Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų

 (1)
Tingus poilsis prie ežero su meškere rankoje vasarą yra visai puikus dalykas, bet jei dar aplankytumėte bent vieną kitą netoliese esančią įdomią vietą, namo grįžtumėte ne tik pailsėję, bet ir praturtėję.
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Dauguma miestiečių, ypač sostinės gyventojų, įsivaizduoja, kad, vos ištrūkus iš miesto, baigiasi kultūra, civilizacija ir prasideda gamta. Iš dalies jie teisūs – beveik laukinė gamta mums išties ranka pasiekiama. Ne veltui Lietuvą pastaruoju metu atradę japonai sako, kad visa mūsų šalis primena nesibaigiantį kurortą, kuriame viešpatauja natūrali žaluma, švarus oras ir tyla. Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos Vietinio turizmo skyriaus vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais savo šalį norinčių pažinti lietuvių padaugėjo net 10 procentų. Indrė įsitikinusi, kad mylėti galima tik tai, ką pažįsti, o pažinti Lietuvoje yra ką net ir tiems, kurie pragyveno čia visą amžių. Ji teisi – po poros dienų pažintinio turo po Aukštaitiją grįžtu ne tik pilna įspūdžių, bet ir iš naujo įsimylėjusi savo šalį.

Ledynmečio palikimas

Pakilus iš Molėtų oro uosto nedideliu keturviečiu Andriaus Juozapaičio pilotuojamu lėktuvu užgniaužia kvapą. Ne tiek dėl aukščio baimės, kiek nuo grožio. Dirbamosios žemės keturkampiai kaitaliojasi su kone visais žalios atspalviais mirgančiais miškais, tarp jų pūpso jaukios, gėlėmis apsodintos sodybos, bet, aišku, daugiausia gyvybės šiam peizažui suteikia ežerai. Vieni – įmantrių formų, žvilgsniu neaprėpiami, su viduryje pūpsančiomis salomis, kiti – visai mažučiai, primenantys balas. Tokį kraštovaizdį suformavo prieš 10 tūkstančių metų praslinkęs ir šiame krašte kiek užsibuvęs ledynas. Taip atsirado ir aukšti skardžiai (nuo jų atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai), ir kanjonai.

Andrius Juozapaitis šiuo nuosavu lėktuvu buvo net į Paryžių nuskridęs
Andrius Juozapaitis šiuo nuosavu lėktuvu buvo net į Paryžių nuskridęs
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Viena geriausių vietų pasidžiaugti ledyno palikimu – Asvejos regioninis parkas. Ši erdvė tobulai tinka laukinės gamtos mėgėjams, nes vieninteliame parke esančiame miestelyje Dubingiuose yra vos 230 gyventojų. Vingiuotas, siauras, gilus, stačių skardžių įrėmintas ir daug atšakų turintis Asvejos ežeras ilgiausias Lietuvoje ir trečias pagal gylį. Pasak gamtininko Lino Vaitkevičiaus, jame tebegyvena itin senos ir retos rūšies vėžiagyvių – labai gėlą ir šaltą vandenį mėgstančių ledynmečio mizidžių. Ledynmečio reliktai yra ir ežerinės stintelės bei lašišinių žuvų atstovės seliavos. Asveją mėgsta ne tik žvejai, bet ir nardytojai – dėl dugne esančių mažus vulkanus primenančių šaltiniuotų versmių. Būtent tose versmėse mizidės ir gyvena.

Jurkiškio pažintinis takas driekiasi kanjone
Jurkiškio pažintinis takas driekiasi kanjone
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Įdomus pažintinis takas įrengtas palei į Asveją įtekantį Jurkiškio upelį. Jis yra kanjone, o tai Lietuvoje – išskirtinis dalykas. Upelis trumpas, bet labai sraunus. Mat Suoselio ežeras, iš kurio šis upelis išteka, yra maždaug 15 m aukščiau nei Asveja. Manoma, kad tirpstančio ledyno vanduo pralaužė silpniausią slėnio vietą ir žemyn klioktelėjęs galingas krioklys išgraužė gilią vagą. Tiesa, šį grožį ilgai slėpė kaip siena augantis miškas. Ir tik neseniai, Lino Vaitkevičiaus iniciatyva, sugalvota iškirsti dalį medžių, atidengti šlaitus ir įrengti pažintinį taką. Pernai jis pateko į gražiausių Lietuvos pažintinių takų dešimtuką, tad pastangos pasiteisino. Linas sako, kad geriausiai čia atvykti ankstyvą pavasarį, kol lapai dar nedengia vaizdo. Šios vietos įžymybė – Rožių akmuo. Pasak legendų, kadaise laumės prie jo dainuodavo sutartines. Pagoniškų švenčių mėgėjai ir dabar mėgsta čia rinktis.

Rožių akmenį Jurkiškio take vietiniai vadina Puntuko vaiku, o geologai – Suomiu
Rožių akmenį Jurkiškio take vietiniai vadina Puntuko vaiku, o geologai – Suomiu
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Vietiniai šį akmenį vadina Puntuko vaiku, bet L. Vaitkevičius juokauja, kad tokių tokio dydžio vaikų ar net vaikaičių Lietuvoje turbūt yra šimtai. Taikliau – Suomiu – šį akmenį vadina geologai, mat tokie granitai vyrauja pietinėje Suomijoje, o neabejojama, kad ledynas jį atgabeno net iš tūkstančio kilometrų tolybės. Aktyvesniems turistams siūloma pamiršti patogius medinius takelius ir kopti upelio vaga Suoselio ežero link.

Drąsesni turistai Jurkiškio upelį gali įveikti eidami jo vaga
Drąsesni turistai Jurkiškio upelį gali įveikti eidami jo vaga
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šią riedulių ir nugriuvusių medžių tvenkiamą upę itin mėgsta skautai, bet leistis į tokį žygį, avint botais, galima ir savarankiškai – su šeimos nariais ar draugais. Ilgesnių atstumų mėgėjai rugsėjį kviečiami į tradicinį pėsčiųjų žygį aplink Asveją. Galima ežerą apminti ir dviračiu. Ilgiausia trasa siekia net 60 km, bet, laimė, per šį siaurą vandens telkinį nutiesti du tiltai, tad maršrutą galima trumpinti.

Vabzdžių namelis prie Šlyninkos malūno
Vabzdžių namelis prie Šlyninkos malūno
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

L. Vaitkevičius siūlo būtinai aplankyti ir Dubingių piliavietę. Čia XV a. viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pastatė pilį, o jos kieme – medinę katalikų bažnyčią. Vėliau pilis atiteko Radvilų giminei, čia penkis mėnesius gyveno Barbora Radvilaitė. XVIII a. viduryje tvirtovė sunyko, bet 2003 m. archeologai atvėrė daug lobių. Svarbiausias jų – Radvilų giminės palaikai. Bijodami apsirikti, specialistai negarsino, ką atrado, iki 2005 m. Galiausiai nustatyta, kad bažnyčioje tikrai buvo palaidoti 8 garsūs šios giminės palikuonys, tarp jų – Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė, Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila, vaikaitis Jonušas Radvila ir kt. 2009 m. šie palaikai buvo pašarvoti Radvilų rūmuose Vilniuje ir, dalyvaujant giminės atstovams, iškilmingai perlaidoti tos pačios bažnyčios rūsyje. Be šio panteono, piliavietėje galima apžiūrėti Radvilų rūmų fragmentus, pasivaikščioti pažintiniu taku.

Dubingių turizmo informacijos centras įrengtas 1842 m. grafo M. Tiškevičiaus pastatytos karčemos patalpose
Dubingių turizmo informacijos centras įrengtas 1842 m. grafo M. Tiškevičiaus pastatytos karčemos patalpose
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Istorijos pėdsakai Molėtuose

Molėtai pirmąkart paminėti 1387 m. tarp kitų Vilniaus vyskupui Jogailos dovanojamų žemių ir kaimų. Miesto istorijos lopšiu laikoma bažnyčia. Tikintieji dabar džiaugiasi šildomomis šventovės grindimis, o praeiviai atidžiau įsižiūri į kriauklės simbolį ant vartų, liudijantį, kad Molėtai yra viena iš garsiojo Šv. Jokūbo kelio stotelių. Vasarą vietiniai mėgsta ilsėtis prie miesto rytinėje dalyje esančio Pastovio ežero. Čia galima ir pasivaikščioti, ir pagulėti paplūdimyje, ir pasigrožėti originaliomis garsių Lietuvos bei užsienio menininkų skulptūromis.

Pastovio ežero pakrantė Molėtuose džiugina akį ne tik gamtos vaizdais, bet ir šiuolaikinio meno kūriniais
Pastovio ežero pakrantė Molėtuose džiugina akį ne tik gamtos vaizdais, bet ir šiuolaikinio meno kūriniais
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Molėtai yra išgyvenę ir ne vieną itin skausmingą istorijos etapą. Pernai sukako 75-eri metai nuo čia įvykdyto žydų pogromo, kai buvo sušaudyta 700 vietinių. Šis įvykis paminėtas didžiuliu maršu. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro darbuotoja Austėja Lovčikaitė sako, kad tarpukariu žydai sudarė net du trečdalius miesto gyventojų ir puikiai sutarė su lietuviais, buvo labai bendruomeniški, padėjo progimnazijos bendruomenei organizuoti įvairius vakarus. Ir kad miestelio gyventojų tarp žydšaudžių tikrai nebuvo. Žydai Molėtuose turėjo net 4 sinagogas, 2 mokyklas, dvejas kapines, valdė kino teatrą, restoraną, daug dirbtuvių ir parduotuvių. Deja, per karą dauguma jų sunaikinti. Geriausiai išsilaikė žydų prekybos namai.

Prekybos namai – vienas geriausiai išsilaikiusių žydų paveldo paminklų Molėtuose
Prekybos namai – vienas geriausiai išsilaikiusių žydų paveldo paminklų Molėtuose
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Pailgame dviaukščiame raudonų plytų name jau tais laikais veikė kanalizacija ir vandentiekis. Pirmame aukšte buvo daugybė krautuvėlių, antrame gyveno savininkai. Vietiniai šį pastatą vadina raudonais mūrais ir džiaugiasi, kad jis išliko, kad išlaikė pirminę funkciją. Beje, vienoje krautuvėlėje galima paskanauti ir itin gardžių Beatos ledų.

Įdomus pažintinis takas įrengtas palei į Asveją įtekantį Jurkiškio upelį. Jis yra kanjone, o tai Lietuvoje – išskirtinis dalykas.

Į šį kraštą atvykusiems žvejams vertėtų užsukti į Mindūnuose esantį Ežerų žvejybos muziejų. Čia lankytojai gali pamatyti 500 metų senumo luotą, daugybę bučių, žeberklų ir kitų senovinių žvejybos įrankių, paklausyti Jokūbo Bareikio balsu kalbančių žuvų, sužinoti daug įdomių detalių apie XIX a. lietuvių buitį, pavyzdžiui, ką vietiniai vadino liokajumi, kaip atrodo aršinas, kas iš tiesų yra marozas ar kodėl anksčiau žmonės miegodavo pusiau sėdomis. Muziejaus vieta parinkta neatsitiktinai. Mindūnai – bene ežeringiausia rajono vieta. Pasak istorinių šaltinių, kitados žuvų čia buvo tiek, kad jas buvo galima gaudyti paprasčiausia beržine šluota. Dabar, deja, situacija kiek liūdnesnė, bet žuvienės vis tiek yra iš ko išsivirti. Šeštadieniais (iš anksto užsisakius – ir kitomis dienomis) smagią ekskursiją galima baigti pagal Rimydžių šeimos receptą ruoštos žuvienės degustacija. Ant laužo virta sriuba – išties dieviško skonio, o virėjos Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė lankytojams ne tik noriai dalija receptą, bet ir palinksmina smagiomis žvejų dainomis. Akordeonu grojanti Irena – buvusi muzikos mokytoja, bet ir žvejyba jai ne svetima. Žuvis ši moteris pradėjo traukti nuo 4-erių metų, matė, kaip namie gaminami įvairūs jų patiekalai. Vis dėlto Rimydžių žuvienei gurmaniško skonio suteikė Irenos sūnus Tomas – žinomas šefas ir istorinės lietuvių virtuvės ekspertas.

Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė Mindūnų žvejybos muziejaus lankytojus vaišina firmine žuviene
Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė Mindūnų žvejybos muziejaus lankytojus vaišina firmine žuviene
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Azartiškiausiems žvejams Molėtų turizmo centras parengė staigmeną – į kelis ežerus įleido daugiau kaip 100 žymėtų žuvų, o jų pagavusiesiems ir atnešusiesiems žymeklį žada įteikti prizus. Sufleruojame: Pastovyje gaudykite amūrus, Rudesoje – karpius, Baltuosiuose Lakajuose ir Stirniuose – lydekas. Tie, kurie meškerių neturi, turizmo centre gali pabandyti nusikelti į XIX a. ir virtualiai paluokinėti (taip vadintas poledinis lydekų gaudymas). Išbandėme, – išties įspūdinga.

Mindūnų Ežerų žvejybos muziejuje yra net 500 metų senumo eksponatų
Mindūnų Ežerų žvejybos muziejuje yra net 500 metų senumo eksponatų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Sraigės, duona ir kiti gardėsiai

Pasak I. Trakimaitės-Šeškuvienės, pastaruoju metu visame pasaulyje vis populiaresnės tampa kelionės, kurių metu galima ne tik ką nors nauja pamatyti, bet ir išmokti, patirti, paragauti. Tokių edukacinių ir degustacinių programų siūloma ir Zarasų krašte. Tradicijų mėgėjams vertėtų apsilankyti Šlyninkų kaime esančiame seniausiame (XVII a.) vis dar veikiančiame malūne.

Šlyninkos malūnas – vienas seniausių dar veikiančių šios rūšies statinių Lietuvoje
Šlyninkos malūnas – vienas seniausių dar veikiančių šios rūšies statinių Lietuvoje
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Charizmatiškasis jo šeimininkas Stasys Sutkauskis prisipažįsta čia atėjęs kaip užkurys. Sovietiniais laikais malūnas atiteko kolūkiui, bet išliko tos pačios paskirties, tik pradėtas varyti jau ne vandeniu, o elektra. Pasak malūnininko, jei dabar sumanytume užtvenkti šalia esantį upelį ir naudoti vandens jėgą malūno girnoms sukti, kelis maišelius miltų tektų malti savaitę. Anksčiau panašiai ir būdavę. Dėl to vyrai iš malūnų neretai grįždavo ne tik be miltų, bet ir visiškai prasilošę. Ir dėl to kaltindavo velnius, nes esą jų malūnuose knibždėte knibžda.

Malūninkas Statys Sutkauskis pataria, kaip sutarti su malūne gyvenančiais velniukais
Malūninkas Statys Sutkauskis pataria, kaip sutarti su malūne gyvenančiais velniukais
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Mes, paskanavę įvairių grūdų rupiai maltų miltų, sužinome, kad ruginiai labiau tinka vyrams, mat suteikia jėgos. Pasak Stasio, jie tampa tokie stiprūs, kad ir žmonos, ir kaimynės džiaugiasi. Moterims geriau valgyti gaminius iš kvietinių razavų (vieną kartą rupiai maltų), viso grūdo miltų. Juose daug magnio, vitamino B, tad gerai nervus ramina. Iš šiuos miltus nusijojus likusių stambesnių grūdelių (manų su sėlenėlėmis) galima virti košę, o iš sijotų išeina skanūs geltoni pyragai.

Dubingių piliavietėje esančios bažnyčios rūsyje perlaidoti kai kurių Radvilų palaikai.

Pakrikštyti pagal senąsias malūno tradicijas ir kartu sužinoję, iš kur atsirado posakis „it maišu trenktas“, sugužame į šalia esančią trobą. Čia kvepia šviežia duona. Šeimininkė Regina Vėselienė papasakoja apie jos kepimo tradicijas (gaminama pagal tautinio paveldo receptą – be mielių, cukraus, kitų priedų) ir net leidžia išsikepti savo kepalėlį iš prieš 12 valandų išminkytos tešlos. Malūnininkas pasakoja, kad atsikėlęs apie pusę penkių ryto tešlą didžiuliame kubile rankomis minko ne mažiau kaip valandą, kaip seniau sakydavo, kol sušlampa „sienos“ (minkytojo nugara).

Šlyninkos malūno šeimininkė Regina Vėselienė kviečia išsikepti tradicinės lietuviškos duonos
Šlyninkos malūno šeimininkė Regina Vėselienė kviečia išsikepti tradicinės lietuviškos duonos
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Tada kumščiu tešloje padaro skylę iki pat dugno. Kai tešla iškyla ir atrodo kaip pilvas su bamba, reikia kūrenti krosnį – pusantros valandos, tada iššluoti žarijas, ant ližės pridėti klevo lapų, ant šių – suformuotus kepalėlius, o tada pašauti į krosnį. Didesni kepalai kepa 3 ar 4, mažesni – 1 valandą. Šeimininkai mus vaišina razavų miltų blynais su spirgučių padažu.

Kryžiaus ženklu duona buvo ženklinama dar ugnies deivės Gabijos garbei
Kryžiaus ženklu duona buvo ženklinama dar ugnies deivės Gabijos garbei
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Egzotiškesniais patiekalais mus palepina sraigių augintojos Natalija Pronckienė ir Saulina Jegelevičienė. Moterys viena per kitą pasakoja, kaip jos, buvusios gimnastės, dėstytojos, vieną dieną sumanė vienkiemyje auginti sraiges, kaip ganydavo šias naktimis pasišviesdamos žibintuvėliais, bandė keptuvėje čirškinti ir baisėjosi skoniu, kaip užauginusios pirmas 3 tonas nerado, kam parduoti... Tada ėmė gilintis į šių moliuskų gamybą. Dabar savo ūkyje užsiima sraigių perdirbimu ir įvairių patiekalų iš jų gaminimu.

Sraigių ūkio savininkės Natalija Pronckienė ir Saulina Jegelevičienė iš šių moliuskų geba iškepti net Napoleono tortą
Sraigių ūkio savininkės Natalija Pronckienė ir Saulina Jegelevičienė iš šių moliuskų geba iškepti net Napoleono tortą
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Pasirodo, iš sraigienos galima pagaminti net kibinus ir Napoleono tortą, bet populiariausios, aišku, yra burgundiškos. Tinkamai apdorotos, sviestu pagardintos ir sušaldytos sraigės iš šio ūkio keliauja į garsius Lietuvos restoranus („Panamą“, „Rendez Vous“ ir kt.), taip pat – į Ispaniją, skinasi kelius ir į Rusiją. Moterys prisipažįsta ir pačios kiek susraigėjusios, nors iš tikrųjų atrodo trykštančios energija.

Stebėti sraigių gyvenimą ir jų poravimosi žaidimus labai įdomu
Stebėti sraigių gyvenimą ir jų poravimosi žaidimus labai įdomu
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Sunku patikėti, bet vos kelių žmonių komanda per mėnesį rankomis geba apdoroti iki 2,5 tonos moliuskų. Skanaudami šio ūkio šeimininkių patiekalus sužinome ir Natalijos bei Saulinos grožio paslaptį – veidą ir rankas jos trina sraigių gleivėmis, todėl moterų oda tokia minkštutė ir švelni it kūdikių. Tik nuplauti gleives sunkoka, mat prilimpa it klijai.

Skanaudami sraigių patiekalus sužinome ūkio šeimininkių grožio paslaptį – veidą ir rankas jos trina šių moliuskų gleivėmis, dėl to moterų oda tokia minkštutė.

Kur veda Antalieptės lieptai?

„Būnant Lietuvoje nepamatyti Antalieptės yra tas pat, kas lankytis Romoje ir nepamatyti popiežiaus“, – cituoja vieno kunigo žodžius miestelio muziejininkas Vincas Kibirkštis. Ir tikrai – vos per kelias valandas šis miestelis pažeria tiek įvairių istorijų, patirčių ir skonių, kad susigėsti iki šiol jame nebuvęs. Antalieptės seniūnė Olga Raugienė sako, kad šio prie Šventosios upės įsikūrusio, kitados Lieptų kaimu vadinto miestelio pavadinimas neišvengiamai susijęs su žodžiu „lieptas“, tik neaišku, ar kilo iš aukštaitiško posakio „ant ta liepta“, ar iš žodžių junginio „Antano lieptas“, mat seni žmonės pasakoja, esą pirmąjį lieptą per Šventąją sukonstravo darbštus vienuolis Antanas.

Antalieptės bažnyčią pastatė basieji karmelitai
Antalieptės bažnyčią pastatė basieji karmelitai
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Vienuoliai išties daug prisidėjo prie šio miestelio kultūros puoselėjimo. XVIII a. basieji karmelitai čia pastatė vienuolyną ir bažnyčią, o po ja įrengtais požeminiais tuneliais, sako, būdavę galima ne tik pasiekti miesto kapines, bet ir Zarasus. Anot legendos, šie tuneliai praversdavo ir įsimylėjėliams. Deja, vienas, vienuolyno priorui sužinojus apie jo auklėtinio ir kaimo mergaitės pasimatymus, buvo užverstas akmenimis. Nelaimingoji mergina buvo įkalinta jame gyva. Ir tikrai tunelyje, po didžiuoju altoriumi, iki šiol yra akmenų sangrūda, o vietos kunigas, pasak O. Raugienės, skundėsi nuolat girdintis naktimis tos merginos žingsnius. Basieji karmelitai iš Lietuvos išvyti po 1831 m. sukilimo, iš jų turto likęs tik didžiulis Nukryžiuotojo paveikslas bažnyčios koplyčioje. Vėliau čia įkurtas pravoslavių vienuolynas vykdė rusinimo politiką. Jų mokykloje mokėsi arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis. 1920 m. vienuolyne Katalikių moterų draugijos kvietimu įsikūrė vienuolės širdietės. Jos įsteigė vaikų prieglaudą, atidarė mokyklą, pasodino liepų alėją. Dabar buvusios prieglaudos vietoje įsikūrusi miestelio bendruomenė. Rūsyje tebeveikia didžiulė krosnis, svečiai kviečiami išsikepti joje lieptainių – specialių Lieptų kaimo kepinių. Antalieptėje yra ir vis dar veikianti seniausia Lietuvoje hidroelektrinė. Tai įkvėpė bendruomenę atidaryti čia energetikos muziejų. Tiesa, jis dar tik kuriamas.

Prie vieno seniausių Lietuvos aukurų Lūžų akmens vyksta teatralizuotos krivių apeigos
Prie vieno seniausių Lietuvos aukurų Lūžų akmens vyksta teatralizuotos krivių apeigos
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Nuodėmė būtų atvykus į Antalieptę nepereiti visais 7 jos lieptais. Prie kiekvieno siūloma atlikti specialią užduotį. Štai perėjus atbulomis Norų lieptelį, išsipildo sugalvotas noras, atsistojus ant Matematikų liepto, tenka spręsti uždavinius, o perėjęs Beždžionių lieptą užrištomis akimis patenki tiesiai į šventąjį XIII a. mišką. Jame esančiu Šavašos pažintiniu taku malonu pasivaikščioti ir be programos, bet Antalieptės bendruomenė sugalvojo šią pramogą papildyti edukacine programa – supažindinti lankytojus su pagonių dievais, kitomis mistinėmis būtybėmis. Sužinosite išties daug: kokie medžiai teikia stiprybės vyrams ir vaisingumo moterims, kaip atrodo Žvorūnos pėdos, kuo vardu Perkūno meilužė ir t. t. Svarbiausia – saugoti vyrus, nes lengvabūdiškoji Krūminė gali tuoj pat nusitempti juos su savimi. Ne veltui Upinis ją, savo žmoną, laiko pririštą prie medžio… Vaidybos elementai čia susipynę su tikrais praeities reliktais. Štai krivis savo apeigas atlieka prie bene seniausio Lietuvoje aukuro – Lūžų akmens su įduba viduryje. Manoma, kad prie jo atnašautojai rinkdavosi net praėjus 200 metų po to, kai buvo įvesta krikščionybė. Kelionės pabaigoje laukia ant laužo kepti itin gardūs zuikio blynai.

Buvusioje Utenos geležinkelio stotyje įrengtame muziejuje traukinio laukia įspūdingos keleivių skulptūros
Buvusioje Utenos geležinkelio stotyje įrengtame muziejuje traukinio laukia įspūdingos keleivių skulptūros
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Vis dėlto, kad ir kokia graži būtų Lietuvos gamta, vienas nuostabiausių dalykų yra jos žmonės. Todėl nuoširdžiai patariame – geriau vienu kartu aplankykite mažiau objektų, bet raskite laiko pabendrauti su vietiniais. Tai – neišsemiami žinių ir patirčių aruodai. Štai Antalieptės muziejaus įkūrėjas Vincas Kibirkštis darbuojasi jame be jokio atlygio ir nuliūsta tik dėl to, kad skubantys lankytojai neturi laiko jo išklausyti. Vos išeiname iš muziejaus, šis 75-erių metų vyras, aplenkdamas autobusą, atskuba prie senojo bityno pasiruošęs pasidalyti kelminės bitininkystės paslaptimis.

Būnant Lietuvoje nepamatyti Antalieptės yra tas pat, kas lankytis Romoje ir nepamatyti popiežiaus.

Ir gal ne tiek daug būtų verta buvusioje Zarasų traukinių stotyje veikiančio Laisvės kovų muziejaus ekspozicija, jei ne gidė Regina Zapolskienė. Kai ji, pasakodama apie garsiausią vietos partizaną Antaną Kraujelį-Pabaisą, prasitaria, kad šis yra grasinęs net jos tėvui, kolūkio pirmininkui, ir kad šeima, saugodamasi jo, ne kartą turėjo miegoti kluone, o su jo sūnumi vėliau teko mokytis vienoje klasėje, istorija nušvinta visai kitomis spalvomis. Vis dėlto Regina apie partizanus pasakoja su meile ir pasididžiavimu, ir supranti, kad niekas pasaulyje nėra nei juoda, nei balta. Kad istoriją kuria ne pastatai, o žmonės.

Ką dar verta pamatyti Molėtuose ir Zarasuose

Labanoro apžvalgos bokštas. Užkopus sraigtiniais laiptais į aukščiausią (36 m) Lietuvoje apžvalgos bokštą, kvapą užgniaužia atsiveriantys vaizdai.

Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Alantos dvaras. Puikiai sutvarkytuose iš marmuro ir akmens XIX a. pab. pastatytuose rūmuose kultūros mėgėjus džiugina prieš porą metų atidaryta Vaidoto Žuko meno galerija.

Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Etnokosmologijos muziejus. Iš anksto užsisakius, jei tik orai palankūs, čia galima pamatyti ir geriau pažinti svarbiausius dangaus šviesulius. O šią vasarą veikia išskirtinė tikrų kosmose pabuvusių daiktų ekspozicija, gauta bendradarbiaujant su Žytomyro muziejumi (Ukraina).
Lėlių dirbtuvės. Japonai ir kiti užsienio svečiai žavisi lėlininkės Violos interjerinių lėlių kūrimo pamokomis sodyboje „Prie Labanoro“. Kodėl nepabandžius ir mums?
Apžvalgos ratas Zarasuose. 17 m aukščio spiralinės formos apžvalgos ratas virš Zaraso ežero – vienas stipriausių miesto traukos centrų. Lietuvoje toks vienintelis, o pernai jis pateko tarp 25 sudėtingiausių Europos metų statinių.

Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė
Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šiek tiek skaičių

Ežerai. Molėtų rajone jų telkšo daugiau kaip 200, o Zarasų – per 300.
Asvejos regioninis parkas. Jis užima 12,5 tūkst. hektarų. Parke esančio Asvejos ežero ilgis – 22 km, giliausia vieta – 50,2 m. Asvejos ir Suoselio ežerus skiria vos 1,2 km.
Dubingių pažintinis takas. Jo ilgis – 1,5 km, yra 6 apžvalgos stotelės.
Ežerų žvejybos muziejus. Edukacinė ir žuvienės degustavimo programa žmogui kainuoja 3,8 Eur.
Šlyninkų malūnas. Edukacinė programa su vaišėmis ir savo duonelės kepimu žmogui kainuoja 7 Eur.
Sraigių ūkis. Edukacinė ir degustacinė programa žmogui kainuoja 7 Eur.
Šavašos pažintinis takas. Edukacinė programa su vaidinimu, lieptainių kepimu, zuikio blynais ir ekskursija po miestelį žmogui kainuoja 10 Eur, be vaidinimo – 6 Eur.

Firminė ant laužo virta Rimydžių žuvienė

Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Iš vakaro iš šamų, lynų, ešerių, pūgžlių ar kitokių žuvų išvirkite sultinį. Žuvis išvalykite, išimkite akis ir ant silpnos ugnies virkite iki 3 valandų. Sultinį palaikykite per naktį – bus sodresnio skonio. Kitą dieną tuščiame katile su aliejumi pakepkite morkų, petražolių, salierų, pastarnokų, svogūnų ir česnakų. Į daržoves supilkite perkoštą sultinį. Kai užvirs, įdėkite pomidorų, porų, anyžių, pankolių. Įpilkite grietinėlės. Įberkite čiobrelių, krapų, petražolių, pipirų, imbiero. Tada į puodą įkiškite degantį pagalį (geriausiai tinka lazdyno šakelė), įpilkite šlakelį spirito ir virkite apie 20 minučių. Dabar sudėkite žalius žuvų filė gabaliukus ir dar kelias minutes pavirkite. Leiskite žuvienei 10 minučių pastovėti, ir skanaus!

Burgundiškos sraigės pagal Nataliją

Savaitgalis ežerų krašte – nuo Molėtų iki Zarasų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Skaniai paruošti galima ir lietuviškas vynuogines sraiges. Iš pradžių sudėkite jas į dėžutę su miltais ir uždenkite tinkleliu, kad galėtų kvėpuoti, bet neišliptų. Miltuose jas palaikykite vieną ar dvi paras, kad išsituštintų. Tada sumeskite į karštą vandenį ir 15 minučių pavirkite. Į vandenį įpilkite balto vyno arba acto – tada mėsa bus minkštesnė. Sraiges išgriebkite atskirai, o kiautus gerai išplaukite ir pavirkite su soda ir druska dar apie 20 minučių. Sviestą (jis turi būti ne mažesnio nei 82 proc. riebumo) išsukite su česnakais, petražolėmis ir druska. Sukiškite sraiges į kiautus ir užtepkite angas sviestu. Taip paruoštas galite kišti į šaldiklį arba tiesiai į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite 10 minučių. Valgyti skaniausia su skrudinta duona.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Norvegijos perlų vėrinys - įstabiosios Lofotenų salos (5)

Šią liepą ir dalį rugpjūčio dviem pamainomis šturmavome Norvegijos perlų vėrinį – Lofotenų salas ir aplinkines teritorijas.

Jaudinanti „Moters“ premjera „Stiklo pilis“ privers susimąstyti apie vertybes

MOTERIS siūlo vasarą užbaigti kine žiūrint filmą apie tikras ir pramanytas vertybes, gyvenimo prasmę ir nesumeluotus jausmus: rugpjūčio 24 d. visuose kino centruose „Forum Cinemas“ – žurnalo ir portalo „Moteris“ premjera su filmu „Stiklo pilis“.

Iki registracijos į šventiškiausią vakarienę liko 2 dienos!

Kur šiais metais vyks magiškas, paslaptingas ir įtraukiantis „Le Diner en Blanc“ piknikas Vilniuje?Iki renginio liko 9 dienos!Iki registracijos pabaigos – 2 dienos!

„Dūzgiantis prospektas“: naujienos, rekordai, staigmenos

Rugsėjo 1-3 d. į Vilniaus miesto širdį – Gedimino prospektą – grįžta jau tradicija tapęs festivalio „Sostinės dienos“ pramogų epicentras „Dūzgiantis prospektas“, šiemet subursiantis rekordinį originaliausių ir progresyviausių menininkų, dizainerių bei atlikėjų skaičių.

Pažaislio muzikos festivalis kviečia į naujus koncertus

Priešpaskutinė XXII Pažaislio muzikos festivalio savaitė džiugins klausytojus renginių gausa.

Maisto festivalis mėgstantiems išbandyti naujoves

Po mėnesio Kaune rengiamas augalinio maisto festivalis „Vegfest LT Kaunas“ lankytojus vilios maisto įmantrybėmis bei nemažomis nuolaidomis.

Kristupo vasaros festivalyje koncertuosiantis Carlos Pinana: „Flamenko – tai aš“

Vienas įdomiausių flamenko kompozitorių ir atlikėjų – Carlosas Pinana - Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas.

„Naujosios teatro realybės“ prizo laureatas – tardymuose

Europos teatro sąjungos prizo už „Naująją teatro realybę“ laureatu šiemet bus paskelbtas rusų režisierius Kirilas Serebrenikovas, kuris šiuo metu kovoja su įvairiais suvaržymais Rusijoje, o jo spektaklis pagal lietuvių autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“ rudenį bus pristatytas ir Vilniaus žiūrovams tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje.

Kristupo vasaros festivalyje – įspūdinga jausmų korida

Kasmet vis kitoks, bet kiekvieną kartą kerintis flamenkas, Kristupo vasaros festivalio lankytojus suburs rugpjūčio 20 d. VU botanikos sode.

Rūmai Baltarusijoje pribloškia prabanga (12)

Pilies-rūmų kompleksas Nesvyžiuje, esantis dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, - tai vienas įdomiausių architektūros paminklų. Šiuos rūmus šešiolikto amžiaus pabaigoje pradėjo statyti kunigaikščiai Radvilos - viena garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Kalbama, kad prabangiuose rūmų kambariuose iki šiol blaškosi nusiraminti negalinti Barboros Radvilaitės dvasia...