Slapta pramoga Paryžiuje nuginkluoja net policininkus (FOTO)

Įsivaizduokite, Paryžiuje apžiūrinėjate Luvro kiemą, kai staiga vienas po kito ima rinktis baltai apsirengę žmonės, nešini sulankstomais staliukais ir kėdėmis. Neužilgo pasirodo baltas dūdų orkestras, o susirinkę keli tūkstančiai ima užkandžiauti ir linksmintis.

Šių dienų populiariausi:
- Ko galėtume išmokti iš italių?
- Ką fengšui žada paskutinei vasaros savaitei?
- Kaip panaikinti prakaito kvapą iš batų ir kitos 20 gudrybių, praversiančių buityje
- Kava su šokoladu – sveikata, narkotikas ar laimės hormonas?
- Purūs amerikietiški blyneliai

Visame pasaulyje garsėjančią prancūzų meilę elegancijai ir grožiui puikiai įrodo jau 26 metai birželio antrąjį ketvirtadienį Paryžiuje vykstanti įspūdinga „Balta vakarienė“, į kurią, aišku, ateinama apsirengus baltai.

Mitine tapusi šventė prasidėjo nuo saujelės draugų, kurie kartą nutarė elegantiškai paiškylauti Paryžiaus Boulogne miške esančiame nuostabiame Bagatelle parke. Už metų, 1988 stilingame bankete dalyvavo jau 200 svečių, kai kurios damos net sugebėjo įlysti į jų jaunystės vestuvines sukneles. Konceptas po truputį įgavo sniego kamuolio efektą –1992 metais virš 1000-čio baltai vilkinčių rafinuotų iškylautojų, keldami šampano taures į laivais Sena plaukiančių turistų sveikatą, pirmą kartą netikėtai įsitaisė pačiame Paryžiaus centre – ant romantiško „Pont des Arts“, vadinamu Meilės tiltu.

nuotr. Neria Lejay

Vėliau sekė kitos išskirtinės Paryžiaus vietos, kaip didinga „Notre-Dame“ katedra, „Pont des Arts“, „Pont Saint-Louis“, „Passerelle Solférino“ tiltai, nuostabios „Vendôme“, „Panthéon“, „Palais Royal“, „Louvre“ aikštės...

Nors paskutiniais metais dalyvių skaičius išaugo iki 10 000-15 000 tūkstančių, prabangios iškylos taisyklės nepakito ir kiekvieną kartą jo organizavimas panašus į slaptų agentų misiją: kvietimus gauna tik seni nariai ar artimi jų draugai, vakarienės vieta iki paskutinės minutės laikoma paslaptyje, kad nesukelti policijos įtarimo, kiekviena pakviesta pora atsineša visus būtinus elegantiškos vakarienės reikmenis – bridžo stalelį, sulankstomas kėdes, baltas staltieses, gražius baltus indus, žvakes, užkandžius, šampaną, gerą vyną, kuriuos, vos atėję, labai greitai išdėsto, dėl harmonijos vyrai susėda eilėje prieš moteris. Aišku, būtina skoninga ar įdomi visiškai balta apranga, patartinos skrybėlės, ypač moterims, kaip ir pirštinaitės, baltos gėlės... Bet svarbiausia – gera, draugiška, maloni, džiaugsminga atmosfera, kuri lydi kiekvieną šią labai prancūzišką gurmanų vakarienę.

nuotr. Neria Lejay

Balto pikniko principas yra sukurti siurprizo, netikėtumo efektą, todėl be kelių pagrindinių organizatorių niekas nežino kur jis vyks. Viskas yra labai kruopščiai apgalvojama – nedidelės grupės, kurių kiekviena turi savo vadovą, prieš valandą susirenka netoli būsimos vakarienės vietos ir tik paskutinę minutę gavę tikslią informaciją, pėsti skuba ten, kad per 10 minučių, pagal iš anksto paruoštą kruopštų planą, išstatytų savo stalelius. Dalis į susitikimų vietas atvyksta tam tikslui užsakytais autobusais, kiti – visuomeniniu transportu, nes mašina privažiuoti yra sunku. Šiam renginiui niekada neprašomas leidimas, todėl, pavėluotai atvykę policininkai, pamatę tūkstančius linksmų, baltai apsirengusių, šventiškai bevakarieniaujančių žmonių, nieko jiems negali padaryti.

Vis tik, kraštutiniam atvejui, visada numatoma kita, atsarginė vieta. Tik vieną kartą, 1993 metais, policijai užblokavus „L’esplanade des Invalides“, teko trauktis į netoli esančius „Champs de Mars“. Ji buvo užkariauta po 13 metų, 2006 metais su 8000 dalyvių. Bet paprastai pareigūnai yra tolerantiški – tradicija tapo, juos pamačius, uzšokti ant kėdzių ir mojuoti baltomis medžiaginėmis servetėlėmis, dažnai policininkai irgi įsitraukia į žaidimą, juokiasi, mojuoja savo nosinaitėmis, linki gero apetito.

Atsimenu, kai 2007 metais automobiliai, turistiniai autobusai, taksi, net ugniagesiai kelis kartus suko „l’Arc de Triomphe“ žiedu, kad galėtų pasveikinti iškylautojus, 2008 metais, vakarieniaujant Elyzėjaus laukuose, turistai stebėjosi tokia didžiule vestuvių puota, ieškojo jaunųjų, dar 1994 metais iškyla „Concorde“ aikštėje įkvėpė kelias reklamines kompanijas...

nuotr. Neria Lejay

Nežiūrint, su kiekvienais metais augančio dalyvių skaičiaus, atsitiktiniai žmonės į baltąją vakarienę papulti negali, nes norima išlaikyti elegantišką, prabangų jos stilių. Priėmimo tvarka yra griežta: sekančiam kartui gali būti pakviesti tik labai patikimi svečiai, vakarienėje jau dalyvavusių žmonių, dažniausia priklausančių aukštosios buržuazijos ratui, geri draugai ir būtinai poromis. Vienišiems tenka ieškoti antrosios pusės. Tai tarsi didžiulis privatus, nors ir gana demokratiškas klubas, į kurį patenkama su jo narių rekomendacija, kas labai skiriasi nuo Facebook dabar organizuojamų masinių renginių.

Turėdama tokių draugų, esu iškylavusi ne kartą. Šventė tikrai nuostabi, beveik nereali – įsivaizduokite staiga iš visų kampelių pasirodančiais nedideles elegantiškų iškylautojų grupeles, per kelias minutes užplūstančias nurodytą vietą. Kaip visada, linksmame šurmulyje skubiai yra padengiami staliukai ir didžiulė baltai išsipuošusi minia pradeda prašmatnią vakarienę, maloniai stebindama turistus ir atsitiktinius praeivius. Šventišką nuotaiką pakelia baltai apsirengusių muzikantų orkestrai, 11-tą vakaro tradiciškai suspindi tūkstančiai vienu metu uždegtų šaltųjų ugnelių, prasideda šokiai. Vidurnaktį, kaip pasakoje apie pelenę, viskas baigiasi.

nuotr. Neria Lejay

Negaliu pamiršti kartą išgirstą dviejų praeinančių amerikiečių turisčių pokalbį: „Pažiūrėk, kokie elegantiški ir kaip gražiai moka linksmintis prancūzai. Tik jie taip sugeba. It's so French!“

Vis tik per penkiolika metų, kada pirmą kartą sudalyvavau baltoje vakarienėje , įvyko tam tikrų pasikeitimų – ji tapo ne tokia linksma, spontaniška, elegantiška. Dėl per didelio dalyvių skaičiaus ir demokratiškumo, negalima pasirinkti intymesnių, romantiškesnių vietų, nors savivaldybė jau kurį laiką toleruoja šią miestą puošiančią šventę ir policijos nebijoma, jos kiekis, saugumo sumetimais, smarkiai padidėjo, kas nėra labai malonu. Priedo, ne visi gali surasti privalomus vienodus bridžo stalus, todėl atsineša bet kokius ir taip suardo harmoniją. Mažiau pastangų dedama ir stalų puošimui – prabangų baltą porcelianą ir sidabrinius įrankius vis dažniau pakeičia paprastesni indai.

nuotr. Neria Lejay

Lėkštės turinys irgi pablogėjo – puikūs, specialiai baltam piknikui gaminami patiekalai darosi vis retesni, dauguma dabar naudojasi gurmaniškų gatavų užkandžių parduotuvėlių paslaugomis.
Vis tik elegantiškas aprangos kodas išliko – prancūzams tai taip natūralu ir įprasta, kaip ir draugiška, maloni atmosfera.

Dauguma mano pažįstamų, nuo pat pradžių kiekvienais metais dalyvaujantys baltame piknike, dabar ten eina tik norėdami palaikyti šią labai paryžietišką tradiciją. Plisdama po kitų šalių miestus graži, spontaniška, nemokama šventė dažnai tampa pirmiausia komercija. Tad jau galvojama apie jos pakaitalą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis