Rašytoja Karen Swan: meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti

Garsioji Karen Swan – apie savo romaną „Paryžiaus paslaptis“.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Britų rašytoja Karen Swan, buvusi mados žurnalistė, galiausiai atsidėjo romanų rašymui. Jos dešimtas romanas „Paryžiaus paslaptis“ Lietuvoje yra pirmas. Tad susipažinkite – Karen Swan, pasaulinio garso rašytoja, trijų vaikų motina, gyvena Sasekso miškų apsupty, o savo populiariąsias knygas rašo namelyje medyje.

Karen Swan apie „Paryžiaus paslaptį“ papasakojo britų knygų tinklaraščiui femalefirst.

Ko skaitytojams tikėtis iš romano „Paryžiaus paslaptis“?

Tai įdomi ir komplikuota istorija, jos centre – dešimtmečius skaičiuojanti paslaptis, kurią gaubia neperregima melo ir apgavysčių skraistė. Romane susipina dvi skirtingos epochos: žvilganti ir rafinuota praeitis, leidžianti kartu su garsia Paryžiaus aristokratų šeima panirti į Antrojo pasaulinio karo istoriją, bei moderni dabartis, įtraukianti į rizikingą vizualiųjų menų verslą. Knygos veiksmas rutuliojasi Londone, Paryžiuje, Vienoje ir Antibe, o romano ašis – nenuspėjama ir provokuojanti meilės istorija, kuri nepaklūsta nei sveiko proto, nei savikontrolės dėsniams.

Rašytoja Karen Swan: meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti
© Vida Press

Kas jus įkvėpė parašyti šią knygą?

Mane paskatino tikri įvykiai, tačiau, užuot detaliai aprašiusi spaudoje ir taip plačiai nušviestą istoriją, aš nuo jos tik atsispyriau ir leidau vaizduotei judėti savo keliais. Prieš kelerius metus Paryžiuje buvo rastas užrakintas butas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad šį butą savininkai apleido dar Antrojo pasaulinio karo metais. Įdomu tai, kad nuo tada niekas nebuvo užėjęs į vidų, taigi butas atrodė lyg laiko kapsulė, įamžinusi kadaise čia gyvenusių žmonių atminimą. Visi daiktai, nuotraukos, laiškai staiga sugrįžo į regimąjį pasaulį, iš kurio dešimtmečius buvo išplėšti. Tačiau vienas klausimas man vis nedavė ramybės: kodėl buto savininkai niekada nesugrįžo? Kodėl, pasibaigus karui, čia niekas niekada nebuvo užsukęs? Galbūt buto šeimininkai mirė ar buvo nužudyti, tai – tikėtinas variantas, ypač karo metais. Bet kur jų vaikai, giminaičiai, draugai, paveldėtojai? Ši tema išjudino manyje norą rašyti. Ir nors iki šiol nežinau, kaip baigėsi garsiojo buto istorija (buto savininkų tapatybė iki šiol nėra išaiškinta), rašydama romaną supratau, kad man net nereikia žinoti. Aš tiesiog norėjau imtis šios paslapties ir pati ją išaiškinti.

Kodėl Paryžius tobulai tinka paslaptingoms istorijoms pasakoti?

Pirmiausia – miesto žinomumas. Visi žino Paryžių! Įspūdingi paminklai, tiltai, pastatai ir gatvės – visa tai jau yra tapę romantikos sinonimu. Kitaip tariant, dar prieš atsiversdamas knygą skaitytojas jau turi tam tikrą supratimą apie tai, ką reprezentuoja šis miestas. Be to, tai labai jauki vieta – galima vaikštinėti centrinėmis gatvėmis ar upės pakrantėmis, plaukioti laivais ir pajusti unikalią atmosferą, kurios neįmanoma patirti nei Romoje, nei Londone, tik čia. Paryžius yra miestas, kuriame, dėl suklestėjusios kavinių kultūros, žmonių stebėjimas tapo maloniu laisvalaikio užsiėmimu. Tai – miestas, kuriame mados namai „Dior“, 1947 m. išleidę pirmąją drabužių kolekciją pavadinimu „New Look“, padėjo žmonėms nusimesti ekonominę ir psichologinę pokario naštą. Dėl savo taisyklingos formos sodų ir plačių bulvarų Paryžius -- milžiniškas miestas, bet paėjęs vos kelis šimtus metrų patenki į siauras, akmenimis grįstas gatveles, alsuojančias bohemiška dvasia. Paryžius – kontrastų miestas, kuris pasižymi ir dar viena nuostabia bei reta savybe – dieną jis toks pats gražus kaip ir naktį.

Kodėl šis kūrinys – idealus „vasaros romanas“?

Šis romanas turi galingą intrigos ir paslapties užtaisą, jame netrūksta detektyvinių elementų ir netikėtų siužeto posūkių, kurių, esu tikra, skaitytojai tikrai nebus numatę. Be to, meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti. Galų gale, Paryžius ir jo užburianti atmosfera padeda atitrūkti nuo mus supančios kasdienybės ir atsiduoti skaitymo magijai.

Ką šiuo metu skaitote?

Emmos Cline romaną „Merginos“, kuriame švytinti vasaros atmosfera persipina su lėtai augančia pavojaus nuojauta.

Kaip Jūs ir Jūsų šeima leidžiate vasaras?

Pirmame namų aukšte visos durys – prancūziško tipo, stiklas nuo viršaus iki apačios, todėl laikau jas atviras kone visą parą. Man jauku žiūrėti į plazdančias užuolaidas, be galo mėgstu švelnius vėjo gūsius ir malonumą vaikščioti basomis po sodą. Jei tik pasitaiko proga, visuomet valgome lauke. Pievoje pamėtau pagalvių, kad vaikai ar mūsų šunys panorėję galėtų patogiai ant jų išsidrėbti. Vasarą vaikai dažniausiai užsiima buriavimu, lauko tenisu ar teatro pamokomis, o atostogauti vykstame į Maljorką, Pietų Prancūziją, Kornvalį arba Norfolką. Šįmet įsigijome dar vieną šunelį, todėl leidžiu laiką rankiodama ištampytus batus ar timpčiodama virvutę naujajam augintiniui po nosim.

Kiek laiko tyrinėjote meno pasaulio subtilybes, kad Floros charakteris skaitytojui atrodytų autentiškas ir įtaigus?

Ruošdamasi rašyti knygą aš labai ilgai studijuoju įvairią literatūrą, kaupiu medžiagą tiek pat laiko, kaip ir rašydama romaną. Ne išimtis ir „Paryžiaus paslaptis“. Pasiruošimo pabaigoje jaučiau, kad iš nacių istorijos egzamino galėčiau gauti aukščiausią balą. Apskritai apie pagrindinę romano temą man norisi žinoti daugiau nei reikia, nes sukauptos žinios lengvai įsilieja į rašymo procesą, be to, man tai padeda kritiškai nuspręsti, kokią medžiagą verta panaudoti, o kokios ne. Darbas, kuriuo užsiima Flora, man atrodo labai įdomus ir jaudinantis – mielai pati tuo užsiimčiau. Pasiruošimo metu pasikalbėdavau su draugu, dirbančiu vaizduojamųjų menų srityje – šie pokalbiai buvo labai naudingi. Bet, kad ir koks ilgas ir klampus buvo domėjimasis profesiniu Floros pasauliu, ji vis tiek tapo vienu iš tų personažų, kuriuos pajutau ir perpratau akimirksniu. Kartais kurdama personažus aš juos perprantu tik priartėjusi prie pirmojo rankraščio pabaigos, tačiau Flora nuo pat pradžių man atrodė lyg sena draugė.

Ar Jums yra tekę pamiršti ką nors brangaus, o paskui netikėtai nudžiugti tai prisiminus?

Žinoma. Aš taip jaučiuosi atsitiktinai aptikusi seniai pamirštą nuotrauką ar kokį vaikų raštelį. Tai gali būti sveikinimas motinos dienos proga ar paprasčiausias raštelis, paliktas ant mano pagalvės. Kai netikėtai atrandu šias „atminties saugyklas“, visada stabteliu ir nuklystu mintimis į praeitį. Gyvenimas juda labai greitai, ir nors mano vaikams dar tik 14, 12 ir 9 metai, jų ankstyvoji vaikystė jau praėjusi. Todėl bet kuri apie tai primenanti smulkmena mane labai pradžiugina.

O kokie Jūsų kūrybiniai planai?

Mano naujasis romanas – „Kalėdos po žvaigždėmis“ – jau suredaguotas, atspausdintas ir pasiruošęs patekti į skaitytojų rankas. Šis romanas pasakoja apie tragišką nelaimę, įvykusią Uoliniuose kalnuose, Kanadoje. Šiuo metu rašau jau kitą vasaros romaną, kuris skaitytojus nukels į amžinąjį miestą – Romą. Kaip tik neseniai grįžau iš kelionės po šį nepamirštamą miestą: norėjau pasisemti įkvėpimo, pajusti itališką gyvenimo ritmą, pasimėgauti gelato, ledais, ir stebėti žmones, sėdinčius ant Panteono laiptelių.

Parengė Dainius Vanagas

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Kviečiame į magiško skambesio kupinus koncertus „Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės“

Gruodžio pabaigoje Lietuvoje viešėsiančio dueto pasirodymus publika dažnai įvardija kaip „pasivaikščiojimą debesimis“ arba „muziką, atklydusią iš sapno“.

Sofija Jonaitytė: pamenu, kai į operą žmonės iš tolimiausių kaimų suvažiavo senais sunkvežimiais, „gazikais“ (1)

Sofijos Jonaitytės rankose – režisieriaus Valiaus Staknio grafikos lakštas „Dama ir Kerubinas“. Moters grožis ir elegancija kadais patraukė ir teatro dailininką Henriką Ciparį, nutapiusį įspūdingą dainininkės portretą.

Tragikomedija „Stebuklas“ perkelia į laikus, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda

Gruodžio 8 dieną kino teatruose visoje Lietuvoje pradėta rodyti (tarptautiniuose kino festivaliuose įvertinta) Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“. Po filmo premjeros žiūrovai vis neskubėjo palikti kino salės. Į 1992 m. Lietuvos realijas perkelianti dramatiška ir komiška istorija daugeliui sužadino lygiai tokius pat komiškus ir dramatiškus prisiminimus.

Filmas „Stebuklas“ sulaukė prieštaringų vertinimų

Gruodžio 8 dieną didžiuosius Lietuvos kino ekranus pasiekė tragikomedija „Stebuklas“. Pirmieji žiūrovai, tarp jų kultūros, meno, verslo, ir pramogų pasaulio atstovai, suskubo įvertinti debiutuojančios Eglės Vertelytės kūrinį, nukeliantį į netolimą praeitį – 1992 metus, kai sugriuvus sistemai, kurioje gyventa daug metų, visuomenė buvo priversta prisitaikyti prie nepažįstamos, laukinės realybės.

Originali saldi dovana nustebins visko mačiusius

Artėjant svarbiausioms metų šventėms, norisi prisiminti visus artimus ir brangius žmones, bičiulius, verslo partnerius ir bendraminčius. Ne tik parodyti dėmesį, tačiau ir nustebinti juos galite skaniuoju šokolado pašto atviruku.

Scenografui Gintarui Makarevičiui – Nacionalinė kultūros ir meno premija

Paaiškėjo 2017 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Šešetuke laimingųjų, kurie turės nepakartojamą istorinę galimybę atsiimti premijas Lietuvos valstybei minint atkūrimo šimtmetį – ir dailininkas Gintaras Makarevičius, LNOBT sukūręs scenografiją operoms „Meilės eliksyras“, „Fidelijus“ ir „Penki Merės stebuklai“.

Paskutinė galimybė išvysti Kauno kino festivalyje rodomas istorijas

Šią savaitę – paskutinė galimybė išvysti 10-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus Kaune ir Vilniuje. Šios programos filmai – kviečiantys kalbėti, diskutuoti, keisti žvilgsnį į aplinkinį pasaulį. Ypatingas dėmesys skiriamas istorijoms, kalbančios apie žmogiškuosius santykius, ekologiją ir migraciją.

Kalėdinė veganų mugė viliojo maisto gausa bei paskaitomis (1)

Šeštadienį Vilniuje šurmuliavo veganams bei augaline mityba besidomintiems skirta „Vegfest LT“ kalėdinė mugė. Joje dalyvavo per šimtą įmonių iš Lietuvos ir užsienio ir viliojo maisto įmantrybėmis.

Labdaros renginyje – meno kūrinių aukcionas ir mados kolekcijos

Savaitgalį didžiausiame Lietuvos kurorte vykęs iškilmingas renginys nušvito kalėdinėmis gerumo spalvomis. Į labdaros vakarą „Svajok baltai“, inicijuotą Palangos „Lions“ moterų bei „Rotary“ klubų, susirinko verslo, meno, pramogų pasaulio asmenybės iš Vakarų Lietuvos regiono.

Haris Poteris ir Spragtukas susitinka Šv. Kotrynos bažnyčioje (1)

Naujam festivalio „Kristupo Kalėdos“ projektui suburta komanda dega noru bei ryžtu Jūsų šventes paversti nuostabia pasaka!