Tarp Lietuvos, Amerikos ir Sibiro. Sukrečianti vienos šeimos istorija

 (8)
Ištrauka iš Barboros Armonienės knygos „Palik ašaras Maskvoje“.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„1953 metų kovo 1 dieną mūsų radijas pranešė, kad Stalinas sunkiai serga. Tai išgirdę politiniai kaliniai apsidžiaugė. Visi jautėme, kad mūsų gyvenimas negali pablogėti dar labiau, kad kiekvienas pasikeitimas gali išeiti tik į naudą, tačiau bijojome parodyti, ką jautėme. Kriminalinės ir išeikvotojos atrodė susirūpinusios, tačiau kas ten galėjo atspėti, kaip jos iš tikrųjų jautėsi. Kovo 4 dieną radijas pranešė, kad Stalino būklė kritiška. Politiniai kaliniai, kurie tą dieną lankėsi ligoninėje, atnešė žinią: mūsų gydytojai maną, jog Stalinas nepasveiksiąs. Kovo 5 dieną jis iš tikrųjų mirė.

Stalinui mirus, per radiją ištisą savaitę skambėjo vien tik laidotuvių maršai ir panaši muzika. Kitą dieną stovykloje buvo sušauktas specialus mitingas; buvo sakomos kalbos, kuriose garbinamas Stalinas ir jo nuopelnai kuriant Sovietų Sąjungą, tokią pažangią valstybę su dideliais socialistiniais laimėjimais.

Keletą kartų per metus gaudavome nusipirkti ledų iš vežimo-krautuvės. Ledų atvežė ir kovo 5 dieną. Marija Ruzevuckienė, kitos dvi kalinės ir aš valgėme ledus, Marija iškėlė savo ledus kaip tostą už geresnę ateitį po Stalino mirties. Viena kalinė, kuri buvo užverbuota šnipinėti, tuoj pranešė apie tai administracijai. Vargšė senutė Marija mirtinai išsigando, kai ją pasišaukė politiniai kalėjimo vadai. Manęs niekas nekvotė, nors aš ir nebijojau. Niekas nebegalėjo nubausti manęs didesne bausme už tą, kurią jau turėjau – dvidešimt penkerius metus.

Vieną dieną, kovo pabaigoje, mūsų radijas sušniokštė kažką apie kalinių amnestiją. Visi pradėjo lakstyti kaip pamišę, kad tik ką nors daugiau apie tai sužinotų. Bet politiniai kaliniai greit nusivylė – buvo pranešta, jog amnestija jiems netaikoma. Paleisti turėjo būti visi išeikvotojai, pavogę mažiau kaip už penkiasdešimt tūkstančių rublių. Kriminaliniams nusikaltėliams, nubaustiems daugiau negu dešimčia metų, pusė bausmės buvo dovanojama. Amnestija negaliojo tik nubaustiesiems už žmogžudystes ir apiplėšimus. Ir, žinoma, politiniams kaliniams.

Stovykloje prasidėjo didžiulis subruzdimas. 1951 metų balandžio 10 dieną stovyklos administracija ėmė vykdyti amnestijos įstatymą – pradėjo leisti kalinius į laisvę. Iš Irkutsko atvyko speciali komanda ir sušaukusi kalinius paaiškino susidariusią padėtį.

Pirmą balandžio sekmadienį mane aplankė sūnus. Jis manė, kad amnestija bus taikoma ir man. Niekada nepamiršiu jo veido, kai pasakiau, jog nesu tarp tų laimingųjų.

Netrukus iš stovyklos Nr. 104 išvyko tiek daug moterų kalinių, kad paaiškėjo, jog moterų skyrių teks uždaryti. Bausmę toliau atliekančioms kalinėms buvo surengtas naujas tardymas ir patikrinta sveikata. Visoms lietuvėms, taip pat ir kitoms politinėms kalinėms, buvo pranešta, kad būsime perkeltos į Ust Ordos sunkiųjų darbų kalėjimą.

Tuojau parašiau sūnui laišką ir išsiunčiau per laisvėn išeinančią kalinę; prašiau vaiką tuojau atvykti pas mane, kad galėtume atsisveikinti. Leidimą iš prieglaudos ir stovyklos administracijos Jonukas gavo nepaprastai greitai. Tariau jam sudiev, prašiau, kad būtų geras berniukas, bandžiau raminti gandais, esą ir mes netrukus galime būti išleistos laisvėn. Tuo metu Jonukui buvo dvylika metų, jis lankė šeštą mokyklos skyrių.

Kasdien atsklisdavo vis naujų gandų. Kaliniai, neturintys jokios vilties, bandė nuotaiką sau praskaidrinti visokiomis pranašystėmis. Žinoma, gandai dažniausiai būdavo mums malonūs: artėja dideli pasikeitimai, amnestija būsianti išplėsta ir būsią paleisti visi, padėtis labai pagerėsianti ir taip toliau. Kartais tie gandai būdavo blogi: kad būsime siunčiamos į tolimą Šiaurę, kur gyvenimas baisiai sunkus.

Gulagas, Sibiras
Gulagas, Sibiras
© Vida Press

Stovykloje Nr. 104 aš gyvenau beveik metus. Tai buvo tamsus gyvenimas, turėjau tik darbą, rūpesčių ir nuolat stengiausi kaip nors prasimanyti maisto iš šalies. Stovyklos aplinka buvo baisi, nes teko gyventi kartu su kriminalinėmis. Nė viena iš jų negalėjau pasitikėti, jos nuolatos mušdavosi, apgaudinėdavo ir keikdavosi. Daug maloniau prisiminti nedidelį būrelį politinių kalinių ir, be abejo, Jonuką. Mano vyras Jonas ir dukra Danutė buvo taip toli, apie juos girdėjau taip maža, kad jie ėmė blėsti iš atminties, tarytum iš viso nebūtų egzistavę.

Kalėdama pajutau, kad vadinamosios perauklėjamosios stovyklos siekė ne perauklėti, o gauti daug ir pigios darbo jėgos už patį menkiausią atlygį. Man pasakojo, kad anksčiau net maistas būdavo dalijamas atsižvelgiant į įvykdytas normas. Kas normų nevykdydavo, nusilpdavo fiziškai ir nepajėgdavo atsitiesti; kalinių gyvenimas būdavo labai trumpas. Man kalint, jau buvo geriau, kiekvienas gaudavo maisto tiek, kad jo beveik užtekdavo. Jeigu norėdavai gauti daugiau ar geresnės rūšies, turėdavai dirbti daugiau negu numatyta, nors normos ir taip jau buvo didelės. Kalėjime laikas neturi jokios vertės. Niekam nerūpi, kad kaliniui tenka papildomai dirbti šimtą valandų vien tam, kad užsidirbtų dar vieną stiklinę cukraus ar pusę svaro dešros.

Ust Ordos darbo lageris

1953 metų balandžio 25 dieną palikome stovyklą Nr. 104. Aš labai sielojausi, kad nebegalėsiu net retsykiais matytis su sūnumi. Nežinojau, ar iš viso jį kada bepamatysiu ir kas manęs laukia ateityje. Iš Irkutsko išvykome atvirais sunkvežimiais. Mums važiuojant miesto gatvėmis, kalinės, kurios gerai pažinojo Irkutską, rodė man, kur yra vaikų prieglaudos. Pakeliui šmėstelėjo ir prieglauda, kurioje gyveno Jonukas.

Po keturių valandų kelionės, jau pavakariais, pasiekėme Ust Ordos kalėjimą Nr. 272-11 . Jis buvo gal šimtas mylių į šiaurę nuo Irkutsko ir apie keturios mylios nuo to paties vardo kaimelio. Apie tą kalėjimą daug buvau girdėjusi. Vieni pasakojo, kad jis labai geras, kiti – jog kriminalinės nusikaltėlės geriančios chloriną arba persipjaunančios venas, kad tik čionai nepatektų.

Iš tiesų tai buvo sunkiųjų darbų lageris, kuriam reikėjo stiprių ir sveikų kalinių, galinčių dirbti lagerio laukuose, kur buvo auginamos daržovės. Kai mūsų sunkvežimiai sustojo prie vartų, pamatėme ilgas eiles kalinių, saugomų šautuvais ginkluotų kareivių su šunimis. Mums pasakė, jog tai iš darbų grįžę kaliniai, laukią kasdienio patikrinimo. Pasirodo, kaliniai būdavo tikrinami kas vakarą, kad į stovyklą slapta neatsigabentų ginklų ar kitų draudžiamų daiktų. Tas pat buvo daroma ir rytais – kad kaliniai neišneštų stovyklos turto.

Senoji Marija pravirko džiaugsmo ašaromis, nes tarp kalinių išvydo stovinčią savo dukrą Kristiną, kurios nebuvo mačiusi daugiau kaip dvejus metus.

Patikrinus kalinius, atėjo ir mūsų, naujokių, eilė. Kiekviena buvome paklausta, pagal kokį paragrafą nuteista, kiek metų skirta ir kiek bausmės jau atlikta.

Kai atvėrė kalėjimo vartus, nustebome pamačiusios, kaip čia gražu. Per visą didžiulį kiemą ėjo du platūs keliai su kanalais iš šonų. Netgi patys vartai buvo puošnūs, su užrašu „Tik darbu aš atlyginsiu skolą savo tėvynei“. Šalikelėse augo dailiai apkarpyti dekoratyviniai krūmai, buvo matyti puikiai prižiūrimos pievelės su gražiai sutvarkytais gėlynais. Vėliau sužinojau, kad tuos gėlynus planavo latvė kalinė – dailininkė Ona Ansana. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žmonės neturėtų bijoti gyventi tokioje puošnioje aplinkoje. Kiemas buvo labai didelis. Lageris turėjo puikią didžiulę naujoviškai įrengtą ligoninę. Erdvi valgykla, dekoruota gerų dailininkų paveikslais, rankų darbo užuolaidos, gėlių vazonai, švarūs stalai. Galėjai pamanyti, kad esi gerame viešbutyje. Maistas – kaip ir kituose lageriuose: ne tiek, kiek norėtųsi, bet geresnės rūšies, nes pačiame lageryje gaminamas.

Lagerio ūkis buvo milžiniškas, mano spėjimu, apie penkiasdešimt tūkstančių akrų . Buvo apie tūkstantis karvių, trys tūkstančiai avių, keli šimtai arklių. Be to, savos anglių kasyklos ir dirbtuvės. Ūkis tiekė maisto produktus aplinkinėms stovykloms ir kalėjimams. Tiesa, kaliniams, kaip paprastai, likdavo tik trupiniai. Ūkyje buvo daug karvių, bet per trejus metus, kuriuos čia praleidau, man neteko ragauti ne tik pieno, bet ir juo užbaltintos sriubos.

Didžiuliuose pastatuose gyveno moterys kalinės, kurių buvo pora tūkstančių. Kiekvienas namas turėjo po keturis didelius švarius kambarius su dvidešimt penkiomis lovomis kiekviename. Viena lova buvo skirta keturioms moterims. Stalai apdengti baltomis staltiesėmis, lovos tvarkingai paklotos, neblogos antklodės ir pagalvės. Net lageriams įprastų blakių čia nebuvo. Pasirodo, lageris buvo parodomasis. Čia nuolat lankydavosi svečių iš užsienio. Nėra abejonės, kad švara ir lagerio puošnumas padarydavo jiems gerą įspūdį. O kur dar skaitykla, raudonasis kampelis ir kiti dalykai.
Mes, kalinės, matėme visai kitą to grožio pusę. Kambariuose draudė vaikščioti apsiavus batais, neturėjome teisės sėdėti ant lovų. Tik dešimtą valandą vakare, tvarkdarėms nuėmus antklodes, galėdavome išsitiesti lovose. Skalbykloje buvo skalbiamos tik paklodės. Savo drabužius kalinės skalbdavosi kanaluose, esančiuose abiejose kelio pusėse. Išskalbtų baltinių nedrįsdavome džiauti lauke, nes kriminalinės tik ir laukdavo, kada galės pavogti. Skalbinius džiaudavome gale lovų; rytais jie dar būdavo šlapi, ir tokius tekdavo vilktis.

Lageryje buvo ir vyrų kalėjimas su maždaug trimis šimtais kalinių. Jie dirbo laukuose ir lagerio dirbtuvėse ir buvo griežtai atskirti nuo mūsų. Vyrams draugauti su moterimis čia buvo daug sunkiau negu stovykloje Nr. 104.

Atvežta čionai, stovykloje radau apie dvidešimt lietuvių. Jos visos buvo iš tremtinių stovyklų, kaip paprastai, už menkus politinius prasižengimus nubaustos nuo dešimties iki dvidešimt penkerių metų. Dvi gal penkiolikos metų mergaitės nuteistos dešimčiai metų už antikomunistinę propagandą. Vienos iš jų galva buvo beveik visai nuplikusi. Kai baigiantis teismo posėdžiui teisėjas jos paklausė, kodėl ji taip nekenčianti Sovietų Sąjungos, mergina atsakiusi: „Aš nekenčiau jos, nekenčiu dabar ir nekęsiu, kol būsiu gyva.“

Savo nuostabai, čia sutikau Labanauskienę ir Verą Vilkauskienę, su kuriomis buvau susitikusi tardomajame kalėjime. Labanauskienė man papasakojo, kad jai, jos vyrui ir dar dviem lietuviams buvo iškelta bendra byla apygardoje, kur buvo jų kolchozas. Moteris sakė vos atpažinusi savo vyrą, apsirengusį baisiais skarmalais. Pasirodo, kriminaliniai kaliniai buvo privertę jį pasikeisti su jais drabužiais.

Labanauskienės duktė, pardavusi paršiuką ir vištas, surinko apie tris šimtus rublių ir įdavė kolchozo pirmininkui, kuris turėjo liudyti teisme, prašydama perduoti pinigus tėvams. Tačiau pirmininkas, užuot perdavęs pinigus, kaip buvo žadėjęs, juos pragėrė.

Man taip ir neteko sutikti žmonių iš Irkutsko jurtų, suimtų kartu su manimi. Matyt, gerai padariau, kad nepateikiau apeliacijos. Visi kiti suimtieji siuntė apeliacinius skundus į Maskvą, dėl to sėdėjo tardomajame kalėjime keliais mėnesiais ilgiau. Atėjus pavasariui, bausmės jiems buvo paliktos tos pačios ir visi su dideliu konvojum išsiųsti į tolimąją Šiaurę. Žiemą, kai man buvo paskelbtas nuosprendis, politiniai kaliniai nebuvo vežiojami su konvojum, tad mane į „perauklėjamąją“ stovyklą atvežė kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis. Tačiau tai nereiškė, kad politiniai kaliniai būdavo atskiriami nuo kriminalinių. Ir stovyklose tolimojoje Šiaurėje buvo kriminalinių kalinių, tik mažiau, ir bausti jie buvo už sunkesnius nusikaltimus. Smulkūs išeikvotojai ir trumpam nubausti kriminaliniai nebuvo tenai siunčiami.

Tarp Lietuvos, Amerikos ir Sibiro. Sukrečianti vienos šeimos istorija
© Vida Press

Ust Ordoje rytojaus dieną buvau priskirta prie kitų dvidešimt dviejų moterų, nuteistų dvidešimt penkeriems metams. Visos jos buvo rusės, užkietėjusios kriminalinės nusikaltėlės, išskyrus vieną – lietuvę Juliją Bubėnaitę, dvidešimt ketverių metų kaimo merginą. Kartą ji iš Sibiro parašė laišką į Lietuvą savo sužadėtiniui, kuris, pasirodo, buvo partizanas. Vėliau jis žuvo, bet saugumiečiai rado Julijos laišką, ir mergina gavo dvidešimt penkerius metus.

Mūsų darbo grupei buvo pavesta keisti daržų žemę. Nešioti žemes teko neštuvais, nes vežimukų nebuvo. Vėliau laistėme daigus. Vandenį tampėme kibirais iš griovio, esančio maždaug už šimto jardų . Daržai buvo ilgi ir platūs, juos laistydavo apie šimtas moterų.

Pradėjus augti daržovėms, pasunkėjo ir darbai. Ambulatorija būdavo uždaroma, nes niekas neturėjo teisės nedirbti dėl ligos. Kad išvengtų darbo, kalinės nuolat mėgindavo apgauti gydytojus, buvo sugalvojusios įvairiausių būdų, kaip pasikelti temperatūrą, patankinti širdies plakimą, padaryti taip, kad atsirastų išbėrimų. Viena kita užkietėjusi kriminalinė tyčia susižeisdavo. Populiariausias būdas – ištirpinti cheminį pieštuką vandenyje ir tuo vandeniu paskalauti akis; dėl to prasidėdavo akių uždegimas. Vis dėlto uždaryti ambulatoriją buvo pernelyg žiaurus sprendimas, nes būdavo ir iš tikro sergančiųjų.

Pirmąją savo darbo dieną pamačiau masinę demonstraciją, beveik streiką. Buvome išrikiuotos rytiniam patikrinimui. Po komandos „Žygiuoti į darbą!“ viena moteris staiga susmuko apalpusi. Sunku pasakyti, ar iš tikrųjų apalpo, ar tik apsimetė, bet sargybiniai tuojau paleido šunis. Šie ėmė draskyti moters drabužius. Pasipiktinusios kalinės ėmė rėkti ir šaukti. Kai kurios šoko gelbėti šunų draskomos aukos, visos šūkavo ir keikė administraciją, piktai grūmodamos kumščiais. Tuoj atsirado daugiau sargybinių. Moterys buvo priverstos pakelti susmukusią moteriškę ir nešte nunešti ją darban.

Mūsų kolonos buvo ypač griežtai saugomos, galbūt dėl to, kad dauguma iš mūsų buvome nubaustos labai ilgam. Paprastai dvidešimt penkias moteris saugodavo du ar trys ginkluoti kareiviai ir šuo, kurio užduotis buvo pagauti mus, jei bandytume bėgti. Kai ateidavome į darbo vietą, kiekvieno ploto kampuose kareiviai pastatydavo laikinus stulpus. Plotas už jų buvo vadinamas mirties zona; žmogus, išėjęs už tų stulpų, galėjo būti nušautas.

Padirbėjusios dulkėtose stovyklos Nr. 104 dirbtuvėse, mes buvome fiziškai nusilpusios. Panašiai mus veikė ir pirmos sunkaus darbo dienos gryname ore. Daugelis iš stovyklos Nr. 104 atgabentų kalinių netrukus pradėjo sirguliuoti. Ir man pakilo temperatūra, pasijutau blogai. Kadangi pirmąsias dienas stengiausi dirbti sąžiningai, kolonos prižiūrėtoja man pasiskundus patikėjo manimi ir leido atsigulti prie mirties zonos ribos. Pro šalį kaip tik ėjo kažkoks aukštas pareigūnas iš administracijos. Pamatęs mane gulinčią, priėjęs spyrė koja: „Ką čia darai?“ Laimei, kolonos vadovė pasakė jam, kad aš iš tikrųjų jaučiuosi blogai, ir jis leido man sėdėti, bet jokiu būdu ne gulėti.
Kiekviena moterų darbo grupė turėjo vadovę. Paprastai tai būdavo viena iš kriminalinių nusikaltėlių; pati ji nedirbdavo. Jei grupės darbo rezultatai būdavo geri, vadovė būdavo paliekama vadovauti toliau. Užtat jos ir versdavo mus dirbti kuo daugiau.

Vasarą darbo valandos būdavo nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro. Prasidėjus darbymečiui, dirbdavome po septynias dienas per savaitę, be jokių išeiginių, iki pat vėlyvo rudens. Per vasaros karščius persodinti daigų saulėkaitoje nevalia, tad ir darbo valandos būdavo atitinkamai keičiamos: dirbdavome nuo trečios valandos ryto iki dešimtos valandos, paskui nuo penktos valandos po pietų iki dešimtos vakaro. Per ilgą vidudienio pertrauką eiti į kambarius, juo labiau pamiegoti lovose, neleisdavo, bet galėdavome ilsėtis ant grindų koridoriuose.

Kad ir kaip ten būtų, darbas daržuose netoli barakų nebuvo toks jau blogas. Vėliau buvome siunčiamos ravėti cukrinių runkelių ir griežčių į laukus, esančius už trijų ar penkių mylių nuo barakų. Išeidavome aštuntą valandą ryto, slinkdavome į darbą kuo lėčiau, paskui aštuntą valandą vakaro žygiuodavome atgal. Namo pareidavome apie dešimtą ar vienuoliktą vakaro. Grįžimo į lagerį laikas nebuvo įskaičiuojamas į darbo valandas.

Ravėjimas buvo labai sunkus darbas – visą dieną praleisdavome kaitrioje Sibiro saulėje. Atsarginių drabužių pasiimti neleisdavo, tad jei užeidavo lietus, neturėdavome kuo persirengti. Sibire po lietaus oras labai atšąla; tekdavo gerokai padrebėti, kol rūbai apdžiūdavo bedirbant.

Ir atokiuose laukuose būdavo statomi stulpai, ženklinantys mirties zoną. Jei kuri norėdavo atlikti savo reikalą, dvi moterys ištempdavo skarelę ir pridengdavo trečiąją nuo sargybinių akių. Kitokių patogumų neturėjome.

Pietūs ir geriamasis vanduo būdavo pristatomi į laukus. Tačiau darbo grupių buvo daug, o vanduo vežiojamas vienu arkliu, be to, tik vienoje statinėje. Vandens visoms nepakakdavo, tad mus labai dažnai kankindavo troškulys.

Kalėjimo direktorius Dolgopatniukas buvo labai griežtas. Visi jį vadino caru, nes atrodė baisiai išdidus. Jeigu kieme sutikdavo kalinį, niekada jo „nepastebėdavo“, į pasveikinimus ar ko nors klausiamas neatsakydavo. Gyveno jis gerai. Be gražaus privataus gyvenamojo namo, dar turėjo automobilį, motociklą ir puikų baltą arklį. Aukštesnioji lagerių vadovybė juo labai pasitikėjo, nes mūsų kolchozo derlius buvo geras, o darbo jėga pigi.

Aš nuolat jaučiausi alkana. Po sunkaus darbo gryname ore labai norėdavosi valgyti. Visi mano siuntiniai seniai buvo išsibaigę, visi pinigai išleisti. Čia, kaip ir stovykloje Nr. 104, už viršytą normą buvo mokamos premijos, bet mes beveik niekada neįvykdydavome netgi tų normų. Sumaniau papildomai užsidirbti siuvinėdama. Iš audinio likučių siuvau maišelius tabakui ir siuvinėjau spalvotais siūlais, gražiais raštais; raštų pavyzdžių man nubraižydavo kalinė Paulina, sandėlio vedėja. Pardavinėjau tuos maišelius po penkis ar septynis rublius. Kitos moterys ėmė man pavydėti uždarbio. „Čia tau geriau negu Amerikoje“, – šaipydavosi.

Jonukas kurį laiką reguliariai rašė man laiškus, bet vasarą laiškų nebegavau. Vėl pradėjau nervintis. Du kartus rašiau į prieglaudą ir klausiau, kas atsitiko mano vaikui. Pagaliau, po trijų mėnesių, sulaukiau dviejų laiškų iš karto – vieno nuo direktoriaus, kito – nuo sūnaus. Paaiškėjo, kad mokslo metams pasibaigus gydytojai tikrino visus vaikus, ir gydytoja, tikrinusi Jonuko sveikatą, patarė jam padejuoti, kad skauda sąnarius; esą tada jie galėtų siųsti jį į vasaros stovyklą. Jonukas buvo labai liesas ir išblyškęs. Gydytojos padedamas, vaikas buvo išsiųstas į vasarvietę keli šimtai mylių į rytus nuo Irkutsko. Išvykdamas jis pamiršo pasiimti mano adresą, todėl ir neparašė. Direktorius savo laiške pasakojo tą patį.

Artėjant sūnaus gimtadieniui, sumaniau padaryti nuotraukų albumą. Viršelius aptraukiau audiniu, išsiuvinėtu gražiais raštais. Raštų pavyzdžių nupiešė Paulina. Pamačiusios albumėlį, kitos kalinės ėmė prašyti ir joms padaryti panašų. Taip radau dar vieną pajamų šaltinį. Už albumą gaudavau nuo penkiolikos iki dvidešimties rublių, per mėnesį padarydavau vieną ar pusantro albumo. Tokiems darbams daug laiko neturėjau, bet vis nuvogdavau po pusvalandį rytais ir vakarais. Už gautus pinigus pirkdavau cukraus arba riebalų. Nemanau, kad taip prisidurdama būčiau ilgai ištvėrusi, jeigu nebūtų atėjęs siuntinys iš giminių Lietuvoje. Gavusi aštuonis svarus taukų, juos tuojau pasidėjau pas Pauliną sandėlyje, kad kitos nepavogtų. Valgiau taukus labai taupiai, ir vis dėlto jaučiausi daug sotesnė.

***

Rudenį buvau perkelta į grūdų sandėlį. Darbas ir čia buvo sunkus, bet kalinėms jis patiko, mat gera darbininkė galėdavo padaryti normą ir dar papildomai užsidirbti nuo dvidešimt penkių iki trisdešimt penkių rublių per mėnesį. Tame sandėlyje dirbo grupelės po keturias moteris: viena pylė nevalytus grūdus į valomąją mašiną, kitos dvi suko ratą, ketvirtoji stūmė švarius grūdus į krūvą. Norma buvo devynios tonos per dieną.

Pirmą dieną dirbome, atrodė, išsijuosusios, bet išvalėme tik šešias tonas. Tas pat ir kitą dieną. Tai reiškė, kad atlyginimo negausime. Kita grupė šalia mūsų išvalydavo vienuolika, net dvylika tonų grūdų per dieną, vadinasi, gaudavo dar ir gražią premiją. Prašėme jų atskleisti paslaptį, kaip pavyksta padaryti tiek daug, bet jos atsisakė. Tik vėliau, per pietų pertrauką, viena iš moterų patarė pakelti sietą, kad grūdai sparčiau byrėtų, nors ir ne tokie švarūs; o moterys, sukančios ratą, turinčios dalį nevalytų grūdų vis paspirti koja prie išvalytųjų.

Pradėjome ir mes taip elgtis. Didžiausias rūpestis buvo, kad prižiūrėtoja nepamatytų sukčiaujant. Stropiai saugojomės ir bėdon nepatekome, nemalonumų išvengėme. Kai pamatydavome artėjant prižiūrėtoją, sietą nuleisdavome, o ratą sukančios moterys nustodavo makalavusios kojomis.
Išvaliusios grūdus, pradėjome valyti žolių sėklas. Tas darbas buvo daug lengvesnis. Valytas sėklas nuo nevalytų sunku atskirti vien tik pažvelgus, tad sietą praskleisdavome dar plačiau. Prižiūrėtojai išėjus pusryčiauti, skubėdavome pripilti maišus nevalytų sėklų. Tik šitaip sugebėdavome padaryti normą ir dar papildomai užsidirbti pinigų. Ir tik po metų prasidėjo tardymai dėl prastų sėklų, gabenamų iš mūsų kolchozo.

Atėjo sunki žiema. Mūsų miegamieji buvo perpildyti ir taip blogai vėdinami, kad negalėdavome pailsėti. Lauke buvo labai šalta, ne šilčiau ir grūdų sandėlyje. Valomosios mašinos kėlė tiek dulkių, kad vargiai galėjome viena kitą matyti. Sandėlyje dirbo daugiausia kriminalinės. Prižiūrėtojomis irgi buvo skiriamos tik kriminalinės. Jos tausodavo savąsias, tad mūsų prižiūrėtoja stengėsi mus kuo daugiau apkrauti darbu.

Gretimoje patalpoje buvo dvi didelės krosnys, kūrenamos visą laiką, kad patalpoje, kur džiovinami grūdai, būtų vienoda temperatūra. Tose krosnyse kalinės kartais gamindavosi „specialų“ maistą. Sykį žąsis, privati komendanto nuosavybė, atkrypavo į mūsų sandėlį. Ji buvo tuoj pagauta, papjauta, išvalyta ir iškepta. Prasidėjo tardymai, bet, be kelių plunksnų ir kauliukų, nieko daugiau nerado, kaltininkės nenustatė. Po kiek laiko į mūsų teritoriją atbėgo ožka. Ir toji buvo labai greit sutvarkyta. Netrukus ieškoti savo paklydusios ožkos atskubėjo apdriskusi nusidirbusi moterėlė. Ji buvo viena iš nedaugelio laisvų žmonių, gyvenančių netoli grūdų sandėlių, esančių už stovyklos ribų. Moteris sakė turinti penkis vaikus ir ožka esanti labai reikalinga šeimai. Ožkos neradusi, ji iškeikė mus linkėdama, kad laisvės niekada nematytume. Man buvo labai gaila tos moters.

Vieną rytą kiek užgaišau siuvinėdama tabako maišiukus ir albumus, tad teko bėgte bėgti į rikiuotę. Per skubėjimą kambaryje ant stalo pamiršau savo mažą rankinuką, kuriame gulėjo keletas išsiuvinėtų maišelių, keletas rublių ir šaukštas. Susigriebusi, kad palikau, nuskubėjau atgal, bet rankinukas jau buvo dingęs. Nieko taip nesigailėjau kaip šaukšto. Lageryje šaukštų labai trūko, ir kito buvo neįmanoma gauti iš sandėlio. Tik po mėnesio pavyko nusipirkti šaukštą iš vienos kalinės. Per tą laiką košę kabinau medine mentele, o sriubą tiesiog gėriau iš dubenėlio. Dar pereinamajame kalėjime patyrusios kalinės patarė man pasivogti šaukštą, nes kitur jo negausiu. Aš nudžioviau vieną ir nulaužiau pusę koto, kur buvo įspaustas kalėjimo pavadinimas.

**

Artėjant Kalėdoms prasidėjo didieji šalčiai, temperatūra nukrito beveik 60 laipsnių žemiau nulio. Darbus grūdų sandėlyje jau buvome užbaigusios ir dabar laukuose atkasinėjome siloso duobes. Jose buvo rauginami runkelių lapai ir kiti nereikalingi žalumynai, apdengti šešių pėdų žemės sluoksniu. Tos duobės buvo už trijų keturių mylių nuo stovyklos. Dvidešimties moterų grupė turėjo atkasti po vieną duobę per dieną.

Sušalusią žemę kapodavome pleištais ir laužtuvais. Jau pats darbas buvo sunkus, bet dar sunkiau būdavo eiti tokį kelio gabalą pirmyn ir atgal, iki kelių klampojant per sniego pusnis. Dėl baisių šalčių turėdavome net veidus užsidangstyti skaromis. Neatsargiai palikta nepridengta kūno dalis galėjo tučtuojau nušalti.

Tuo metu mane kankino dantų skausmas, bet dantisto, kuris galėtų pagelbėti, mes neturėjome. Kelis kartus per metus kelioms dienoms į kalėjimą atvykdavo dantistas iš kitur. Į jį galėdavome kreiptis tik po darbo valandų. Susidarydavo ilgos pacientų eilės, laukti tekdavo net iki vidurnakčio, taigi suskaudus dantims praktiškai negaudavome jokios pagalbos.

Atėjo 1953 metų Kalėdos. Mums, lietuvėms, svarbiausias švenčių momentas buvo Kūčių vakarienė Kalėdų išvakarėse. Pagal tradiciją, per Kūčių vakarienę turi būti daugiau negu dešimt valgių, pagamintų be mėsos, riebalų, pieno ar jo produktų. Įprastai būna įvairiai paruošta žuvis, silkė, barščiai su grybais, kopūstų sriuba ir ypatingas patiekalas – virti kviečių grūdai maltų aguonų piene, praskiestame vandeniu. Prieš pradedant Kūčių vakarienę, visi šeimos nariai, susėdę prie stalo, laužo ir dalijasi kalėdaičiais, keičiasi kalėdiniais linkėjimais.

Mes negalėjome pasigaminti tradicinių valgių, bet viena kita moteris buvo iš giminių gavusi siuntinį, tad galėjome išlaikyti tradiciją. Visos lietuvės kalinės susėdome prie bendro stalo, visos kartu meldėmės, visos kartu verkėme, kiekviena galvodama apie savo šeimą, o aš – ypač apie sūnų, kurio gal niekada nebepamatysiu, ir apie dukrą bei vyrą, esančius taip toli, kitokiame pasaulyje.
Po Kalėdų toliau atkasinėjome siloso duobes. Kas vakarą grįžusi po darbo, pirmiausia skubėdavau į sandėlį pas Pauliną sužinoti, ar nėra laiško iš Jonuko. Atsakymas būdavo vis tas pats: laiško nėra. Kiekviena diena darėsi sunkesnė už vakarykščią.

Kovo 3 dieną grįžusi iš darbo nugirdau gandą, kad Paulina paleidžiama namo. Nuskubėjau pas ją, apsikabinome ir verkėme. Ji, aišku, verkė džiaugsmo ašaromis, juk palieka pragarą, o man tai buvo smūgis, nes praradau geriausią draugę ir patarėją. Paulina geriau negu aš pažinojo rusų papročius ir kalėjimo gyvenimą.

Kalėjime pasigirdo gandų, kad sovietų vyriausybė jau ne taip labai garbina Staliną. Mums baisiai knietėjo sužinoti, ar taip gali būti, todėl prašėme Pauliną, kad mums parašytų išėjusi laisvėn. Jeigu tai tiesa, ji būtų turėjusi rašyti „senelis užmirštas“, o jeigu niekas nepasikeitė – „visi kalba apie senelį“. Prašiau ją, kad Irkutske užeitų į prieglaudą ir tuojau man parašytų, net jeigu kas negera būtų mano sūnui atsitikę.

Kovo 6 dieną visa lietuvių kolonija palydėjo Pauliną iki kalėjimo vartų. Jai išvykus, laukti žinios apie Jonuką buvo dar sunkiau. Naktimis negalėjau užmigti. Ir tik po dešimties dienų grįžusi iš darbo radau net du laiškus. Vienas buvo nuo Paulinos. Verste prisiverčiau jį atplėšti, taip baisu buvo.
Paulina rašė, kad Jonukas sveikas ir gyvas, tik jau negyvena prieglaudoje. Ji kalbėjusi su prieglaudos direktorium, ir tas papasakojęs, kad prieglaudoje lankėsi kariuomenės atstovai, ieškojo muzikalių vaikų kariuomenės orkestrams. Jie atsirinkę trisdešimt vaikų, tarp jų ir Jonuką. Paulina pasakiusi direktoriui, kad Jonuko motina labai susirūpinusi, nes vaikas labai ilgai nerašąs. Direktorius tuojau pat sėdęs rašyti man laiško. Tas antrasis laiškas ir buvo nuo jo. Paulina prašiusi Jonuko adreso, bet direktorius negalėjęs nurodyti. Pasakęs tik tiek, kad Jonukas esąs netoli Buriatijos-Mongolijos autonominės respublikos sostinės Ulan Udės.

Savo laiške direktorius rašė, kad mano sūnus esąs paimtas iš jo vadovaujamos prieglaudos, bet duoti man sūnaus adreso direktorius negalįs. Jis patarė man Jonuku nesirūpinti; esą vaikas gerai prižiūrimas ir galėsiąs lankyti mokyklą tenai, kur gyvenąs. Toliau jis rašė: „Nenutraukit jo karjeros. Galiu suprasti jūsų, motinos, jausmus, nes ir aš turiu vaikų.“ Prie direktoriaus laiško buvo pridėtas ir trumpas Jonuko laiškelis:

Mama, aš išvykstu į kariuomenės dalinį. Aš daugiau tau nerašysiu, Mama, nes man uždrausta tai daryti. Kaip aš gyvensiu ir ką darysiu, tu neprivalai žinoti. Taip man įsakyta mano vyresniųjų. Galbūt mes susitiksime vėl, kai aš būsiu užaugęs. Sudiev.

Perskaičiusi laišką apalpau. Kai mane atgaivino, pamačiau keletą moterų – ir jos verkė. Iš manęs buvo atimta mano paskutinė viltis ir vienintelė paguoda. Jonuko laiškai buvo mano svajonė, dėl jų aš troškau gyventi. Sulaukusi iš Jonuko bent laiško, aš būdavau laiminga, nepraradau vilties, nors vargau ir sunkiai dirbau. Iki šiolei jaučiausi pajėgi ištverti visus sunkumus. Bet po šio laiško susirgau ir buvau tris dienas atleista nuo darbo. Kai kitos moterys gaudavo laiškų, mano širdies skausmas atsinaujindavo. Nežinojau, ar kada berasiu savo sūnų.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Kviečiame į magiško skambesio kupinus koncertus „Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės“

Gruodžio pabaigoje Lietuvoje viešėsiančio dueto pasirodymus publika dažnai įvardija kaip „pasivaikščiojimą debesimis“ arba „muziką, atklydusią iš sapno“.

Sofija Jonaitytė: pamenu, kai į operą žmonės iš tolimiausių kaimų suvažiavo senais sunkvežimiais, „gazikais“ (1)

Sofijos Jonaitytės rankose – režisieriaus Valiaus Staknio grafikos lakštas „Dama ir Kerubinas“. Moters grožis ir elegancija kadais patraukė ir teatro dailininką Henriką Ciparį, nutapiusį įspūdingą dainininkės portretą.

Tragikomedija „Stebuklas“ perkelia į laikus, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda

Gruodžio 8 dieną kino teatruose visoje Lietuvoje pradėta rodyti (tarptautiniuose kino festivaliuose įvertinta) Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“. Po filmo premjeros žiūrovai vis neskubėjo palikti kino salės. Į 1992 m. Lietuvos realijas perkelianti dramatiška ir komiška istorija daugeliui sužadino lygiai tokius pat komiškus ir dramatiškus prisiminimus.

Filmas „Stebuklas“ sulaukė prieštaringų vertinimų

Gruodžio 8 dieną didžiuosius Lietuvos kino ekranus pasiekė tragikomedija „Stebuklas“. Pirmieji žiūrovai, tarp jų kultūros, meno, verslo, ir pramogų pasaulio atstovai, suskubo įvertinti debiutuojančios Eglės Vertelytės kūrinį, nukeliantį į netolimą praeitį – 1992 metus, kai sugriuvus sistemai, kurioje gyventa daug metų, visuomenė buvo priversta prisitaikyti prie nepažįstamos, laukinės realybės.

Originali saldi dovana nustebins visko mačiusius

Artėjant svarbiausioms metų šventėms, norisi prisiminti visus artimus ir brangius žmones, bičiulius, verslo partnerius ir bendraminčius. Ne tik parodyti dėmesį, tačiau ir nustebinti juos galite skaniuoju šokolado pašto atviruku.

Scenografui Gintarui Makarevičiui – Nacionalinė kultūros ir meno premija

Paaiškėjo 2017 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Šešetuke laimingųjų, kurie turės nepakartojamą istorinę galimybę atsiimti premijas Lietuvos valstybei minint atkūrimo šimtmetį – ir dailininkas Gintaras Makarevičius, LNOBT sukūręs scenografiją operoms „Meilės eliksyras“, „Fidelijus“ ir „Penki Merės stebuklai“.

Paskutinė galimybė išvysti Kauno kino festivalyje rodomas istorijas

Šią savaitę – paskutinė galimybė išvysti 10-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus Kaune ir Vilniuje. Šios programos filmai – kviečiantys kalbėti, diskutuoti, keisti žvilgsnį į aplinkinį pasaulį. Ypatingas dėmesys skiriamas istorijoms, kalbančios apie žmogiškuosius santykius, ekologiją ir migraciją.

Kalėdinė veganų mugė viliojo maisto gausa bei paskaitomis (1)

Šeštadienį Vilniuje šurmuliavo veganams bei augaline mityba besidomintiems skirta „Vegfest LT“ kalėdinė mugė. Joje dalyvavo per šimtą įmonių iš Lietuvos ir užsienio ir viliojo maisto įmantrybėmis.

Labdaros renginyje – meno kūrinių aukcionas ir mados kolekcijos

Savaitgalį didžiausiame Lietuvos kurorte vykęs iškilmingas renginys nušvito kalėdinėmis gerumo spalvomis. Į labdaros vakarą „Svajok baltai“, inicijuotą Palangos „Lions“ moterų bei „Rotary“ klubų, susirinko verslo, meno, pramogų pasaulio asmenybės iš Vakarų Lietuvos regiono.

Haris Poteris ir Spragtukas susitinka Šv. Kotrynos bažnyčioje (1)

Naujam festivalio „Kristupo Kalėdos“ projektui suburta komanda dega noru bei ryžtu Jūsų šventes paversti nuostabia pasaka!