Su juo pirmuoju bendradarbiauti pradėjo Vytauto Kernagio fondas. O bendrauti ir bendradarbiauti pradėta dėl iki tol buvusio šilto abipusio ryšio, kuris siejo „Akacijų alėją“ ir maestro Vytautą Kernagį.
Garsusis dainų autorius ir atlikėjas 2005 m. po pirmojo pasirodymo penktame „Akacijų alėjos“ festivalyje buvo pagerbtas specialiu prizu. Pradžią simbolizuoja kiaušinis. Maestro scenoje ir buvo jis įteiktas. Kadangi nuopelnai dainuojamosios poezijos žanrui didžiuliai, tai kiaušinis tiko tik... stručio. Nes V. Kernagis buvo PIRMASIS.
Prieš šešerius metus įsteigtas „Akacijų“ ordinas jau turi 127 šeimininkus. Pirmasis su numeriu 000 buvo skirtas V. Kernagiui. Įteiktas jau po dainiaus mirties jo šeimai.
Pirmasis festivalio „Akacijų alėja“ muzikinės šlovės muziejaus eksponatas taip pat yra Vytauto Kernagio rankraštis su natomis eilėraščiui iš Dalios Saukaitytės knygos „Rugpjūčio žemuogės“.
Apie gražią partnerystę, prisiminimus ir ateities vizijas kalbamės su festivalio draugu Vytautu Kernagiu jaunesniuoju.
Stengiatės dalyvauti kiekviename „Akacijų alėjos“ festivalyje. Jeigu nedalyvaujate, tuomet siunčiate nuoširdžius linkėjimus, vaizdo sveikinimą. Ką Jums, kaip dainuojamosios poezijos sūnui (juk DP tėvu vadiname maestro V. Kernagį), reiškia šis festivalis? Kokį vaidmenį jis vaidina Jūsų gyvenime?
Apskritai, džiaugiuosi, kad dainuojamosios poezijos žanras Lietuvoje yra labai smarkiai atgijęs ir pastarajį dešimtmetį yra „ant bangos“. Tam, be abejo, darė įtaką ir daugelio festivalių, kurie populiarina šį žanrą, atsiradimas. Todėl man visi jie reiškia labai daug. Esant galimybei, stengiuosi juose sudalyvauti. Tačiau yra du man išskirtiniai festivaliai: „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose ir, be abejo, „Akacijų alėja“ Kulautuvoje.
Dainuojamosios poezijos festivalių Lietuvoje imta rengti ne vieną ir ne du. Koks, Jūsų nuomone, yra „Akacijų alėjos“ veidas šiame festivalių kontekste? Koks jo išskirtinumas?
Abudu mano minėti festivaliai turi savo veidą, kiekvienas jų labai skirtingas. Bet, kalbant apie „Akacijų alėją“, manau, kad tai festivalis, kuris ne tik giliai suleidęs šaknis, bet ir išauginęs ne vieną naują dainuojamosios poezijos vaisių.
Kokie žodžiai pirmiausia šauna į galvą pagalvojus apie „Akacijų alėją“?
Pirmiausia? Kad ir vėl pamatysiu Virgį Stakėną (šypsosi – aut. past.). Virgis puikiai atlieka savo darbą. Manau, todėl festivalis gyvuoja 14 metų. Ir visi tai pastebi, todėl kasmet Kulautuvoje susirenka tiek daug dainuojamosios poezijos mylėtojų.
Ar žinomas Jūsų tėvui įteikto stručio kiaušinio likimas? Gal buvo iškepta gardi didžioji kiaušinienė?
Be abejonės žinomas. Ir jūs esate visiškai teisi – kiaušinienė tikrai buvo iškepta, jos paragauti sukviesti draugai. Kiek pamenu, kiaušinienė buvo gardi ir ilgai ant stalo neužsistovėjo (juokiasi – aut. past.).
Kokią matote dainuojamosios poezijos žanro perspektyvą ?
Perspektyvą matau puikią. Kadangi kaip komisijos nariui tenka dalyvauti įvairiuose jaunimo dainuojamosios poezijos konkursuose, matau, koks puikus ir talentingas yra mūsų jaunimas. Ir auga teisingoje aplinkoje, rašo, kuria, groja ir dainuoja. Ten potencijos tikrai daug, todėl viskas bus gerai. Po vieną kitą jaunąjį atlikėją pristatau ir „Akacijų alėjoje“. Paklausykite jų ir labai aiškiai pamatysite perspektyvas.
Ką dar PIRMO galėtų nuveikti „Akacijų alėja“ ir Vytauto Kernagio fondas ?
Žinot, šie PIRMIEJI dalykai turi gimti natūraliai. Tačiau žinant Vytauto Kernagio fondo bei „Akacijų alėjos“ išradingumą, manau, kad PIRMŲJŲ dar bus. Kokie jie – bus matyti, kai jie gims.
Ko palinkėtumėte festivaliui, jo klausytojui ir dalyviui?
Festivaliui – sveikatos ir ilgų gyvavimo metų, klausytojui – ištikimybės ir pastovumo, o dalyviui – kūrybinių kančių!
Ar atvyksite liepos 12 d. į Kulautuvą?
Taip, šiais metais tikrai atvyksiu ir pristatysių šių metų savo atradimą – Matą Stonkų iš Rietavo.
Dėkoju už pokalbį!
Renginys n e m o k a m a s.
