Milanas be logotipo

Savaitgalį praleidau pavasarėjančiame Milane. Įspūdžiai grįžus į Paryžių buvo dvejopi. Iš pirmo žvilgsnio šis miestas - naujųjų turtuolių ir kitų traukos taškas. Tačiau, atidžiau pasižvalgęs, visada rasi ir senąjį - autentišką - Milaną, pajusi jam būdingą art de vivre.

Aistė Misevičiūtė - iš Milano

Auksinis mados trikampis

Šviežios apelsinų sultys, pyragėliai iš pasticceria ir vaizdas į žavingą sodą pro viešbučio „Four Seasons" langą. Sprogstantys medžių žiedai ir rytinė saulė leidžia pasijusti lyg kokioje nors Toskanos viloje, o ne italų mados ir ekonomikos sostinės viešbutyje. O pavojus jūsų kreditinei kortelei yra realesnis, nei įsivaizduojate. Tereikia išeiti į siaurą Gezu gatvelę, pasukti į kairę ir netrukus atsidursite via Montenapoleone gatvėje: apie čia esančias parduotuves turbūt svajoja ne vieno prakutusio ruso, kino, gal ir lietuvio žmona ar draugė. Taip, taip, Milane viskas sukasi apie madą, tiksliau - apie madingus pirkinius, čia šeimininkauja tie, kurie gali tą sezoninį grožį nupirkti. Prieš dešimt metų Milano parduotuvės lenkėsi tais laikais visagaliam doleriui, dabar - sunkiai uždirbtiems pinigėliams, šlamantiems posovietinių šalių naujojo „elito", Tolimųjų Rytų turtuolių ir kitų „bling-bling" (slengas, apibūdinantis žmones, mėgstančius puoštis brangiais blizgučiais) kišenėse. Ypač tai matyti vadinamajame auksiniame trikampyje (Via della Spiga, Via Sant' Andrea ir Via Montenapoleone gatvių teritorija), kur išsidėsčiusios žymiausių dizainerių parduotuvės. Atrodo, kad italų mados sostinėje viskas turi logotipą, o pastaraisiais metais net viešbučiai, kavinės ir restoranai pasipuošė prekių ženklais „Bvlgari", „Gucci" ar „Trussardi".

Laikas užkąsti

Pasivaikščiojus Montenapoleone ar Via della Spiga gatvėmis (kojos nelabai paskausta, bet piniginė patuštėja gerokai), laikas užkąsti. Kalbant apie Milaną, nedera pamiršti, kad Italijos mados sostinė yra ir Lombardijos regiono sostinė. Jo virtuvė - puiki.

Viename Montenapoleone gatvės kiemelyje glaudžiasi autentiškas restoranėlis „Il Salumaio di Montenapoleone". Čia pietauja mados industrijos veikėjai iš šalia esančių kontorų ir, žinoma, pirkėjai, šiuos pažinsi iš nerūpestingai ant žemės numestų popierinių maišelių su logotipais „Giorgio Armani" ar „Dolce&Gabanna". Ir nors restoranėlio publika yra įrodymas, kad Milanas vis dar traukia prancūzus, japonus ar amerikiečius, dažniausiai čia skambantys vardai yra Julia, Tania ar Sasha. Kaskart, kai ten pietauju, net trečdalis staliukų būna užimti mūsų kaimynų.

Jei jau taip, galite paklausti, kodėl minėjau, jog „Il Salumaio di Montenapoleone" - autentiškas italų restoranas? Kurgi tas autentiškumas? Ogi lėkštėje! Italų virtuvės žavesys - patiekalų paprastumas. Vienas tokių - vitello tonnato. Vyne marinuota ir troškinta veršienos filė supjaustyta plonomis riekelėmis ir apipilta tunų bei kaparėlių padažu. O, kaip dievinu šį patiekalą!

Daugiau nei penkiasdešimt metų gyvuojančiame „Il Salumaio di Montenapoleone" galima ne tik pavalgyti, bet ir nusipirkti kumpio, sūrio ar šviežiai pagamintų makaronų.

Trattoria svetingumas

Italų virtuvė mane žavi tuo, kad netgi Milano Linate oro uoste panini (keptas sumuštinis) visada būna pagamintas iš aukštos kokybės Parmos kumpio, mocarelos iš naminių buivolių pieno („Mozzarella di bufala") ir šviežių garžgarsčių.

Trattoria (italų restoranėliuose) nebrangiai ir skaniai galima valgyti kad ir kiekvieną dieną.

„Trattoria Milanese" - „Il Salumaio di Montenapoleone" priešingybė. Čia žmonės ateina ne pažiūrėti į kitus ir savęs parodyti, bet pavalgyti. Šis restoranėlis siauroje Santa Martos gatvelėje, esančioje viename seniausių Milano rajonų, gyvuoja jau daugiau nei 70 metų. Pusę pirmos atėjęs papietauti pasijunti tarsi atsidūręs sename italų filme. Štai du milaniečiai skaito „Corriere della Sera" ir šnekučiuojasi, nesvarbu, kad sėdi prie priešingose patalpos pusėse stovinčių staliukų. Netrukus nežinia kada paskutinį kartą remontuotame restoranėlyje prisirenka žmonių. Dauguma jų - iš kaimynystėje esančių bankų, įstaigų.

„Trattoria Milanese" valgiaraštis atspindi viską, kuo ypatinga Lombardijos virtuvė. Iš pradžių užsisakau Šiaurės Italijos delikatesą „Nervetti" (tai salotos su kiaulienos kremzlėmis). Nelabai kelia apetitą? Bet visai nieko, toks „ūkiškas".Lūkuriuoju, kol atneš pagrindinį valgį - daugiaryžį „Risotto alla Milanese e Osso Buco" su šafranais ir labai ilgai troškinta veršiena (ši tokia minkšta, kad beveik galima kabinti šaukštu). Tai turbūt žinomiausias Lombardijos patiekalas.

Kadangi šio regiono krantų neskalauja jokia jūra, virtuvėje karaliauja mėsa, o žuvų ir jūrų gėrybių yra gana nedaug. Be daugiaryžio su šafranais, turbūt populiariausias pasaulyje yra „Costoletta alla milanese" - veršienos pjausnys, apvoliotas džiūvėsėliuose ir keptas su riebalais. Išvaizdair skoniu labai primena Vienos šnicelį. Mano atradimas - mėsos kukuliai su šviežių pomidorų padažu „Polpette". Odė autentiškai, naminei milanietiškai virtuvei!

„Gradisce un dolcetto, signorina?" - padavėjas pasiūlo man desertą.„Si!" Bet šį po tokių sunkių pietų renkuosi lengvą: šviežios žemuogės su trupučiu vanilinių ledų. Po pietų„Trattoria Milanese" jaučiuosi beveik pakylėta, nes bent valandėlę pabuvau senajame Milane, Milane be logotipų.

Italų gastronomijos pranašas

Netrukus išmuša aperityvo valanda. Milane tai daug daugiau nei taurė „Campari" su lėkšte bulvių traškučiųar konservuotų alyvuogių. Tai socialinis ritualas. Baigiantis dienai, su draugais ar bendradarbiais būtinai reikia eiti ragauti įvairių kokteilių ir užkandžių. Viena gražiausių vietų, kur galima jais mėgautis, - papuošalų gamintojos „Bvlgari" viešbučio baras, čia šiltuoju metų laiku galima sėdėti ne tik viduje, bet ir kieme.

„Bvlgari" baras - naujausia „žvaigždė" Milano viešbučių padangėje, tad į aperityvo metą čia žiūrima labai rimtai. Gurkšnojame „juodą" šviežių gervuogių kokteilį. Barmenai vis atneša itališkų užkandžių: tai šiltos picos gabalėlių, tai įdarytų alyvuogių, mocarelos, pomidorų vėrinukų, net šiltų makaronų salotų. Taigi, jei po kokteilio planuojate vakarieniauti, geriau šių pagundų atsisakyti. O aš tą vakarą planavau valgyti vakarienę turbūt šiuo metu garsiausiame Milano restorane.

Kai pradėjau domėtis gastronomija, manpatiko spėlioti, ar galėtų kuri nors kita tauta nurungti prancūzus ir jų haute cuisine (pranc. aukštoji gastronomija)? Ar atsirastų genijus, kuris lietuvių tradicinius patiekalus interpretuotų taip, kad juos būtų galima priskirti aukštajai gastronomijai? Dabar Vilniuje jau dirba ne vienas šefas, kuris tai sugebėtų padaryti, tačiau vargu ar didžkukuliai su juodaisiais trumais būtų tokie skanūs kaip su spirgučių ir grietinės padažu. Tad manau, kai kurių virtuvių patiekalus verčiau palikti tokius, kokie jie yra. Viena tokių - italų.

Kaip jau minėjau, itališki patiekalai patys skaniausi pagaminti pagal tradiciją paprastai ir, žinoma, tik iš šviežių, sezoninių produktų. Nieko daugiau. Jei šefas persistengs, maistas neteks autentiškumo. Jaunasis restorano „Cracco" virtuvės genijus Carlo Cracco, manau, tai suprato. Ne veltui jis laikomas naujosios italų šefų kartos lyderiu. Įspūdinga ir šio žmogaus biografija. C. Cracco dirbo ne viename „Michelin" žvaigždučių turinčiame prancūzų ir italų restorane, 2001-aisiais Milane atidarė savo restoraną. Per kelerius veiklos metus šis pelnė dvi „Michelin" žvaigždutes ir pateko tarp penkiasdešimties geriausių restoranų pasaulyje.

Man itin patinka, kad „Cracco" šefas yra ištikimas italų virtuvės paprastumui. Pavyzdžiui, „taurelė" pesto (itališkas padažas iš bazilikų, alyvuogių aliejaus ir kedrų riešutų) su vynuogių sultimis jūsų burnoje paliks neišdildomą šios šalies virtuvės skonių ir kvapų įspūdį. Tradicinis milanietiškas daugiaryžis pagal C. Cracco pagamintas beveik taip pat, kaip ir paprastoje trattoria, tik lėkštės viduryje puikuojasi apkepinti kaulų čiulpai.

Visai neseniai šiame restorane užsisakiau patiekalą „Insalata Russa" (ital. „rusiškos salotos"), kuris primena mums gerai žinomą vadinamąją baltą mišrainę. Šią italų naujosios virtuvės pranašas patiekė traškioje karamelėje. Netikėtas skonio ir tekstūrų derinys leido man padaryti išvadą: jis yra genijus. C. Cracco ir kitų gastronomijos entuziastų dėka Milanas po truputį tampa miestu, į kurį verta atvykti ne tik apsipirkti, bet ir tiesiog pasidžiaugti skaniais valgiais.