Šis festivalis – vienintelis toks pasaulyje – Paryžiuje vyksta jau penkti metai lapkričio viduryje. Nenuostabu, kad jis rengiamas Prancūzijoje. Juk virtuvė nuo seno yra nepaprastai svarbi šios šalies kultūros dalis. XIX a. ji pakylėta iki rafinuotų aukštumų ir iki dabar laikoma pasauliniu kulinarijos standartu, o 2010-aisiais įtraukta į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Prancūzijos gastronomiją savo kūrybiškumo ir avangardinių eksperimentų pagrindu laiko daugybė įvairių šalių talentingų virėjų, pavyzdžiui, ispanas Ferranas Adrià ar danas René Redzepi.

Rašyti su šviesa

Ilgametis kulinarinių knygų leidėjas prancūzas Jeanas Pierre'as Stéphanas surengti Tarptautinį kulinarinių nuotraukų festivalį nutarė pastebėjęs, kad nuostabiai iliustruotų šios srities veikalų autoriai aukština tik virtuvės šefus ar įvairių šalių kulinarines tradicijas, o apie fotografus net neužsimena, nors jei ne jų talentas, tos knygos neturėtų jokios estetinės vertės.

„Tai man pasirodė labai neteisinga, – pasakoja prancūzas. – Tad vieną dieną nutariau pradėti rengti festivalį ir jame pristatyti kulinarinių fotografijų įvairovę, parodyti, kad jų autoriai – tikri menininkai. Vykusi nuotrauka turi kelti įvairias emocijas – subtiliai perteikti garsių virtuvės šefų gestus, nepakartojamą jų darbo, žinių, įgūdžių esmę, vilioti, žadinti apetitą, svajones, stebinti, šokiruoti ar juokinti... Tokios yra universalios ir visiems suprantamos.“

Prancūzui išeities taškas buvo tai, kad vaizdinės interpretacijos maisto tema tokios pat neišsemiamos, kaip ir mūsų planetos virtuvė. Prisiminkime mitologinio ar biblinio siužeto kūrinius, senovės graikų, romėnų, viduramžių meną, XVII ir XVIII a. flamandų dailę, ispanų realistinius natiurmortus. Daugelyje jų vaizduojamas turtingųjų stalas, valgiai, mitybos įpročiai.

J. P. Stéphanas tvirtina, kad kulinarinės nuotraukos yra tokių kūrinių tęsinys: „Jų autoriai kiekvienas savaip perteikia požiūrį į maistą, šio keliamas emocijas. Ir visi jie yra nuostabūs šviesos meistrai. Ne veltui graikų kilmės žodžių „photos“ ir „graphos“ junginys reiškia „rašyti su šviesa“.“

J. P. Stéphanas siekia šiuo renginiu padėti užmegzti aktyvesnį įvairių maisto profesionalų, virtuvės šefų ir fotografų dialogą, atspindėti jų bendradarbiavimą, įtaką, šios srities estetines tendencijas. Juk dauguma aukšto lygio kulinarų mėgsta meną, ieško jame įkvėpimo, patys yra nepakartojami spalvų, skonių, kvapų kūrėjai ir subtilūs estetai. Jie pripratę dirbti su talentingais fotografais, leidžia labai gražias knygas, patys dažnai kolekcionuoja.

Tarkim, Pierre'as Gagnaire'as – šiuolaikinę fotografiją, Guy Savoy'us – modernų meną, o daržovių patiekalų karalius Alainas Passard'as pats kuria koliažus. Tad jų požiūris į kulinarinės fotografijos raidą bei patarimai yra tikrai naudingi.

Dėl to festivalio garbės pirmininku renkamas pripažintas šefas. Juo yra buvę prancūzai Guy Savoy'us, Alainas Passard'as, Thierry Marxas, Pierre'as Gagnaire'as, o šiemet šis statusas patikėtas prancūzui Frédéricui Antonui. Beje, visų meistrų restoranai turi po tris gido „Michelin“ žvaigždutes.

Prabanga ir šventės

Šiųmetis festivalis vyko įvairiose Paryžiaus meno galerijose, restoranuose, kavinėse, viešbučiuose, butikuose, kulinarijos kursų mokyklose. Jame savo interpretacijas tema „Prabanga ir šventės“ („Luxury & Celebration“) pateikė 34 fotografai iš viso pasaulio. Prancūzų Maud Argaibi ar Patricko Rougereau nuotraukos dvelkė humoru, italas Francesco Majo paprastas uogas pavertė prabangiais papuošalais ir taip tarsi priminė, kad tikras turtas yra kokybiški patiekalų komponentai.

Prancūzas Thomas Dhellemmes restorano „Trianon Palace“ konditerio Eddie Benghanemo sukurtus pyragaičius įamžino naktinio Paryžiaus fone, o jo kraštietei Pauline Daniel šventinę nuotaiką padėjo sukurti šampano purslai. Australė Margaret Skinner prabangius produktus interpretavo per erotiškumo prizmę. Prancūzo Jeano-Yves'o Valentino dėka šokoladas virto galingu saliutu. Garsaus Japonijos fotografo Yoshihiro Saito triptiką įkvėpė tradicinis japonų posakis „Utage no ato“, atspindintis liūdną atmosferą po baliaus. Deja, šventės – net pačios nuostabiausios – baigiasi...

„Tikras prabangos ir šventės sinonimas man yra malonumas nuoširdžiai, linksmai pabendrauti prie stalo, – savo švenčių ir prabangos viziją atskleidė festivalio garbės pirmininkas restorano „Pré Catelan“ šefas Frédéricas Antonas. – Pritariu Leonardo da Vinci minčiai, kad paprastumas yra aukščiausia rafinuotumo forma. Be to, esu įsitikinęs, kad paprastumas tapo tikra prabanga, o šiltas, draugiškas žmonių ryšys yra visų gerų švenčių esmė.“

***

Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!