Rašytoja Karen Swan: meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti

Garsioji Karen Swan – apie savo romaną „Paryžiaus paslaptis“.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Britų rašytoja Karen Swan, buvusi mados žurnalistė, galiausiai atsidėjo romanų rašymui. Jos dešimtas romanas „Paryžiaus paslaptis“ Lietuvoje yra pirmas. Tad susipažinkite – Karen Swan, pasaulinio garso rašytoja, trijų vaikų motina, gyvena Sasekso miškų apsupty, o savo populiariąsias knygas rašo namelyje medyje.

Karen Swan apie „Paryžiaus paslaptį“ papasakojo britų knygų tinklaraščiui femalefirst.

Ko skaitytojams tikėtis iš romano „Paryžiaus paslaptis“?

Tai įdomi ir komplikuota istorija, jos centre – dešimtmečius skaičiuojanti paslaptis, kurią gaubia neperregima melo ir apgavysčių skraistė. Romane susipina dvi skirtingos epochos: žvilganti ir rafinuota praeitis, leidžianti kartu su garsia Paryžiaus aristokratų šeima panirti į Antrojo pasaulinio karo istoriją, bei moderni dabartis, įtraukianti į rizikingą vizualiųjų menų verslą. Knygos veiksmas rutuliojasi Londone, Paryžiuje, Vienoje ir Antibe, o romano ašis – nenuspėjama ir provokuojanti meilės istorija, kuri nepaklūsta nei sveiko proto, nei savikontrolės dėsniams.

Rašytoja Karen Swan: meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti
© Vida Press

Kas jus įkvėpė parašyti šią knygą?

Mane paskatino tikri įvykiai, tačiau, užuot detaliai aprašiusi spaudoje ir taip plačiai nušviestą istoriją, aš nuo jos tik atsispyriau ir leidau vaizduotei judėti savo keliais. Prieš kelerius metus Paryžiuje buvo rastas užrakintas butas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad šį butą savininkai apleido dar Antrojo pasaulinio karo metais. Įdomu tai, kad nuo tada niekas nebuvo užėjęs į vidų, taigi butas atrodė lyg laiko kapsulė, įamžinusi kadaise čia gyvenusių žmonių atminimą. Visi daiktai, nuotraukos, laiškai staiga sugrįžo į regimąjį pasaulį, iš kurio dešimtmečius buvo išplėšti. Tačiau vienas klausimas man vis nedavė ramybės: kodėl buto savininkai niekada nesugrįžo? Kodėl, pasibaigus karui, čia niekas niekada nebuvo užsukęs? Galbūt buto šeimininkai mirė ar buvo nužudyti, tai – tikėtinas variantas, ypač karo metais. Bet kur jų vaikai, giminaičiai, draugai, paveldėtojai? Ši tema išjudino manyje norą rašyti. Ir nors iki šiol nežinau, kaip baigėsi garsiojo buto istorija (buto savininkų tapatybė iki šiol nėra išaiškinta), rašydama romaną supratau, kad man net nereikia žinoti. Aš tiesiog norėjau imtis šios paslapties ir pati ją išaiškinti.

Kodėl Paryžius tobulai tinka paslaptingoms istorijoms pasakoti?

Pirmiausia – miesto žinomumas. Visi žino Paryžių! Įspūdingi paminklai, tiltai, pastatai ir gatvės – visa tai jau yra tapę romantikos sinonimu. Kitaip tariant, dar prieš atsiversdamas knygą skaitytojas jau turi tam tikrą supratimą apie tai, ką reprezentuoja šis miestas. Be to, tai labai jauki vieta – galima vaikštinėti centrinėmis gatvėmis ar upės pakrantėmis, plaukioti laivais ir pajusti unikalią atmosferą, kurios neįmanoma patirti nei Romoje, nei Londone, tik čia. Paryžius yra miestas, kuriame, dėl suklestėjusios kavinių kultūros, žmonių stebėjimas tapo maloniu laisvalaikio užsiėmimu. Tai – miestas, kuriame mados namai „Dior“, 1947 m. išleidę pirmąją drabužių kolekciją pavadinimu „New Look“, padėjo žmonėms nusimesti ekonominę ir psichologinę pokario naštą. Dėl savo taisyklingos formos sodų ir plačių bulvarų Paryžius -- milžiniškas miestas, bet paėjęs vos kelis šimtus metrų patenki į siauras, akmenimis grįstas gatveles, alsuojančias bohemiška dvasia. Paryžius – kontrastų miestas, kuris pasižymi ir dar viena nuostabia bei reta savybe – dieną jis toks pats gražus kaip ir naktį.

Kodėl šis kūrinys – idealus „vasaros romanas“?

Šis romanas turi galingą intrigos ir paslapties užtaisą, jame netrūksta detektyvinių elementų ir netikėtų siužeto posūkių, kurių, esu tikra, skaitytojai tikrai nebus numatę. Be to, meilės istorija – neprognozuojama, ne tik jaudinanti, bet ir erzinanti. Galų gale, Paryžius ir jo užburianti atmosfera padeda atitrūkti nuo mus supančios kasdienybės ir atsiduoti skaitymo magijai.

Ką šiuo metu skaitote?

Emmos Cline romaną „Merginos“, kuriame švytinti vasaros atmosfera persipina su lėtai augančia pavojaus nuojauta.

Kaip Jūs ir Jūsų šeima leidžiate vasaras?

Pirmame namų aukšte visos durys – prancūziško tipo, stiklas nuo viršaus iki apačios, todėl laikau jas atviras kone visą parą. Man jauku žiūrėti į plazdančias užuolaidas, be galo mėgstu švelnius vėjo gūsius ir malonumą vaikščioti basomis po sodą. Jei tik pasitaiko proga, visuomet valgome lauke. Pievoje pamėtau pagalvių, kad vaikai ar mūsų šunys panorėję galėtų patogiai ant jų išsidrėbti. Vasarą vaikai dažniausiai užsiima buriavimu, lauko tenisu ar teatro pamokomis, o atostogauti vykstame į Maljorką, Pietų Prancūziją, Kornvalį arba Norfolką. Šįmet įsigijome dar vieną šunelį, todėl leidžiu laiką rankiodama ištampytus batus ar timpčiodama virvutę naujajam augintiniui po nosim.

Kiek laiko tyrinėjote meno pasaulio subtilybes, kad Floros charakteris skaitytojui atrodytų autentiškas ir įtaigus?

Ruošdamasi rašyti knygą aš labai ilgai studijuoju įvairią literatūrą, kaupiu medžiagą tiek pat laiko, kaip ir rašydama romaną. Ne išimtis ir „Paryžiaus paslaptis“. Pasiruošimo pabaigoje jaučiau, kad iš nacių istorijos egzamino galėčiau gauti aukščiausią balą. Apskritai apie pagrindinę romano temą man norisi žinoti daugiau nei reikia, nes sukauptos žinios lengvai įsilieja į rašymo procesą, be to, man tai padeda kritiškai nuspręsti, kokią medžiagą verta panaudoti, o kokios ne. Darbas, kuriuo užsiima Flora, man atrodo labai įdomus ir jaudinantis – mielai pati tuo užsiimčiau. Pasiruošimo metu pasikalbėdavau su draugu, dirbančiu vaizduojamųjų menų srityje – šie pokalbiai buvo labai naudingi. Bet, kad ir koks ilgas ir klampus buvo domėjimasis profesiniu Floros pasauliu, ji vis tiek tapo vienu iš tų personažų, kuriuos pajutau ir perpratau akimirksniu. Kartais kurdama personažus aš juos perprantu tik priartėjusi prie pirmojo rankraščio pabaigos, tačiau Flora nuo pat pradžių man atrodė lyg sena draugė.

Ar Jums yra tekę pamiršti ką nors brangaus, o paskui netikėtai nudžiugti tai prisiminus?

Žinoma. Aš taip jaučiuosi atsitiktinai aptikusi seniai pamirštą nuotrauką ar kokį vaikų raštelį. Tai gali būti sveikinimas motinos dienos proga ar paprasčiausias raštelis, paliktas ant mano pagalvės. Kai netikėtai atrandu šias „atminties saugyklas“, visada stabteliu ir nuklystu mintimis į praeitį. Gyvenimas juda labai greitai, ir nors mano vaikams dar tik 14, 12 ir 9 metai, jų ankstyvoji vaikystė jau praėjusi. Todėl bet kuri apie tai primenanti smulkmena mane labai pradžiugina.

O kokie Jūsų kūrybiniai planai?

Mano naujasis romanas – „Kalėdos po žvaigždėmis“ – jau suredaguotas, atspausdintas ir pasiruošęs patekti į skaitytojų rankas. Šis romanas pasakoja apie tragišką nelaimę, įvykusią Uoliniuose kalnuose, Kanadoje. Šiuo metu rašau jau kitą vasaros romaną, kuris skaitytojus nukels į amžinąjį miestą – Romą. Kaip tik neseniai grįžau iš kelionės po šį nepamirštamą miestą: norėjau pasisemti įkvėpimo, pajusti itališką gyvenimo ritmą, pasimėgauti gelato, ledais, ir stebėti žmones, sėdinčius ant Panteono laiptelių.

Parengė Dainius Vanagas

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Į sostinę sugrįžta augalinio maisto mugė

Gruodžio 9 d. visi besidomintys veganizmu bei augaline mityba vėl rinksis į renginį – Vilniaus sporto namuose „MyHero!” bus surengta „Vegfest LT“ kalėdinė mugė.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai

Pokalbis su LNOBT choro meno vadovu Česlovu Radžiūnu.

Garsus režisierius pristato naujausią filmą „Nuolankioji“

Šiemet Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankysis ne vienas Europoje pripažintas kino kūrėjas. Vienas jų – garsus ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica, kuris festivalyje pristatys savo naujausią kūrinį „Nuolankioji“.

Išskirtinis nacionalinės scenos įvykis – sužinokite, kas tai

“Karmen” - opera apie tai, kas tau nepriklauso.

Ekscentriška aktorė siūlo pratęsti pažintį bare

Pasibaigus lietuviškajai „Sirenų“ programai, sceną iškart perėmė pirmieji užsienio programos svečiai ir liaupsių kasdien sulaukiantys „Rimini Protokoll“ režisieriaus Stefano Kaegi „...kambariai be žmonių“, į intymius susitikimus su šviesių žmonių prisiminimais bei svajomis kviečiantis iki pat spalio 8-oios imtinai.

A. Adamovič: pastaruoju metu stengiuosi mažiau šypsotis

Naujos fotostudijos atidarymo vakaras dvelkė prancūzišku žavesiu ir pritraukė nemažą būrį stilingų vilniečių.

Balete „Eglė žalčių karalienė“ – nauja Eglė

Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ debiutuoja nauja Eglė – penktą sezoną LNOBT šokanti balerina Neringa Česaitytė. Ji jau spėjo sukurti pagrindinius vaidmenis baletuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Romeo ir Džuljeta“.

„Stebuklas“ Toronte: Donaldas Trumpas ir Eglės Mikulionytės žvaigždė

Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“ Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, kur įvyko filmo pasaulinė premjera, pasitikta sausakimšomis kino salėmis. „Stebuklas“ – tai antras lietuviškas filmas, po 17 metų pertraukos atrinktas į svarbiausią Šiaurės Amerikos ir vieną prestižiškiausių pasaulyje kino renginių. Šiuo festivaliu tik prasideda tarptautinės filmo kelionės.

Festivalyje „Sirenos“ – istorijos apie mus

Teatro naujienų troškulį jau galima malšinti iki spalio 13 d. truksiančiame tarptautiniame festivalyje „Sirenos“. 14-asis festivalis kviečia be išankstinių nuostatų priimti netikėtu žvilgsniu pristatomas istorijas apie mus. Susipažinkite su tarptautine renginio programa.