Atidarymo dieną bus rodomi naujausi režisieriaus Jeano Pierre‘o Améris filmai – praėjusiais metais sukurta juosta „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ ir labai daug šiltų, teigiamų, jaudinančių lietuvių atsiliepimų sulaukusi „Mari istorija“ (šis 2014 m. sukurtas filmas rodytas festivalyje „Žiemos ekranai'15“.
Mari istorija
Interviu žurnale „Moteris“ Jeanas Pierre‘as Améris išsamiai pasakojo apie šio filmo atsiradimą, jo keliamus klausimus. „Kartą naršydamas internete aptikau informacijos apie XIX amžiaus pabaigoje gyvenusią amerikietę Helen Keller, – pasakoja režisierius. – Nė dvejų metų neturinti mergaitė, pakirsta sunkios ligos, apkurto, jai sutriko regėjimas. Tada tėvai dukrai prižiūrėti pasamdė pedagogę Anne Sullivan.
Ši, ieškodama įvairių susikalbėjimo būdų, pati to nežinodama išrado gestų kalbą. O Helen ilgainiui tapo garsia rašytoja, pedagoge, ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Amerikiečiai šia asmenybe žavisi, skiria jai daug dėmesio – bemaž kas 15-a metų sukuria po naują filmą. Ši istorija mane sujaudino, prisiminiau, kad analogiška asmenybė yra ir Prancūzijoje. Tai – Marie Heurtin. Įdomu tai, kad abi moterys gyveno tuo pačiu metu – XIX a. pabaigoje. Prancūzijoje Marie yra primiršta, tad nutariau ją prikelti. Filme „Mari istorija“ vargstančiam valstiečiui gydytojas pataria kurčnebylę dukrą atiduoti į prieglaudą. Nematydamas kitos išeities, vyriškis nutaria palikti mergaitę Larne vienuolyne, kurioje neįgaliaisiais rūpinasi vienuolės. Beveik sulaukėjusią Marie ima globoti sesuo Marguerite. Šios dėka mergaitės gyvenime atsiranda disciplinos, ji pamažu ima žengti į sociumą, o laukinukė padeda vienuolei susitaikyti su mirtimi, lytėjimu pažinti pasaulį. Man imponuoja tokios asmenybės, kurios geba peržengti save, išsiskirti iš kitų. Kaip kad Marie. Nuo gimimo kurčnebylė, ji patyrė nesuvokiamų išbandymų, bet galiausiai sugebėjo tarsi išsinerti iš savęs, pradėti gyventi kitaip, išeiti iš tamsaus pasaulio ir atrasti gyvenimo grožį.“
Filmas „Mari istorija“ buvo apdovanotas Lokarno filmų festivalyje. Jeanas Pierre‘as Améris turi ne tik šį apdovanojimą: antroji jo pilnametražė juosta „Nekaltojo prisipažinimai“ (1996 m.) Kanų festivalyje pelnė net tris apdovanojimus, „Toks gyvenimas“ (2001 m.) režisieriui atnešė San Sebastiano festivalio Sidabrinę kriauklę ir Tarptautinio Marakešo kino festivalio pagrindinį apdovanojimą Auksinę žvaigždę.
Kaip aš išsinuomojau šeimą
Filmo „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ herojus Polis Andrė (B. Poelvoord'as) – drovus, nuobodžiaujantis, turtingas, vienišas keturiasdešimtmetis vyras – nusprendžia, kad jam reikia šeimos. Per televiziją Polis Andrė pamato Violetą (V. Efira). Ši energija trykštanti moteris yra įklimpusi į skolas ir gali būti iškeldinta iš namų. Vyras pasiūlo Violetai sandorį – išnuomoti jam save ir du savo vaikus: paklusnų berniuką ir maištingą mergaitę. Šis susitikimas pakeičia tiek vieną, tiek kitą sandorio puses. O laikina nuoma ima įgauti ilgalaikės bruožų.
„Man gražiausia yra tokia šeima, kurią per chaotišką bendro gyvenimo jūrą sėkmingai ir saugiai plukdo racionaliai mąstantis vyras, – sako Jeanas Pierre‘as Améris. – Gyvenimas nebūtų gyvenimas, jei jame nebūtų chaoso.“ Iš prigimties droviam režisieriui kinas yra būdas kalbėti apie pasaulį, perteikti savo mintis, jausmus, patyrimus. „Kinas man – kaip Bachui muzika, – sako prancūzas. – Jis man padeda bendrauti su pasauliu. Šiai sričiai aistrą jaučiu nuo paauglystės. Visiškai nepažinojau žmonių iš kino pasaulio, nes esu kilęs iš kuklios šeimos, bet jau tada troškau išreikšti save kinu, trumpu metru. Ir savo gyvenimu, ir filmais sutrikusiems šiandienos paaugliams trokštu įrodyti, kad reikia ieškoti savo aistros, svajonės, siekti jos, kad tai padeda kabintis į gyvenimą ir jaustis užtikrintai.“
Galbūt kitais metais festivalyje sulauksime naujo režisieriaus filmo, kurio scenarijų jis kaip tik šiuo metu rašo kartu su savo žmona.
Daugiau informacijos – www.ziemosekranai.lt
