Ar reikia tėvams kištis į vaikų tarpusavio santykius? (5)

Vaikų patyčios – tema, kuri verčia mus suklusti. Ar tėvams kištis į vaikų santykius, ar leisti viską išspręsti patiems, konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Pamenu, vos mano duktė pradėjo lankyti mokyklą, netrukus pasiskundė, kad vienas berniukas iš jos šaiposi. Kitą rytą pirštu parodė, kuris. Nelabai mandagiai pasakiau berniukui, kad nedrįstų šaipytis iš mano vaiko. Jis išsigando, o man kažkodėl buvo negera. Gal nereikėjo jo apšaukti?

Užtikrinti vaiko saugumą
Kartais stebint vaikų elgesį atrodo, kad jie itin žiaurūs. Stumdo silpnesnį, peša mergaites už kasyčių, atiminėja daiktus ir, regis, džiaugiasi, kai silpnesnis verkia. Ir tada, kai tavo vaikas pasiskundžia, kad yra skriaudžiamas, nori nenori sukyla pyktis. Juk vaiką reikia apginti. Juk negalime leisti, kad vaikas būtų skriaudžiamas ar taptų pašaipos objektu.
Tėvams rūpi vaikų ginčai ir kivirčai, nes nuskriaustasis yra jų vaikas, jį natūraliai norisi apsaugoti nuo visų gyvenimo negandų. Dar skaudžiau, jeigu mažylis turi negalią ar yra jo išvaizda šiek tiek kitokia.

Vis dėlto vaikas turi mokytis pats bendrauti bendraamžiais. Galbūt kartais net ir fiziškai pakovodamas, išmokdamas atsikirsti ar pan. Tėveliai turi išmokti  atsirinkti, kada nesikišti į vaiko reikalus, o kada reikia jam padėti. Jeigu vaikas prašo pagalbos, pasiguodžia, kad draugai iš jo šaiposi ir todėl nenori eiti į darželį ar mokyklą, vadinasi, tikisi, kad tėvai suteiks jam saugumą. Ir tėvų pareiga yra užtikrinti, kad mažylis jaustųsi saugiai.

Vaikai – savo tėvų atspindys
Bet padėti savo vaikui jokiu būdu nereiškia prigąsdinti kitą vaiką. Reikia pasikalbėti su auklėtoja, skriaudiko tėvais,  pasitarti, kaip spręsti atsiradusią problemą. Jei jūsų mažylis turi kokį fizinį trūkumą, pavyzdžiui, šleivas kojeles ar prastą regą, galbūt verta juos ne slėpti, o apie tai pasakyti skriaudėjo tėvams ir paprašyti, kad paaiškintų tai savo vaikams.
Suaugusiesiems vertėtų kalbėtis su suaugusiaisiais. Vaikai elgiasi „spontaniškai“ ir dažnai net nieko bloga nelinkėdami ir negalvodami gali įžeisti savo klasės ar darželio draugą. Vis dėlto dažniausiai mažieji atspindi savo tėvų nuostatas ir požiūrį, todėl tėvai gali nesunkiai juos paveikti ir pakeisti elgesį.

Vaikai „rūšiuoja“

5 m. mergaitė su akinukais laiko rankoje lėlę, prieina prie vienos mergaitės, paskui prie kitos, bet nė viena darželinukė nenori su ja draugauti. Mergaitė, atrodo, nelabai nusimena, nueina į kampą ir ramiai žaidžia viena. Kodėl vaikai tokie žiaurūs ir nenori draugauti su mergaite, kuri skiriasi nuo jų tik tuo, kad turi dėvėti akinukus?

Pasak psichologės, tai įprastas socialinės psichologijos reiškinys. Vaikai nori grupuotis su tokiais pačiais kaip jie, o nuo „kitokių“ atsiriboja. Pagal kokį požymį nusprendžia, kad vaikas yra „kitoks“, labai sunku pasakyti. „Kitoks“ gali būti su akinukais, storuliukas, kreivomis kojytėmis, kitokio temperamento, kitos rasės ar turėti savybių, kurių mes, suaugusieji, net nepastebime. „Draugė man pasakojo, kad jos duktė labai mėgsta žaisti „darželį“. Vieną dieną ji žaidė savo kambaryje, tik staiga atsidarė durys ir mažylė išmetė vieną lėlę: „O tu eisi į kitą grupę!“ Ta lėlė buvo juodaodė“, – prisimena Rūta Bačiulytė. Tai pavyzdys, kad pagal tam tikrus požymius vaikai išskiria net lėles. Lygiai taip jie „rūšiuoja“ ir kitus vaikus.

Suaugusiojo funkcija yra parodyti, kad pagal tokius požymius mes negalime rūšiuoti, išskirti, „atmesti“ žmonių. Svarbu vaikui pasakyti, kad yra daugiau svarbių savybių, pavyzdžiui, mokėjimas pasidalyti, draugiškumas ir t. t. Vertybes ikimokykliniame amžiuje formuoja suaugę žmonės savo pavyzdžiu ir tiesioginiais pasakymais. Kaip tik apie penktuosius gyvenimo metus gana aktyviai formuojasi vaiko vertybės.

„Ai, nieko...“
Svetimą vaiką sudrausminti labai lengva. Tačiau ko mes pasieksime? Kaip jausis mūsų pačių vaikas, jei nuolat jį ginsime? Savo vaikui tuo tikrai nepadėsime, o kitiems tik parodysime, koks mūsiškis yra silpnas, jam reikia suaugusiųjų pagalbos. Sudrausmintas skriaudikas išsigąs, tačiau tuo pat metu gaus informaciją, kad nuskriaustasis išties yra silpnas. Gali būti, kad matant suaugusiesiems su nuskriaustuoju elgsis gražiai, o jiems nematant  bus dar blogiau. Nuskriaustajam taip elgdamiesi padarome meškos paslaugą – jis gali imti bijoti būti be mamos ar tėčio. Tai didina vaiko priklausomybę nuo tėvų.