Sardinija – kur peri vėžliai ir gyvena flamingai, ir kartais apsilanko delfinai

Prieš užsisakydama pigius skrydžio į Sardiniją bilietus, žinojau tik tai, kad ten šilta, daug paplūdimių, gražių vaizdų, žmonės – mieli, maistas – geras. To pakako, kad pasirinkčiau šią salą praleisti pavasario atostogas su šeima – vyru ir vaikais: dviem studentais ir vienu penkiamečiu.

„Sardinija – tai autonominis Italijos regionas, apimantis visą Sardinijos salą. Iš visų pusių krantus skalauja Viduržemio jūra. Regione gyvena 1,6 mln. gyventojų, sostinė – Kaljaris. Klimatas subtropinis, didžiąją metų dalį vyrauja saulėti orai. Žiemą ir pavasarį pučia mistralis. Tai vienas rečiausiai apgyvendintų Italijos regionų. Dauguma Sardinijos gyventojų sudaro nuo italų besiskirianti etninė grupė sardai, kalbantys savita sardų kalba“ – taip apie šią antrą pagal dydį Viduržemio jūros salą rašoma elektroninėje enciklopedijoje „Wikipedia“.

Sardinijos miestelio moterys
Žurnalas "Moteris"

Iš Viduržemio jūros salų esu buvusi tik Kretoje ir Kipre, tad iš pradžių nuoširdžiai maniau, kad Sardinija yra panaši, o skiriasi tik itališku koloritu ir maistu. Maniau, kad išsinuomosime automobilį ir apkeliausime visą salą per savaitę – lengvu žvilgsniu ir fotoaparatais rinkdami visas įdomybes. Pradėjusi ieškoti gyvenamosios vietos, pastudijavusi žemėlapį, panaršiusi internete, supratau, kokia ta sala didžiulė ir kad apkeliauti jos per tokį trumpą laiką tikrai nepavyks. Tik tada sužinojau, kad keliautojai pirmiausia renkasi, į kurį oro uostą – esantį Sardinijos šiaurėje ar pietuose – skristi. Nusitaikiau į šiaurėje esantį Olbijos (Olbia), nes į jį iš Berlyno lėktuvai kyla ir leidžiasi patogesniu laiku. Pasirinkę tiesioginį skrydį, išlipsite salos pietuose esančiame Kaljario (Cagliari) oro uoste. Atstumas tarp abiejų – beveik 300 km, trys valandos kelio autostrada. Aišku, tai lietuvių keliautojų negąsdina, bet saloje yra tiek įdomybių, kad nėra jokio reikalo atostogas leisti automobilyje. Paplūdimiai, kalnai, upės, ežerai, senoviniai statiniai ir jų liekanos... Vis dėlto norintiesiems ne tik gulėti paplūdimyje, bet ir bent jau šiek tiek susipažinti su sala, keturratės transporto priemonės reikia. Viešojo transporto sistema čia nėra gerai išplėtota, o atstumai nemaži.

Siaurose Dorgalio miestelio gatvėse sunku prasilenkti
Žurnalas "Moteris"

Mūsų šeima labai mėgsta kalnus, tad apsigyvename rytinėje salos dalyje – laipiotojų kalnais, uolomis, plaukiotojų baidarėmis ir laiveliais rojuje Kala Gononės (Cala Gonone) miestelyje. Jis yra pusantros valandos kelio nuo Olbijos oro uosto ir turbūt dvi valandos – nuo Kaljario. Jau vien važiuojant į jį atima kvapą. Šį kalnų apgaubtą žvejų kaimelį ilgai buvo galima pasiekti tik laivais, dabar – ir (ar laivais jau nebegalima? Jei ne, tada žodžio „ir“ nereikia) įspūdingu dešimties kilometrų serpantinu. Iš mašinų judėjimo matyti, kurie keliautojai čia važiuoja pirmą kartą: juda nedrąsiai ir lėtai, o pro langą iškištais fotoaparatais fiksuoja bemaž kiekvieną salos milimetrą. Atvykę iki pastato, kuriame išsinuomojome butą, pačiame miestelio centre, randame prie durų lūkuriuojantį Gianni. Nustembu, mat laiškus angliškai sklandžiai rašęs žmogus, pasirodo, yra mielas pražilęs italas, kalbantis tik itališkai.

Nustebino, kad Sardinija tokia didelė, tokia žalia, tokia erdvi ir įvairi, apipinta paslaptimis ir mitais.

Pasitelkusi minimalias italų kalbos žinias ir išraiškingą gestų kalbą, išsiaiškinu svarbiausius su butu susijusius dalykus. Virtuvėje mūsų laukia vietinių saldumynų rinkinys, buteliai mineralinio vandens ir raudonojo vyno. Gianni atsuka kamštelį ir papilsto paties gaminto vyno iš paties užaugintų vynuogių. Po kelių minučių užkaičiame vandenį spagečiams virti. Dabar jau galime pasidairyti iš savo balkono, pasimėgauti ramybe ir pasiklausyti išsiilgto jūros ošimo.

Olos ir uolos – Sardinijos rytinės pakrantės skiriamasis bruožas
Žurnalas "Moteris"

Vienui vieni

Saloje ramu, nes buvome pavasaris, kai sezonas dar neprasidėjęs. Kai kurie turistams skirti kioskeliai, parduotuvės neveikia, restorane lengva gauti stalelį, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą, užsisakyti kelionę laivu. Nereikia laukti grūstyse, ieškoti, kur pastatyti automobilį, ar grumdytis eilėse prie turistinių objektų. Lankantis kai kuriose vietose net susidarydavo įspūdis, kad esame vieninteliai turistai saloje, tarsi paklydėliai.

Iš Kala Gononės važiuojant į pietus, atsiveria dar nuostabesnė kalnų panorama. Tik – ne vairuotojui, nes kelias labai vingiuotas. Automobilį vairuojančiam žmogui lengviau nebent dėl to, kad nėra jokios galimybės paklysti – jokių kitų kelių. Sustojame prie tako giliausio Europoje tarpeklio Su Goropu (Su Gorropu) link. Labai norime juo nusileisti, bet abejojame, ar jauniausias mūsų kelionės narys įveiks sudėtingą keturių valandų trasą. Nusprendę dar pagalvoti važiuojame Urculėjaus (Urzulei) kaimo link – nes čia, pagal mano turimą spausdintą kelionių vadovą, turėtų būti gražus vaikams pritaikytas kalnų maršrutas. Pasiekę tikslą suvokiame, kad esame visiškai vieni. Jei ne nuorodos ir stendai su žemėlapiais, manytume, jog pasiklydome. Ir kartu pajuntame, kaip gera būti kalnuose visiškai vieniems. Ne sezono metu. Kiek vėliau, keliaudami jau savo kojomis, pamatome, kad nesame jau tokie vieni, – aplink slėnyje ganosi daugybė ožkų, avių, asilų ir net arkliukų. Mažojo džiaugsmui, aplink šmirinėja ir kelios grakščios spalvotos kiaulaitės. Praeiname pro sodybą – tuščia. Dar vienas namelis irgi tuščias, tik šunys loja. Už kilometro esanti sodyba – tuščia. Vėliau perskaičiau, kad žmonės kalnuose tik ūkininkauja, o gyvena kaime, slėnyje. Taigi gyvuliai dienomis aukštyn žemyn klajoja vieni. Ir taip gražiai sustingsta prieš kameras, kad atrodo, jog yra išmokyti pozuoti.

Asilai – dažniausiai sutinkami gyvūnai Sardinijoje
Žurnalas "Moteris"

Kiek paėję randame akmeninių senovinio ūkio sienų liekanas, išdžiūvusią plačią kalnų upės vagą. Perėję ir perlipę suverstus akmenis atrandame olą. Gaila tik, kad be specialios įrangos į ją nenusileisi, bet bent jau pašmirinėti aplink ir įkišti galvą įdomu. Grįždami sustojame atsigaivinti kalnų upeliuke, tuo metu mūsų skruostus pradeda glostyti sparčiai besileidžiantis debesis, drėgnoje tyloje aidi gyvulių varpeliai, šalia nuplasnoja didelis nepažįstamas paukštis, ir pasaulis aplink mus įgauna mistiškumo. To grožio ir ramybės užburti, irdamiesi apgraibomis per baltą ir tirštą rūką, stengiamės pamiršti skardžius ir negalvoti, kas nutiktų, jei šiame serpantine be atitvarų sutiktume priešpriešiais važiuojantį automobilį.

Mistiniai šuliniai

Dar vieną žadą atimantį gamtos stebuklą išvystame kitos dienos vakare. Pusdienį bambu ant lietaus ir vėjo, – nesupratau, kodėl krituliai mane persekioja net ir tose šalyse, kur jų iškrenta labai mažai. Šįkart lietus sutrukdo pasivaikščioti tarpekliu, nors mums buvo telikę nusipirkti bilietus. Po neįvykusios kelionės lipame į kalną žiūrėti senosios civilizacijos pastatų liekanų. Ir tada suprantu, kad tik po lietaus miškas gali kvepėti skaniau už pačius geriausius kvepalus. Popiet vienut vienutėliai leidžiamės šlapiais, slidžiais ir stačiais akmenimis iki netoliese esančio Kala Fuilio (Cala Fuili) paplūdimio. Krykštaujame, bėgiojame, laipiojame uolomis, iš akmenų statome bokštus, bandome pereiti per akmenis permestu rąstu. Kai vėl pradeda lyti, lyg pirmykščiai žmonės slėptis lendame į uolą, ten tyrinėjame visus plika akimi matomus geologinius sluoksnius. O kai, iš už debesies išlindus vakarinei saulei, gurkšnojame vietinį vyną, danguje pradeda ryškėti dviguba vaivorykštė. Tada suprantu, kodėl visą dieną reikėjo šlakstyti lietumi.

Kalnuose besiganantys gyvūnai taikūs, ramūs ir mielai pozuoja
Žurnalas "Moteris"

Po lietaus atūžus mistraliui, vėl negalime išsitiesti paplūdimyje, tad traukiame patyrinėti vakarinės salos pakrantės. Pakeliui nusprendžiame stabtelėti Santa Kristinos (Santa Cristina) miestelyje ir apžiūrėti prieš keturis tūkstančius metų iškilusius nuragus. Į UNESCO paveldą įtraukti kūgio formos statiniai sudėti vien iš akmenų, be jokių tvirtinamųjų elementų, rišamųjų medžiagų. Beje, nuragų aptinkama tik Sardinijoje. Vietiniai sako, kad juos pastatė iš dangaus nusileidę milžinai. Mokslininkai tuo abejoja, bet normalių versijų, iš kur atsirado keli tūkstančiai tokių statinių, irgi neturi. Tik manoma, kad jie yra patys seniausi Europoje.

Santa Kristinoje dar apžiūrime krikščionių vienuolyną, mažutes jos celes, pabeldžiame į užrakintas bažnytėlės duris. Vėl esame vienui vieni. Paskui takeliu sukame alyvmedžių giraitėje stovinčio nurago link. Viduje – tamsu, akmeninių įvijų laiptų į antrą aukštą išlikusi tik maža dalis. Gal tikrai nuragų paskirtis – ne gyventi, o gintis? Šimtamečių alyvmedžių šaknys apraizgiusios kitų senų akmeninių pastatų liekanas, o senasis akmenų takas veda iki mistiniu laikomo šulinio. Jį „saugo“ iš akmenų sudėta vingiuota akmeninė tvora. Pats šulinys įrengtas į žemę įleistoje akmeninėje taisyklingo trikampio formos patalpoje, iki jo – 25 iš bazalto iškalti laiptai. Virš galvos esanti nedidelė anga skirta mėnuliui ir saulės spinduliams patekti, šie vandenį palyti dukart per metus – per lygiadienius. Dėl to vanduo laikomas šventu. Kaip iš filmo apie lobio ieškantį Indianą Džounsą. Sunku patikėti, kad šis statinys pastatytas bronzos amžiuje.

Santa Kristinoje išlikęs nuragas statytas prieš keturis tūkstančius metų
Žurnalas "Moteris"

Išlipę iš šulinio, sukame vakarinės pakrantės link, bet suplanuotos pietų pertraukos ant jūros kranto tenka atsisakyti. Pagrūmoju mistraliui, nešančiam smėlį tiesiai į akis. Apsidairome ir nustembame supratę, kad Sardinija – ne vien kalnai. Vakarinės pakrantės peizažas panašesnis į nuošalaus Latvijos pajūrio, tik rausvos olos ir žydintys kaktusai primena, kur esame. Pakeliui pamatome ežerą ir flamingų siluetus. Taip, tai sala, kur peri vėžliai ir gyvena flamingai. Ir kurią kartais aplanko delfinai. Sako, flamingai pavasarį būna balti, rožiniai tampa tik į vasaros pabaigą.

Vietinių manymu, vien iš akmenų sudėtus nuragus pastatė iš dangaus nusileidę milžinai.

Pakeliui aplankome apleistą San Salvatorės (San Salvatore) kaimelį. Jis atgyja tik rudenį, kai priguža piligrimų, ir šurmuliuoja devynias dienas. Mano smalsumą ši vieta sužadino tuo, kad čia filmuoti vadinamieji spagečių vesternai (kažkuriuo metu italai kepė labai daug vesternų). Jausmas šiame negyvame miestelyje, vėjui nešiojant dulkes ir daužant nepritaisytas langines, apima tikrai šiurpus, bet vizualiai čia labai patrauklu. Atrodo, kad žmonių, be mūsų, šioje vietoje nėra. Staiga į kiemą įsiveržia automobilis, sustoja prie pat bažnytėlės, o iš jo išlipa kelios solidžios juodai apsirengusios damos. Iš karto matyti, kad vietinės. Einu joms pavymui ir regiu, kaip atsiveria bažnyčios durys. Užeinu į vidų, vyras rodo man rūsin besileidžiančius laiptus ir sako: „Prego, sinjora“ (it.; „Prašau, senjora“). Negaliu patikėti, iš kur staiga čia atsirado gyvybė, atsivėrė durys ir net laiptai į trečiame mūsų eros amžiuje statytą rūsį su ant amžinai drėgnų sienų išlikusiomis tų laikų freskomis, kelių šimtų metų raižiniais ir dar vienu švento vandens šuliniu. Rūsys, atidaromas tik iš anksto susitarus, staiga atsiveria mums be jokio beldimo. Pasirašome svečių knygoje, įmetame auką ir neatgavę žado apleista gatvele einame automobilio link.

Sardinijoje ir gyvūnai mėgaujasi laisve
Žurnalas "Moteris"

Judame toliau. Mūsų tikslas – Taroso (Tharros) griuvėsiai. Šį miestą vaizdingame pusiasalyje pastatė romėnai, nuo čia esančio kalniuko matyti pusiasalį skalaujanti žydra jūra. Turistų – vos vienas kitas, bet iš kelių didelių mašinų stovėjimo aikštelių suprantame, kad vasarą gyvenimas čia verda. Archeologinė vietovė tikrai verta dėmesio, nes labai jau greitai sužadina vaizduotę, kaip romantiškai mėgaudamiesi vaizdais čia beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno žmonės. Dar šiek tiek palaipiojame ant už muziejaus tvoros esančių statinių liekanų – taip savo kojomis ir rankomis prisiliečiame prie istorijos. Tada užlipame į jau ne romėnų laikais iškilusį gynybinį bokštą ir vėjo nugairintais veidais skubame ieškoti vietos pavakarieniauti. Vaikams pažadėta pica. Užsukame į pakeliui esantį nedidelį miestelį, bet ten išgirstame, kad picerijos atidaromos pusę aštuonių vakaro, taigi – tik už valandos, nes sardai anksčiau nevakarieniauja. O mes išalkę, dar laukia dviejų valandų kelias per salą iki namų, tad nusprendžiame užsukti į Oristaną (Oristano) – vieną didesnių salos miestų. Lengvai randame piceriją, joje šeimyninė 50 cm skersmens pica tekainuoja 6–9 eurus. Čia pat su vietiniais ant laiptų pasisotiname džiaugdamiesi, kad liko pinigų skaniesiems itališkiems ledams gretimoje ledainėje nusipirkti.

Kaip gera būti kalnuose visiškai vieniems. Ne sezono metu.

Paplūdimiai – įvairaus skonio mėgėjams

Pasakysiu atvirai – man pritrūko kelių dienų pagulėti paplūdimyje, nors mano komanda tuo labai džiaugėsi. Vis dėlto kelis aplankėme, nes šioje saloje jų – ir labai skirtingų – nesuskaičiuojama galybė. Sardinija turi beveik 2000 km pakrantės, tad paplūdimių užtenka visiems. Mes galime išsitiesti ant smėlio, bet, vos išėję pro nuomojamo buto duris, nusprendžiame paieškoti įspūdingesnių. Važiuojame į šiaurę – Olbijos (Olbia) link – daug kur palei vandenyną sukančia magistrale, grožimės kaimais, kalnais ir vešlia augmenija. Vos susilaikome neprisiraškę apelsinų svetimame sode, o į artišokų lauką įlendame – labai knieti pažiūrėti, kaip atrodo tos egzotiškos daržovės. Po valandos randame reikiamą posūkį. Beje, su nuorodomis Sardinijoje nepersistengta, ne viską galima rasti iš pirmo karto. Tiesa, klaidžiojant kartais įmanoma aptikti ir labai įdomių dalykų. Galiausiai įmerkiame šviesioje žydrynėje kojas ir rankas, mažasis sugeba ir išsimaudyti. Kala Brandinčio (Cala Brandinchi) paplūdimys kitaip dar vadinamas Taičio dėl smulkaus smėliuko ir ilgos seklios pakrantės vanduo čia net balandžio mėnesį jau gana šiltas.

Sardiniją Ugnė (kairėje), Renatas, Benas, Lina, Paulius (dešinėje) atrado kiekvienas sau vis kitokią
Žurnalas "Moteris"

Vakarinėje Sardinijos dalyje esančio Sinio pusiasalio paplūdimiai visai kitokie, labiau primena Lietuvos pajūrį, kopas. Jų pakrantės nuožulnesnės, čia daugiau smėlio ir erdvės.

Gyvenant Kala Gononėje negalima neaplankyti Kala Lunos (Cala Luna) – vieno gražiausių Europos paplūdimių, kur, pasak interneto šaltinių, Guy‘us Ritchie filmavo Madoną. Sužavėjo ir pats kelias į paplūdimį – keturi kilometrai miškais tyrinėjant uolienas, lipant per suakmenėjusios lavos klodus, ir kartais atsiverianti nuostabi jūros panorama. Atpildas už dvi valandas lietą prakaitą – tikrai kvapą griaužiantis pajūrio vaizdas, o prakaitą galima čia pat nusiplauti. Veikiančiame bare siūloma alaus, vyno, vilioja pavėsis, bet mes norime saulės ir jūros. Čia žmonių jau yra, dauguma – turistai arba mėgėjai laipioti olomis. Atgal lipti tingisi, tad sėdame į laivelį ir už 5 eurus (vienam žmogui; sezono metu – keliais eurais brangiau) parplaukiame grožėdamiesi pakrante.

Tik laivu buvo galima aplankyti ir kitą šalia esančią įžymybę – Bue Marino grotą. Tai – įspūdingas kilometro ilgio urvas su stalaktitais, stalagmitais, vandens išgraužtų keistų formų objektais, skaidriu upės vandeniu ir daugybe kitų gamtos stebuklų. Gidė negalėjo patvirtinti legendos, kad čia kalėjo Odisėjas, bet patikino, kad dar prieš keliolika metų čia gyveno jūrų vėpliai. Žiūrovams rodoma tik maža dalis urvo, jis tęsiasi dar 7 kilometrus, – tyrinėtojai dirba toliau.

Bu Marino grotą galima pasiekti tik laivu
Žurnalas "Moteris"

Sardinija graži bet kokiu metų laiku

Taip sako lietuvė Roberta, į šią salą prieš penkerius metus atvesta širdies balso. Dabar moteris kartu su vyru rūpinasi svečių namais „B&B Sardinia Roberta“, esančiais visai netoli Kaljario, ir mėgaujasi čia kiekviena diena. Pasak Robertos, salos klimatas ir gyvenimo kokybė tiesiog pavydėtini. Sardai atsipalaidavę, besimėgaujantys gyvenimu ir niekur neskubantys. Gal todėl jie – vieni ilgiausiai gyvenančių žmonių Europoje? Mane pačią nustebino, kad Sardinija tokia didelė, tokia žalia, tokia erdvi ir įvairi, apipinta paslaptimis ir mitais.

Ką keliautojui derėtų padaryti Sardinijoje?

* Pasivaikščioti siauromis Kaljario gatvelėmis, užlipti į Kastelo (Castello) pilį, išgerti puodelį espreso mažoje kavinukėje miesto centre.
* Išsimaudyti Poetto – ilgiausiame Sardinijos paplūdimyje ir, jei pasiseks, apžiūrėti šalia, druskinguose ežeruose, gyvenančius flamingus.
* Padrybsoti bent viename nuostabiųjų Sardinijos paplūdimių – Vilazimiuso (Villasimius), Pulos, Kavaljerio (Cavallieri), Stintino, Kala Lunos (Cala Luna), Kosta Verdės (Costa Verde).
* Apžiūrėti nuragus – bronzos amžių menančius mistinius statinius.
*Užlipti į Tiskalio (Tiscali) kalną arba nusileisti į Su Goropu tarpeklį.
* Laiveliu nuplaukti į Sant Pjetro (Sant Pietro), La Madalenos (La Maddalena), Tavolaros salas grožintis švariausiu Viduržemio jūros vandeniu.
* Paragauti tradicinės duonos (carasau), tradicinio makaronų patiekalo (malloreddus), sardinių, sardiško pekorino ir pyragaičių su rikota (pardulas), viską užgerti vietiniu vynu – sausu baltuoju (vermentin), raudonuoju (cannonau) arba taurele likerio „Mirtu“.
* Lauktuvių nupirkti suvenyrų iš molio ar vietinio kamštinio ąžuolo.

Tai sala, kur peri vėžliai ir gyvena flamingai. Ir kurią kartais aplanko delfinai.


Kainoraštis

* Dar Berlyne mano sporto treneris pasakė, kad Sardinija nėra pigi šalis, kaip tikisi ten vykstantieji. Gauti pigių skrydžio bilietų ir nelabai brangių būstų gal ir įmanoma (gyvenamosios vietos turite ieškoti patys ir užsisakyti iš anksto), bet maistas, kokteiliai, benzinas, pasiplaukiojimas ir kitos pramogos kainuoja daugiau nei Graikijos ar Ispanijos salose. Būkite tam nusiteikę. Mūsų išlaidos buvo tokios:

* Kelionė penkiems asmenims su oro linijų „Easyjet“ lėktuvu iš Berlyno – 380 Eur.

* Trijų kambarių butas su balkonu į jūrą pačiame centre – 300 Eur (rugpjūčio mėn. – 700 Eur) per savaitę (????).

* Šviežių žuvų porcija restorane – 15 Eur, pica kurorte – 6–9 Eur, ąsotėlis vietinio vyno ar bokalas alaus – 5 Eur. Kokteiliai – nuo 7 Eur.

* Motorinės pripučiamos valties nuoma visai dienai su benzinu – 100 Eur, sezono metu – 200 Eur.

* Mašinos nuoma – 250 Eur už savaitę (jei užsisakai iš anksto ir iš pigesnių kompanijų, – 150 Eur), litras dyzelino – 1,50 Eur.

Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo (R. Neverbicko ir U. Neverbickaitės)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis