Kartą amerikiečių rašytojas Trumanas Capote pasakė: „Venecija - tai lyg vienu ypu suvalgyta visa dėžutė šokoladinių saldainių su likeriu." Kalbama, kad šis miestas rašytojui labiausiai asocijuojasi su restorane „Harry‘s Bar" pagamintais sumuštiniais su krevetėmis.

Mano pirmoji kulinarinė stotelė šiame lagūniniame Italijos mieste - restoranas „Harry‘s Bar". Čia lankosi daug amerikiečių ir praeities romantikos išsiilgusių turistų, kuriems negaila už paprastą jautienos karpačio (carpaccio) pakloti 45 eurus. Tiesa, pasakojama, kad šis žalios jautienos patiekalas sukurtas būtent „Harry‘s Bar". Jei tikėtume dabartiniu šio restorano savininku Arrigo Cipriani, karpačio receptą 1950-aisiais sukūrė jo tėvas Giuseppe Cipriani mėgindamas įtikti užeigos klientei grafienei Amaliai Nani Mocenigo, mat šiai gydytojas nurodė valgyti tik žalią mėsą.
„Harry‘s Bar" didžiuojasi ir kitu išradimu - kokteiliu „Bellini". Gaminti gėrimą iš itališko putojančio vyno „Prosecco" ir šviežių persikų tyrės sumanė taip pat G. Cipriani. Beje, abu išradimai pavadinti Venecijos dailininkų Vittore Carpaccio ir Giovanni Bellini garbei. Pakilusi į antrąjį „Harrys‘ Bar" aukštą atsisėdu prie staliuko ir užsisakau „Bellini". Čia jis patiekiamas ne šampano taurėje, kaip įprasta visame pasaulyje, o nedidelėje elegantiškoje stiklinėje. Juntu malonų šviežių baltųjų persikų ir saldų putojančio itališko vyno skonį.

Pro restorano langus nedrąsiai skverbiasi saulės spinduliai, apačioje mirguliuoja Didžiojo kanalo vanduo. Interjeras, atrodo, neliestas nuo pat „Harry‘s Bar" atidarymo (1931-ųjų). Tarsi laikas būtų sustojęs. Šią vietą labai mėgo rašytojas Trumanas Capote, režisierius Alfredas Hitchcockas, milijardierius Aristotle‘is Onassis, o E. Hemingway‘us net turėjo kampe savo staliuką (beje, knygoje „Anapus upės, medžių ūksmėje" rašytojas ne kartą mini legendinį „Harry‘s Bar").

Paslaugus vyresnio amžiaus padavėjas (kai kurie jų čia dirba ne vieną dešimtmetį) atneša garsųjį karpačio. Plonytės žalios jautienos riekelės apšlakstytos garstyčių padažu, šiek tiek primenančiu majonezą. Nusprendžiu, kad už 45 eurus restorano klientai moka už prabangą valgyti patiekalą jo išradimo vietoje.

Sala, kur visi lygūs
Venecijoje per metus apsilanko apie tris milijonus turistų. Šiame lagūniniame mieste nelengva rasti vietų, kur jų nebūtų, tačiau užduotis vis dėlto - įveikiama. Veneciją sudaro 117 salų. Dauguma jų sujungtos tiltais, o į kitas galima nukakti motoriniais laivais. Plaukiu į Burano. Kažkada ši nedidukė sala garsėjo kaip nėrinių eksportuotoja, vėliau ją pamėgo dailininkai ir skulptoriai. Valandą keliauju vaporetto (motorinis laivas, pagrindinis Venecijos viešasis transportas). Neturiu garsiojo Venecijos keliautojo Marco Polo ambicijų atrasti naujus kraštus - noriu tik paragauti čia verdamo rizoto.

Išskirtinis Burano bruožas - ryškūs įvairiaspalviai namukai. Net tris jų turi prancūzų interjero dizaineris Phillipe‘as Starckas. „Burano nėra nei vargšų, nei turtingų. Visi turi po valtelę ir po tokio pat dydžio namą", - atsakė Ph. Starckas prancūzų savaitraščiui „L‘Express" į klausimą, kodėl žavisi būtent šia sala.
Burano yra tokia maža, kad joje neįmanoma pasiklysti. Atsiskiriu nuo iš vaporetto išlipusių turistų, vietinių minios ir imu ieškoti šimtą metų egzistuojančios užeigos „Da Romano". Ji įsikūrusi buvusiose nėrinių dirbtuvėse ir garsėja šimtais paveikslų, kuriuos savininko Romano Barbaro šeimai padovanojo salą pamėgę dailininkai.
Valgiaraštyje - patiekalai iš šviežiausių Venecijos lagūnoje sužvejotų jūrų gėrybių: moliuskų, krevečių, kalmarų, ešerių. „Da Romano" yra turbūt viena paskutinių Venecijos užeigų, kur maistas vis dar gaminamas ant atviros ugnies. Ši vieta garsėja rizotu su lagūnoje pagautomis žuvytėmis goh. Šių skonis toks švelnus... Nežinočiau - neatspėčiau. Patiekalo paslaptis - meistriškai paruošti ryžiai. Juos šefas ruošia inde, bet mėto į orą lyg picos papločio tešlą.
Besišypsantis padavėjas patiekia pagrindinį patiekalą - kepsninėje pakepintų žuvų ir kalmarų. Lėkštėje karaliauja paprastumas: puselė citrinos, žiupsnelis petražolių... Kaip ir dera italų virtuvei.

Ką valgo venecijiečiai
Nors sunku būtų paneigti, kad Venecija yra masinio turizmo vieta, šio užburiančio grožio miesto virtuvė yra turtinga ir turinti senas tradicijas. Joje - ne tik žuvys, bet ir įvairios daržovės, žvėriena, paukštiena, ryžiai, polenta (patiekalas iš kukurūzų kruopų).
Kadaise Venecija buvo didžiausias pasaulyje prekybos uostas. Tai atspindi ir jos gyventojų racionas: iš Azijos ir Afrikos atvežti prieskoniai, džiovintos sūdytos menkės (baccalà) iš Baltijos jūros...

Venecijiečių šeimoms priklausančios užeigos ir maži restoranėliai (ital. osteria) - puiki šalia San Marko aikštės turistams skirtų picerijų alternatyva. Auksinė taisyklė - ieškoti vietų, kur valgo vietiniai, o ne turistai. Gyvenamuosiuose Venecijos kvartaluose, pavyzdžiui, Dorsoduro ar Cannaregio, toks perlas yra ne vienas.

Jie - maži, jaukūs ir nebrangūs. Savininkai dažnai ne tik aptarnauja, bet ir patys ruošia maistą. Tuose restoranuose, kur vadovaujamasi „Slow food" („Lėto maisto") judėjimo filosofija, patiekalai gaminami tik iš vietinių sezoninių produktų, o valgiaraštis keičiamas kiekvieną dieną. Šiemet Italijos „Lėto maisto" gide aprašyti du restoranai: „Ai 4 Feri" ir „La Bitta". Apsilankau abiejuose.

Žuvų restoranėlyje „Ai 4 Feri" Dorsoduro kvartale gaminamos ryte Adrijos jūroje pagautos gėrybės. Kai paprašau atnešti įvairių žuvų užkandį, šeimininkė čia pat į lėkštę prikrauna įvairiai paruoštų kalmarų, sepijų, aštuonkojų ir venecijietiškų sardinių. Pastarosios itin vertos dėmesio. Pigias ir kulinariniu požiūriu nelabai įdomias žuvis tikru skanumėliu paverčia marinatas iš vyno acto su razinomis, keptais svogūnais, kedrų riešutais ir prieskoniais, tarp jų - ir šafranu.

Restorane „La Bitta" gaminami mėsos patiekalai. Su kumpiu kepta jautiena, jaučių kepenys su troškintais svogūnais. Tagliattele (ilgi, plokšti makaronai) su jautiena ir tirštu, saldoku, cinamonu kvepiančiu padažu buvo skaniausias kada nors mano valgytas itališkų makaronų patiekalas. Po šios vakarienės pradėjau rimtai abejoti prasta Venecijos kulinarijos reputacija.

Namuose pas Bakchą
Mažiausiai pasaulyje įvertinta Venecijoje gyvuojanti tradicija per pietus ar vakare aplankyti keletą barų. Ji vadinama giro di ombre (išvertus iš italų k. - šešėlių kelias). Viena istorija šios atsiradimą sieja su Rialto turgaus prekybininkais - radę laisvą minutę, jie traukdavo į barus atsivėdinti, išgerti ir užkąsti. Vyno baruose bacari, vadinamuosiuose Bakcho namuose, ir dabar galima pasislėpti nuo saulės, išgerti taurę vyno ir pasistiprinti įvairiais kąsnio dydžio užkandžiais (cichetti), panašiais į ispaniškus (tapas). Tai ir kepti mėsos kukuliai, dešros „Mortadella" gabalėliai, sumuštiniai su sūdyta menke, virti kiaušiniai ar kepsninėje keptos krevetės. Nors cichetti pasaulyje ne taip gerai žinomi kaip tapas, tačiau šie maži užkandžiai yra neprastesni.

Venecijos virtuvė mane labai maloniai nustebino. Esu tikra, kad šiame mieste ant vandens slypi ir daugiau paslapčių.

Gurmano atmintinė:
* Restoranas „Harry's Bar“, San Marco, 1323 Calle Vallaresso, Venecija, tel. 041 5285777;
* Restoranėlis „Ai 4 Feri“, Dorsoduro, 2754 A Calle Lunga San Barnaba, Venecija, tel. 041 5206978;
* Restoranėlis „La Bitta“, Dorsoduro, 2753 A Calle Lunga de San Barnaba, Venecija, tel. 041 5230531;
* Restoranas „Ca‘ D‘Oro Detta Alla Vedova“, Cannaregio, 3912 Ramo del Ca‘ d‘Oro, Venecija, tel. 041 5285324;
* Restoranas „Dalla Marisa“, Cannaregio, 652 B Fondamenta San GIobbe , Venecija, tel. 041 720211.

Vyno barai:
* „Cantinone del Vino Gia Schiavi“, Dorsoduro, 992 San Trovaso, Venecija;
* „Cantina do Mori“, San Polo, 429 Calle dei Do Mori, Venecija;
* „Al Bacareto“, San Marco, 3447 San Samuele, Venecija;
* „Al Prosecco“, Sestiere Santa Croce, 1503 Campo San Giacomo dell'Orio, Venecija.