Gastronominis revanšas Paryžiui

Antradienis, 2008 rugsėjo 30 d.

 

Išskyrus tradicinę popiečio arbatėlę, britų virtuvė pasaulyje nenusipelno didelių pagyrų, o prancūzai iš jos nevengia ir pasišaipyti. Tačiau pastaruoju metu net ir paryžiečiai, nors ir nenoromis, pripažįsta, kad maistas Londone tampa vis skanesnis. Padedama tokių ekrano žvaigždžių kaip Jamie Oliveris atgimsta ir tradicinė britų virtuvė. Ir netgi „fish and chips“ (žuvis ir keptos bulvės – angl.) gali būti puikus valgis, jei žinai, kur geriausiai jį gamina.

 

Aistė – iš Londono

Kur geriausia popietės arbatėlė?

Vieša paslaptis, kad popietės arbatėlės Londone reikia eiti į penkių žvaigždučių viešbutyje „Brown‘s“ įsikūrusį arbatos saloną – šis laikomas vienu geriausių Jungtinės Karalystės sostinėje. Čia įžengęs akimirksniu nukeliauji į praėjusius amžius, kai britų visuomenės grietinėlė turėjo pakankamai laiko mėgautis maloniu arbatos gėrimo ritualu.

Elitiniame Mayfair rajone veikiantis viešbutis „Brown‘s“ yra seniausias Londone, jis įkūnija tikrą britišką prabangą. Kartą vienas džentelmenas į klausimą: „Kuriame viešbutyje jūs apsistojęs?“, atšovė: „Aš neapsistoju viešbučiuose, aš gyvenu „Brown‘s“.

Šiame viešbutyje gimė Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“, Agatha Christie parašė vieną iš savo knygų, čia dažnai lankydavosi Winstonas Churchillis ir kitos istorinės asmenybės.

„Brown‘s“ 1837 metais įkūrė buvęs XIX a. pradžios anglų poeto lordo Byrono (Bairono) tarnas Jamesas Brownas. Dabar jis priklauso didžiausiam itin prabangių viešbučių tinklui Europoje „The Rocco Forte Collection“. Beveik du šimtus metų gyvuojantis viešbutis neseniai buvo renovuotas, tačiau pastate išliko karalienės Viktorijos laikų dvasia.

Nors dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo ir ilgų darbo valandų arbatos gėrimo tradicijos pasikeitė, tačiau nuo trečios iki penktos valandos viešbučio „Brown‘s“ arbatinėje laikas teka kaip XIX amžiuje. Čia visada gausu svečių, todėl staliuką, nors ir buvau viešbučio viešnia, turėjau užsisakyti iš anksto.

Jeigu ruošiatės išbandyti tradicinę popietės arbatą, siūlyčiau užsisakyti labai lengvus pietus arba apskritai jų nevalgyti, nes tai, ką jums pasiūlys prie puodelio kvapnios arbatos, yra labai sotu. Ką tik sutepti sumuštiniai, įvairūs angliški pyragaičiai ir, žinoma, – scones.

Tradiciškai sumuštiniai patiekiami kelių rūšių: su rūkyta lašiša, šviežiais agurkais, kiaušiniais, salotomis, kumpiu. Na, o scones – tai baltos duonos rūšis, kilusi iš Škotijos ir tapusi tradiciniu britų užkandžiu. Apvali, stora ir minkšta balta duonelė valgoma perpjauta perpus ir pertepta braškių ar kita uogiene bei riebiu kremu. „Brown‘s“ arbatos salone ji patiekiama ką tik iškepta – dar šilta. Ir kas galėjo pamanyti, kad tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti kepiniai gali suteikti skrandžiui tiek malonių pojūčių?

Žuvis ir keptos bulvės

Iš prabangaus viešbučio išeiname į Londono gatvę. „Fish and chips“ (žuvis ir keptos bulvės – angl.) užeigėlės, kaip ir arbatos gėrimo tradicijos, – neatskiriama Londono istorijos dalis.

Šį greitmaistį ir apibūdinti galima labai greitai – tai aliejuje skrudinti žuvų gabalėliai tešloje ir bulvių lazdelės. Pigus ir greitai pagaminamas. Vienas pirmųjų greitojo maisto pavyzdžių mūsų civilizacijos istorijoje. Anglijoje itin populiarus tapo XIX amžiuje.

„Rock and Soul Plaice“ – viena seniausių „fish and chips“ užeigų Londone. Įkurta 1871 metais, tačiau ir dabar čia gausu žmonių. Čia gana ankšta – kam pasiseka, tas gali prisėsti prie staliuko. Jei vietos nėra – teks laukti eilėje, o ši pietų metu gali nusidriekti net į gatvę. „Rock and Soul Plaice“ – viena geriausių „fish and chips“ užeigėlių Londone, jos savininkai ypač didžiuojasi įvaldę virimo aliejuje techniką. Ir tikrai, mano užsisakytos menkės paviršius buvo itin traškus, o vidus švelnus. Tai patys geriausi „fish and chips“, kuriuos kada nors valgiau…

Pasaulio virtuvių sostinė

Londonas visada buvo žinomas kaip megapolis, kuriame galima rasti įvairių pasaulio šalių restoranų: indų, libaniečių, kinų, italų, prancūzų…

Istoriškai susiklosčiusios aplinkybės ir palankūs įstatymai atvykėliams iš viso pasaulio atvėrė puikias galimybes. Ir ne tik susijusias su darbu. Patraukli Didžiosios Britanijos mokesčių sistema pritraukė ne vieną Saudo Arabijos, Rusijos ir kitų augančios ekonomikos šalių multimilijonierių. Ne veltui Londono centras yra vadinamas „Maskva prie Temzės“, o jei nueisite apsipirkti į Old ar New Bond gatves, pamatysite griežtai pagal konservatyviausias islamo tradicijas apsirengusių viešnių iš Saudo Arabijos. Ir būtinai – su madingiausiais rankinukais.

Pastaraisiais metais Londone, kaip niekur kitur pasaulyje, atsidarė daug prabangių ir modernių įvairių pasaulio šalių restoranų. Vienas jų – „Michelin“ žvaigždutę turintis kinų „Hakkasan“, jis įtrauktas į penkiasdešimties geriausių pasaulio restoranų sąrašą. Įsikūręs Londono centre, o interjeras kainavo milijonus svarų sterlingų. Tačiau ar tikrai čia siūlomi patiekalai verti būti pasaulio geriausiųjų penkiasdešimtuke? Jei atvirai, tai šio restorano neįtraukčiau į jokį geriausiųjų sąrašą. Tačiau jei klubinė muzika ir įdomus interjeras jums yra svarbiau nei įsimintinas maistas, „Hakkasan“ tikrai patiks.

Čia siūlomi klasikiniai, bet modernios virtuvės reikalavimus atitinkantys patiekalai: dim sum (kiniški koldūnai), aštrios krevetės su lelijų svogūnėliais ir migdolais, prieš 24 valandas užsakoma Pekino antis (neseniai Europos Sąjunga uždraudė gaminti šį patiekalą) su didžiųjų eršketų ikrais ir, žinoma, kaip ir kiekviename save gerbiančiame kinų restorane, – ryklių pelekų sriuba su didžiosiomis šukutėmis… Man labiausiai patiko ekologiški rūkyti, karamelizuoti kiaulienos šonkauliukai su jazminų arbata. Tiesa, jų nuotraukos neturiu – padavėjas maloniai paprašė nefotografuoti nei maisto, nei milijonus kainavusio interjero…

Kitas, jau ne toks pretenzingas, bet ne mažiau apdovanojimų pelnęs restoranas – „Benares“. Kalbama, kad šis taip pat vieną „Michelin“ žvaigždutę turintis indų restoranas yra vienas geriausių visoje Anglijoje, o jo šefas Atulas Kochharas laikomas naujosios indų virtuvės pranašu. Šios šalies maistas dažnai asocijuojasi su daugybe padažų, tačiau apie „Benares“ to nepasakysi. Paragavęs traškaus krabo su kalmarų bei Peru bulvių salotomis ir pasiflorų padažu ar jūrinių ešerių kokosų piene, supranti, kad įtaką A. Kochharo virtuvei daro Prancūzijos ir kitų kraštų maisto gaminimo tradicijos. Beje, „Benares“ interjeras gana klasikinis, kaip ir valgis, dvelkia subtilumu: tik įžengus, pasitinka tvenkinys su vandens lelijomis.

Prancūzų virtuvės šefai irgi neatsilieka. Žymiojo genijaus Pierre‘o Gagnaire restoranuose „Sketch“ ( „The Gallery“ ir „The Lecture Room“ ) – šiam meistrui būdingi keisti maisto deriniai. Interjeras – itin meniškas. „The Gallery“ sienos nukabinėtos vaizdo instaliacijomis, o tualetai primena milžiniškus futuristinius kiaušinius.

Vienas naujausių prancūzų „užkariavimų“ Londone – tai 2006 metų pabaigoje atidarytas restoranas „L‘Atelier de Joël Robuchon“. Šefo Joëlio Robuchono virtuvę labai mėgstu, dažnai lankausi Niujorke ir Paryžiuje veikiančiuose jo restoranuose, o dramatišku interjeru išsiskiriantis „L‘Atelier de Joël Robuchon“ – vienas mano mėgstamiausių Londone. Nesvarbu, kad kritikai J. Robuchono maistą vadina „prabangiu greitu maistu“, – genialus šio šefo patiekalų paprastumas pavergė londoniečių ir Londono svečių širdis. Vienas mano pažįstamas, ištikimas jo gerbėjas, ten lankosi… beveik kiekvieną dieną.

Geresni nei prancūzai?

Prancūzų valgio gaminimo menas pasaulyje vis dar dominuoja, ir visi tai puikiai žino. O britų virtuvė nuolat pašiepiama. 2005 metais G8 lyderių susitikimo išvakarėse tuometis Prancūzijos prezidentas Jacques‘as Chiracas rėžė: „Negalima pasitikėti žmonėmis, kurie turi tokią blogą virtuvę. Blogesnę už Suomijos.“ Juokaujama, kad kolonizuoti Azijos ir Afrikos šalis britus paskatino būtent gero maisto paieška.

Bet kaip yra iš tikrųjų? Vargu ar galima lyginti kepsnį su Jorkšyro pudingu ir rafinuotus prancūzų ar italų patiekalus. Tačiau būtent anglų virtuvės paprastumas (jokiu būdu ne prastumas) tapo pranašumu. Jau kelerius metus Londonas savo įspūdingais ir įvairiais restoranais lenkia gastronomijos sostinę Paryžių. Patys prancūzai, nors ir nenoriai, pripažįsta, kad Londone galima vis skaniau pavalgyti. Kai kurių virtuvių restoranai net pranašesni už esančius Paryžiuje. Dažnai tenka kirsti Lamanšo sąsiaurį bendrovės „Eurostar“ traukiniu, tad galiu patvirtinti, kad Paryžiuje tikrai nėra tokių puikių japonų ar indų restoranų kaip Londone.

O ir tradicinė britų virtuvė atgimsta. Daugelio požiūrį į ją pakeitė iš televizijos ekranų pažįstami anglų šefai Jamie Oliveris ar Nigella Lawson. O šešioliktą vietą šių metų geriausių pasaulio restoranų penkiasdešimtuke užima Londone esantis „St.John“. Šiame „gastro pub“ rasite įvairių angliškų delikatesų: kiaulių galvų su ridikais, kepintų kaulų čiulpų su petražolių salotomis... Jei vis dėlto britų virtuvė nėra jūsų „ puodelis arbatos “, Londone būtinai rasite restoraną, kuris jums patiks.

Londono gurmanų adresai:

* Viešbutis „Brown’s“ – Albemarle Street, London, W1S 4BP, tel. 020 7493 6020.

* Žuvų ir bulvių lazdelių restoranas „Rock and Soul Plaice“ – 47 Endell Street, Covent Garden, WC2H 9AJ.

* Kinų restoranas „Hakkasan“ – 8 Hanway Place,W1T 1HD, tel. 020 7927 7000.

* Indų restoranas „Benares“ – 12a Berkeley Square House, Berkeley Square, W1J 6BS, tel. 020 7629 8886.

* Restoranas „L‘Atelier de Joël Robuchon“ – 13-15 West Street, WC2H 9NE, tel. 020 7010 8600.

* „St.John“ – 26 St. John Street, London EC1M 4AY, tel. 020 7251 0848.

„Scones“ receptas

Jums reikės:

2 puodelių kvietinių miltų

1/3 puodelio cukraus

1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

1/4 šaukštelio kepimo sodos

1/2 šaukštelio druskos

8 šaukštų nesūdyto sviesto

1/2 puodelio razinų

1/2 puodelio grietinės

1 didelio kiaušinio

Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių. Vidutinio dydžio inde sumaišome cukrų, miltus, kepimo miltelius, kepimo sodą ir druską. Rupia tarka sutarkuojame sviestą (kad šis nesuliptų į gniutulą, vis pabarstome miltais). Suberiame razinas. Nedideliame inde išplakame grietinę ir kiaušinį. Plakinį supilame į miltų ir sviesto masę ir minkome tešlą. Tešla turi būti tokio kietumo, kad kočiotųsi (nesibaiminkite, jei šiek tiek lips prie rankų). Tada iš jos, pabarstydamos miltais, suformuojame maždaug 20 cm skersmens ir 2 cm storio apskritimą. Apibarstome cukrumi. Aštriu peiliu supjaustome į 8 lygias dalis (trikampius) ir sudedame ant kepimo popieriaus. Tarp jų būtinai turi būti tarpai, nes kepiniai iškils. Kepame 15–17 minučių, kol pagels. 5 minutes atvėsiname ir patiekiame.

Daugiau scones receptų:

http://allrecipes.com

 

Autorės nuotraukos