtametės istorijos, kaiseki filosofija labai artima šiuolaikiniam ekologiniam judėjimui ir krypčiai slow food (laikomasi idėjos valgyti vietinius produktus, bet užaugintus ir pagamintus be chemikalų).

 

 

Kaiseki virtuvė - unikali, dažnai minimalistinė. Kimono apsirengusi padavėja atneša pirmą patiekalą - nedidelį gabaliuką dorados su plaktų kiaušinių ir slyvų padažu. Šios žuvys Japonijoje laikomos karalienėmis. Nuo senų laikų jos (japoniškai - tai) aukotos dievams ir valgytos ypatingomis progomis. Beje, šioje šalyje, net sušių restoranuose, rasite tik tam sezonui būdingų žuvų. Žiemą ir ankstyvą pavasarį valgomos dorados, tunai, jūrinės šukutės, įvairūs moliuskai. Vasara - ungurių, plekšnių, krevečių ir stauridžių, ruduo - lašišų ikrų, japoniškųjų skumbrių metas.

 

 

Kaiseki vakarienė „Kanamean Nishitomiya" yra savotiškas spektaklis. Mergina su kimono užgesina šviesą ir atneša lėkštę sušių. Jie netradiciniai - iš ryžių suformuoti kamuoliukai. Ant lėkštės dega žvakutė, o žvakidę atstoja šviežias ridikas.

Maloniai nuteikia patiekalų puošyba ir pristatymas. Prieš mane - sniego pripildytas bambuko gabalas, o ant jo padėtoje lėkštėje - japoniškos pupelės, virta krevetė, ančių krūtinėlių filė, virtas aštuonkojis, morkytė. Viskas dekoruota sakuros šakele su vos prasiskleidusiais rožiniais pumpurais. Valgyti kaiseki vyšnių žydėjimo metu itin įdomu, nes patiekalai atspindi gamtos budimą.

 

 

Padavėja didžiuojasi daržovėmis ir augalais iš Kioto regiono. Iš ten - ir ryškiai oranžinės morkytės, ir bambukai... O sakuros šakelė veikiausiai nuskinta ryokan savininkų sode.

 

 

Dauguma kaiseki virtuvės patiekalų yra vegetariški. Yuba (sojų varškės (tofu) produktas) ir kalnų daržovių sriuba patiekiamos su Kioto morkų drožlėmis. Kitas patiekalas - iš bambukų, apkeptų su žalio miso padažu.

Tradiciškai kaiseki vakarienė baigiasi svarbiausiu japonų virtuvės produktu - ryžiais, jie čia patiekiami su midijomis. Taip pat atnešamas dubenėlis miso sriubos ir puodelis žaliosios arbatos, be šios neapsieis nė viena kaiseki vakarienė. Nors japonai labai mėgsta prancūziškus pyragaičius, ir Tokijuje yra ne vieną jų parduotuvė ar arbatos gėrimo salonas, desertais ši šalis negarsėja. Tradicinio japoniško deserto sudėtyje būtinai bus arba saldžios pupelių pastos, arba žaliosios arbatos. Želė su vaisiais - irgi populiarus desertas, jo galite nusipirkti bet kuriame prekybos centre. „Kinomean Nishitomiya" šefas pasiūlo būtent greipfrutų ir braškių želė - puiki harmoningos vakarienės pabaiga.

 

Skonių harmonija - svarbiausias kaiseki bruožas: vienas produktas neturi užmušti kito skonio, todėl visi patiekalai yra itin subtilaus skonio.

„Kanamean Nishitomiya" išaušta nauja diena. Nors kaulus skauda nuo kietos lovos ir grikių lukštais kimštos pagalvės, šias 24 valandas japonų ryokan prisiminsiu ilgai. Iš virtuvės atsisveikinti išeina šefas su žmona. Stiklinės durys užsidaro, sėdu į taksi ir grįžtu į šiuolaikinį pasaulį. Jis atrodo šiek tiek per greitas.

 

Nuotraukos - autorės