Monogramų šalyje

Vakarėlis madingame boutique'e „Restir“ Tokijuje, Roppongi rajone. Čia pristatoma prancūzų rankinių gamintojo „Longchamp“ aksesuarų kolekcija, sukurta bendradarbiaujant su garso dizaineriu – didžėjumi Micheliu Gaubert‘u. Šios muzikos žvaigždės (jis kuria muziką mados namų „Chanel“ ar „Balenciaga“ kolekcijų pristatymams) pasirodymas ir geriausias prancūziškas šampanas šešiems šimtams Japonijos sostinės svečių, beje, užsieniečius, įskaitant mus, galima suskaičiuoti ant pirštų – tai tik maža dalis to, ką madingų drabužių ir aksesuarų gamintojai daro, kad įtiktų įnoringiems pirkėjams.

Iš Tokijo

Svajonių rinka

Nors sparčiausiai vystosi Kinijos ekonomika, daugelis mados ir prabangos prekių gamintojų vis dar svajoja apie Japonijos rinką. JETRO (japonų prekybos organizacijos) 2006 metų duomenimis, japonai nuperka 41 proc. viso pasaulio prabangos prekių. Beje, ši šalis labai prisidėjo prie mados verslo globalizacijos. Prieš kelis dešimtmečius tada dar nedideli prancūzų ir italų mados namai suvokė, kad japonai turi didelę pirkimo galią. Sumanūs verslininkai nedidelius šeimoms priklausančius mados namus pavertė "melžiamomis karvėmis“. Mada tapo milijardine industrija. Deja, paskutiniais dešimtmečiais skaičiai ir finansiniai rezultatai jai tapo svarbesni nei kūrybinė laisvė ir net... kokybė.

Tačiau grižkime prie Tekančios saulės šalies. Tokijas – Japonijos metropolis – tarsi sudarytas iš daugelio miestų, čia gyvena daugiau nei 12 milijonų žmonių. Atstumai – nepaprastai dideli. Kartais, važiuodama taksi, netikėtai suvokdavau, kad automobilyje sėdžiu jau pusvalandį, o skaitliukas rodo net 40 000 jenų (maždaug 40 dolerių). Daugiausiai laiko praleidau centriniuose sostinės rajonuose: Ginza, Roppongi, Shinjuku. Jie labai skirtingi, bet visuose yra garsių vardų parduotuvių.

Niujorke ar Paryžiuje solidžia laikoma kelių aukštų parduotuvė. O Tokijuje kompanijos „Louis Vuitton“, „Prada“, „Chanel“ ar „Cartier“ turi savo atskirus pastatus. Įspūdinga ir itin moderni jų architektūra traukia net tuos, kurie visiškai nesidomi mada. Viena įsimintiniausių parduotuvių – „Prados“. Ji įsikūrusi Aoyama rajone. Pastato autoriai – šveicarų architektai Jacques‘as Herzogas ir Pierre‘as de Meuron, šių menininkų stiliui būdingas eksperimentavimas formomis ir medžiagomis. Pastatas stiklinis, o jo paviršius primena origamio (japonų popieriaus lankstymo menas) raštą. Be abejo, pirkti „Prados“ batus tokiame architektūros paminkle daug maloniau nei paprastoje parduotuvėje.  

Suprojektuoti ir pastatyti tokį pastatą Tokijuje kainuoja milijonus. O dar ir žemės įsigyti reikia! Beje, ši čia kainuoja irgi absurdiškai daug. Praėjusį rudenį atidaryta 1025 kvadratinių metrų ploto „Giorgio Armani“ parduotuvė kainavo 20 milijonų JAV dolerių. Tai didžiausia dizainerio investicija per visą ilgą jo karjeros mados versle laikotarpį. Čia rasite rasite ne tik pagrindinę „Giorgio Armani“ mados kolekciją, bet ir jaunimui skirtą „Emporio Armani“, taip pat „Armani Casa“ baldų, interjero detalių. Pailsus galima pasimėgauti masažu „Armani SPA“ ar pavalgyti „Armani“ restorane…

Grandiozinių ir itin prabangių parduotuvių statybas Tokijuje galima paaiškinti ir tuo, kad japonų pirkėjams rūpi ne tik prekės, bet ir išskirtinė aplinka. Todėl beveik visuose mados namų pastatuose yra restoranų, barų, SPA centrų… Kai kurių paskirtis – tik reprezentacinė. Pavyzdžiui, japonų kosmetikos gamintojo „Shiseido“ dangoraižyje kosmetikos net nėra. Pastate, kuris išsiskiria raudonu fasadu, galima išgerti puodelį sakurų žiedų arbatos ar aplankyti seniausią Ginza rajone meno galeriją. Ir kas gali paneigti, kad tokia reklama daug veiksmingesnė nei žurnaluose?

Japonų pirkėjas – karalius

Kokybė japonų pirkėjams yra labai svarbus dalykas. Turbūt teko matyti, kaip turistai iš Saulės šalies lyg per didinamąjį stiklą apžiūrinėja prekes. Jokia detalė, juolab brokas, nepraslys pro japono akis. Richardas Collasse'as, „Chanel“ prezidentas Japonijoje (anksčiau jis dirbo mados namuose „Givenchy“ Japonijoje), pasakoja apie skirtingą pirkėjų reakciją pamačius iš suknelės išlindusį siūlą: "Prancūzė pasiima žirkles ir siūlą tiesiog nukerpa, amerikietė suknelę nusiperka nereikšdama jokių pretenzijų, o japonė pareikalauja naujos, idealios kokybės."

Nepriekaištingos kokybės poreikis, manau, – iš pačios japonų kultūros. Posakis „kaizen“ (lietuviškai „nuolatinis kokybės gerinimas“) puikiai iliustruoja, kokia svarbi jiems yra kokybė. Vieną dieną Tokijo viešbutyje paprašiau per parą išvalyti mano drabužius. Ir ką gi – jau po poros valandų apdarai kabojo kambaryje. Nustebusi dėl tokio greito aptarnavimo paskambinau ūkvedei pasiteirauti, ar ji nepaskaičiavo kaip už skubų valymą. Ši ėmė atsiprašinėti ir teisintis – esą paprastai išvalyti drabužiai pristatomi iki kitos dienos vakaro, tačiau šį kartą valykloje nebuvo daug darbo, tad išvalė anksčiau. Tokio serviso, koks yra Japonijoje, nemačiau niekur – net Šveicarijoje, nors laikoma, kad šios šalies viešbučiuose atparnaujama bene geriausiai pasaulyje. Kartais jausdavausi net nejaukiai – pavyzdžiui, restorane paprašius sąskaitos, padavėjas tiesiog bėgte bėga jos atnešti.

Apskritai japonai viską daro labai nuoširdžiai, kruopščiai ir nuosekliai. Štai kompanija „Chanel“ net perkėlė savo „Research & Development“ („Tyrimų ir vystymo“) padalinius į Japoniją. Kai produktas išsamiai ištiriamas šioje šalyje, firmos gali būti tikros, kad jo kokybė bus geriausia ir tiks visoms pasaulio rinkoms.

Ištikimybė prekės ženklams

Tokijuje esanti Omotesando aveniu – viena gražiausių gatvių pasaulyje. Čia, kaip ir Montaigne aveniu (Paryžiuje) ar Penktojoje aveniu (Niujorke), gausu garsių vardų parduotuvių. Tačiau labiausiai į akis krenta japonų apranga. Be abejo, labiausiai išsiskiria paaugliai.

Pavaikščiojęs po Omotesando aveniu, pamatai, kad šios šalies žmonės dievina įvairius prekės ženklus. Kas antra japonė ar japonas būtinai nešasi „Louis Vuitton“ ar kitos garsios firmos aksesuarą, apsirengę „Burberry“ lietpalčiu ar kaklą apsivynioję šios kompanijos šaliku. O „Montblanc“ prezidentas Janas Patrickas Schmitzas tvirtina: „Prabanga Vakaruose yra statuso, pajamų ir išsiskyrimo iš minios ženklas, o Rytuose – tai priklausymas tam tikrai grupei.“

Už mėgstamos firmos produktą japonai pasiruošę pakloti didelę sumą. Vieną vakarą, vaikščiodama po prabangų Ginza rajoną, pamačiau nedidelę parduotuvėlę, prikimštą „Hermès“ rankinių. Iš pradžių pamaniau, kad čia parduodamos kopijos. Juk, norint įsigyti legendinę „Hermès“ rankinę „Birkin“, reikia ne tik sumokėti 7 500 JAV dolerių ir daugiau, bet ir metų metus laukti eilėje. Daugelis šio prekės ženklo rankines laiko gera investicija, mat jų vertė nemažėja.

Taigi užsukau į tą parduotuvę vien iš smalsumo. O pamačiusi kainas, supratau, kad tai toli gražu – ne kopijos. Štai „nuplautos“ žydros spalvos „Birkin“ šioje krautuvėlėje kainuoja beveik du milijonus jenų (maždaug 19 tūkstančių JAV dolerių). Dvigubai daugiau nei „Hermès“ parduotuvėje Paryžiuje. Krokodilo odos „Birkin“ ar „Kelly“ – mažiausiai keliasdešimt tūkstančių dolerių… Nors tą vakarą investuoti į naują rankinę tikrai neplanavau, parodyti vieną jų vis dėlto paprašiau. Jaunas paslaugus pardavėjas, mūvintis baltas pirštinaites, atsargiai paėmė apelsinų spalvos „Birkin“ ir švelniai padėjo ant stiklinio prekystalio. Kad galėčiau ją ap˛iūrėti, tokias pat pirštinaites pasiūlė ir man. Pasijutau lyg dramblys porceliano parduotuvėje. Vyrukas su rankine elgėsi lyg su trapiu dū˛tančiu meno kūriniu.

Toks pagarbus elgesys su garsių prekės ženklų gaminiais Japonijoje – natūralus dalykas. Prabangos prekės šios šalies žmonėms nėra būdas išsišokti, todėl japonės net su tuo nelemtu ženklu LV („Louis Vuitton“) pažymėtomis rankinėmis neatrodo vulgariai.