Prancūzai jau gimsta pavargę, todėl gyvena taip, tarsi visada ilsėtųsi ir švęstų. Ši patarlė ironiška, bet labai taikliai nusako prancūzų charakterio ir gyvenimo būdo esmę. Jau trečius metus Pietvakarių Prancūzijos regione gyvenanti Erika Umbrasaitė pasakoja apie prancūzus, savo atradimus ir pamėgtas vietas.

Prancūzai – tikri malonumų gurmanai ir maniakai: jie viską stengiasi daryti su aistra, pasimėgaudami. Norint pajusti prancūziško meno gyventi (pranc. art de vivre) privalumus, reikia apsilankyti šalies provincijoje, ypač Pietvakarių Prancūzijoje. Čia dar gyvos senos geros šio krašto tradicijos, ir mėgautis gyvenimu čia tiesiog privaloma.

Šis trečias pagal plotą Prancūzijos regionas driekiasi Atlanto pakrante, yra prisišliejęs prie Centrinio Masyvo, Pirėnų kalnų ir dar vadinamas romantiškai skambančiu vardu Akvitanija. Jo didieji miestai – Bordo, Tulūza, prancūzų literatūros chuligano Frédérico Beigbeder mėgstamas Po ir elegantiškasis Bjaricas – pritraukia daugybę turistų, 84 proc. šių – prancūzai. Gyventojų Akvitanijoje – trys milijonai. Beje, šis regionas, nors ir labai lankomas turistų, nėra toks nutryptas ir nuvargintas kaip Provansas, todėl čia gali pajusti autentišką, tikrąją Prancūziją. Ypač nedideliuose kaimeliuose: Brantome, Roke de Gažake, Monpazjė, Limioje (Limeuil), Isižake (Issigeac)... Jie atrodo tarsi nutolę nuo globalizacijos ir civilizacijos. Sakytum, laikas šiose vietose sustojo dar belle epoque – XIX a. pab.–XX a. pr. laikotarpyje, o gal ir dar anksčiau.

Prancūzijos pietvakariuose yra visko: gali mėgautis kalnais, vandenynu, laukine gamta, didmiesčių šviesomis ir šurmuliu... Pasiilgai jūros – pora valandų kelio automobiliu nuo mūsų Isižako, ir tu jau Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiame Andernos le Beno (Andernos-les-Bains) kaimelyje (jį labai mėgo žymioji belle epoque aktorė Sarah Bernhardt), austrių augintojo Billo trobelėje, valgai austres.

Pasiilgai lietuviškos Nidos? Trauk prie Atlanto – į mitinės prancūzų kino poros Marion Cotillard ir Guillaume‘o Canet pamėgtą Fere kyšulio (Cap Ferret) kurortą. Netoliese – art nouveau vilomis garsėjantis Arkašono (Arcachon) kurortas ir didžiausia Europoje (110 m aukščio) Pylos kopa (Dune de Pyla). Besidomintiems architektūra ir istorija verta aplankyti viduramžių pilis (jų, nors ir ne tokių garsių kaip Luaros slėnyje, čia yra daugiau nei tūkstantis) ar didžiausiu Europoje renesansiniu senamiesčiu garsėjančiame Perigė mieste.

Pasiilgote romantikos ir gero vyno? Jūsų kelias veda į Sen Emiljoną. Šis nedidelis miestelis visame pasaulyje garsėja raudonuoju vynu, tačiau seno vienuolyno griuvėsių apsuptame kiemelyje galima paragauti ir šampano brolio putojančio vyno „Crémant de Bordeaux“ iš ‘Semillion‘ vynuogių.
Esate nusiteikę itin dvasingai, ieškote atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus ar tiesiog įspūdingų peizažų? Vingiuotais Vidurio Pirėnų keliukais po poros valandų atvyksite į tamplierių ordino miestą Rokamadūrą, išskaptuotą oloje ir dėl to tarsi pakibusį erdvėje.

Sustojęs laikas
Mūsų šeimos didysis nuotykis – jį juokais vadiname pabėgimu nuo civilizacijos – prasidėjo prieš ketverius metus, kai eilinį kartą atostogaudami Akvitanijai priklausančiame Dordonės departamente nutarėmė, kad čia yra mūsų svajonių Prancūzija ir kad būtent čia norime gyventi. Kai persikėlėme iš Vilniaus į žemdirbių ir vyndarių kraštą, man atrodė, kad laikas tarsi sustojo... Beje, ir patys prancūzai sako, kad Dordonėje dar išlikusi senosios Prancūzijos dvasia.

Ne veltui aktorius ir režisierius G. Cannet filmą „Jappeloup“ (liet. „Žirgas Žapulu“) nutarė kurti būtent laiko nesugadintoje ir turistų dar nenuniokotoje Dordonėje. Juokaujama, kad šis talentingas žmogus, auksinio jaunimo atstovas turi genialią uoslę atrasti niekam nežinomas vietas ir padaryti jas madingas. Tikėkimės, ne per daug madingas – vietiniai ir ramybės ieškoti čia atsikėlę paryžiečiai bijo masinio turizmo.
Kodėl Dordonė tokia patraukli nuo civilizacijos ir kosmopolitizmo pailsėti norintiems žmonėms? Paslaptis paprasta. Istoriškai ši Prancūzijos dalis buvo viena skurdžiausių, o XX a. 6-7-uoju dešimtmečiais vykusi žmonių migracija iš kaimų į miestus dar labiau sumažino kaimo gyventojų skaičių, sukėlė darbo vietų krizę. Tad ekonominis nuosmukis padėjo išsaugoti gamtą (statistiškai pripažinta, kad Dordonėje – pats švariausias oras, nes šalia nėra jokios stambios pramonės, atominių elektrinių), autentiškus viduramžių miestelius ir pilis.

Išvykusių kaimo žmonių vietas prieš kelis dešimtmečius sėkmingai užėmė gyventi čia atsikėlę britai. Jie beveik pusvelčiui supirko apleistus viduramžių namus ir prikėlė juos naujam gyvenimui. Steigdami mažus šeimos verslus, jie įkvėpė gyvybę ir, regis, visiškai pamirštam Prancūzijos kampeliui. Prancūzai pripažįsta: jei ne užsieniečiai frankofilai, Dordonė būtų sunykusi.
Kartais, dirbdama savo galerijoje viduramžių Isižake su ratu einančiomis gatvėmis, kurios iš aukšto primena sraigės kiauto formą, net pamirštu, kad gyvenu XXI a. Ypač kai miestelio gatvėmis prajoja vietinių žirgynų raiteliai ar asiliukais vedini praeina piligrimai, traukiantys Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Pagal metų laikus
Gyvenimas čia lėtas – tarsi XIX a. Pirkdama turguje daržoves ar vaisius suprantu, kaip keičiasi metų laikai. Kad atėjo balandis, čia skelbia šparagų ir artišokų kaugės, atėjus gegužę liudija vyšnios, liepą – pomidorai, abrikosai ir melionai, spalį – moliūgai (iš šių ne tik verdamos sriubos, bet ir kepami sotūs pyragai). Mitybos pagal sezoniškumą šalininkai ir gurmanai ragina: spėkite atsivalgyti austrių tais mėnesiais, kurių prancūziškame pavadinime yra raidė „r“, nes tada jos pačios geriausios.

Kad atėjo žiema, pajunti, kai ore pasklinda keptų kaštonų kvapas ir nosį pradeda kutenti šaltukas, nors gruodį dar būna dienų, kai oras įšyla iki plius 20 laipsnių.
Gruodį turguje skelbia ant prekystalių sukrauti pirmieji Perigoro regiono juodieji trumai (Tuber melanosporum), šių sezonas tęsiasi iki pat kovo. Man iki šiol paslaptis, kodėl už nesimpatišką juodą, žemėmis kvepiantį vaiko kumščio dydžio grumstą verta mokėti 200 eurų. Kai vėsų sausio vakarą kaimo užkandinėje valgau omletą su trumais, o XIV a. židinyje traška geras Perigoro ąžuolo pusrąstis, ši paslaptis po truputį, su kiekvienu kąsniu, ima aiškėti. O mano draugas prancūzas Patrickas, puikusis namų kulinaras ir medžiotojas, išduoda paslaptį, kaip taupant trumus galima išgauti jų skonį – užtenka iš vakaro į kiaušinių pintinaitę įdėti trumą, ir jau kitą rytą kepsi trumų skonio omletą...

Perigoro gyventojai, net tie, kurie neužsiima trumų auginimo verslu, yra pamišę dėl šio delikateso, ir kiekvieno garbės reikalas rasti laukinį trumą. Aišku, paslapties, kur jis rado šį aukso grynuolį, neišduos niekas, bet būtinai atneš parodyti ir pasigirti. Dordonės trumų sostine vadinamas Perigoro Sorgas, čia yra trumų muziejus, o kone kiekvieno restorano meniu rasi patiekalų su šiuo juoduoju auksu.
Kartu su šalčiais, pirmuoju sniegu (jis neužsibūna ilgiau nei keletą savaičių) ir Kalėdų nuotaika gruodį prasideda ir šviežių žąsų kepenėlių metas. Jas skaniausia ragauti su skrudinta balta duona, karamelizuotais svogūnais ir saldžiu Monbazijako vynu. Šis aksominio švelnumo vynas iš Monbazijako ir Beržerako apylinkių gaminamas iš kilniojo pelėsio paliestų vynuogių. Šios skinamos rankomis po pirmųjų šalnų rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje.

Beje, žąsų kepenėlės idealiai tinka ir su lietuviška juoda rugine duona. Tai patvirtino ir prancūzai, o jie itin griežtai laikosi maisto ragavimo taisyklių ir yra tikri kulinarinių tradicijų fanatikai. Pabandyk jiems patiekti kitaip, nei yra įpratę per šimtmečius, ir gali sulaukti ne tik kritikos, bet ir griežto pasmerkimo.

Viskas sukasi apie meilę
Kai kalbama apie malonumus ir gyvenimo kokybę, pinigai ir laikas praranda svarbą. Negalėjau patikėti, kad mūsų kaimynas Jeanas Charle‘is apie bites gali kalbėti taip smagiai ir įdomiai, su tokia meile, humoru ir švelnumu, lyg kalbėtų apie moteris. Dar sunkiau patikėti, kad dėl bičių galima keltis šeštą valandą ryto, pasikrauti avilius į automobilį ir belstis 50 kilometrų į mišką, kuriame žydi kaštainiai, kad bitės surinktų ypatingo skonio, tamsaus lyg konjakas kaštainių medaus. Man tai – tik dar vienas prancūzų romantikos ir mokėjimo mėgautis gyvenimu pavyzdys. Nes vertinant iš ekonominės pusės, tas medus turėtų būti aukso vertės, kiek į jį yra įdėta darbo, meilės ir išlaidų. Bet juk ne pinigai gyvenime svarbiausia, pasakys neretas prancūzas, tačiau kasdienybėje prancūzai taupo ir visada gerai pasvarsto prieš išleisdami eurą iš piniginės. Jie netgi turi posakį, pašiepiantį itin taupų žmogų: „Jo piniginėje apsigyveno ežiai.“

Euras – dar vienas prancūzų baubas. Jie iki šiol kaltina šią valiutą dėl pakilusių kainų ir viską perskaičiuoja frankais, kad turėtų dar vieną priežastį padejuoti: „O kai buvo frankai, tai tekainavo....“
Taip taip, prancūzai, kaip ir lietuviai, labai mėgsta dejuoti. Tik daro tai kiek linksmiau – su saviironija ir sveiku cinizmu. Mūsų draugas prancūzas skundžiasi, kad daugėja mokesčių (prancūzų vyriausybės aistra, nes stengiamasi apmokestinti viską, kas tik įmanoma), su šypsena: „Jie nori mums numauti paskutines kelnes, bet aš kelnes nusimaunu tik prieš žmoną, na, ir nebent prieš gydytoją...“ Tada visi, esantys miestelio kavinėje, išgirdę jo žodžius, ima kvatotis. Ir tema netrukus pasikeičia – nuo mokesčių pasukama link pokalbių apie žmonas, meilužes, meiles.
Neslėpsiu, gyvenimas kaime turi ir savo minusų. Kaip ir visose mažose bei uždarose bendruomenėse mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas – po petankės, aperityvo ir pašnekesių prie puodelio kavos miestelio kavinukėje – liežuvavimas bei pavydas. Visi čia žino apie viską. Laimei, dažniausiai liežuvaujama ne piktai, o linksmai: visi narsto kaimyno meilės trikampius smagiai, nepiktai pasišaipydami iš visų trijų trikampio dalyvių. Meilės dramų aptarinėjimas – vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Prisimenamos net dvidešimties metų senumo miestelėnų meilės kančios ir peripetijos, jau tapusios miestelio legendomis.

Taigi mėgstamiausia prancūzų pokalbių tema po maisto, vyno, meno, kasdien vis labiau brangstančio ir blogėjančio gyvenimo, pasišaipymo iš nebemylimo prezidento, be abejo, – meilė. Galbūt tai dar vienas mitas apie Prancūziją, bet man atrodo, kad prancūzai – viena romantiškiausių ir nuolat įsimylėjusių tautų. Ir vyrai, ir moterys, nesvarbu, kokio amžiaus, yra nuolat nusiteikę flirtuoti ir koketuoti, barstytis komplimentais net negalvojant, kad bus apkaltinti priekabiavimu. Dažniausiai flirtas ir lieka flirtu: moterys jaučiasi pamalonintos, vyrai – didvyriai, o padorumo ribos – neperžengtos.

Nuo mažų dienų prancūzaitės mokomos priimti komplimentus, nes visi aplinkiniai negaili mergaitėms pagyrų. O jaunieji prancūzai mokomi sakyti komplimentus ir dovanoti gėles. Štai Motinos dienos proga (Prancūzijoje ji švenčiama paskutinį gegužės sekmadienį) netikėtai gavau rožę nuo devynmečio savo kirpėjos sūnaus. Užėję manęs aplankyti į galeriją, mama ir sūnus užsiminė, kad spaudos ir tabako pardavėjas visoms mamoms šiandien dovanoja rožes. Ir staiga mažasis prancūzas paklausė mamos, ar galėtų padovanoti rožę man. Prancūzė mama liko sužavėta tokiu savo sūnaus poelgiu: „Be abejo, gali. Tu toks galantiškas, Guillaume‘ai. Užaugsi puikus vyras“, – tarė ji bučiuodama sūnų į skruostą.
Žydros lietuviškos akys – veiksmingas ginklas antikvarų turguje. Rudų akių ir labai jau aistringo žvilgsnio antikvaras neatsilaikęs pradeda tiradą: „Nežiūrėkite į mane šiuo žvilgsniu – aš paskęsiu! Esu jau keturis kartus vedęs – daugiau nebegaliu! Gelbėkit, ši moteris sudaužė ir pavogė mano širdį!“ Derybas dėl kainos galima vadinti įvykusiomis, o ką reiškia vien smagaus juoko akimirkos ir moteriškos tuštybės pamaloninimas!

Moterų rojus
Nors įprasta Prancūziją vadinti elegantiškų moterų šalimi, su kiekviena diena vis labiau įsitikinu, kad tai, deja, – jau praeities mitas su retomis išimtimis.
Šiuolaikinės prancūzės, deja, linkusios rengtis patogiai ir, pageidautina, nebrangiai. Nenustebkite, jei vidury miesto pamatysite prancūzę su trikotažiniu sportiniu kostiumu – jai taip tiesiog patogu. Jeigu piniginė leidžia, tai vaikomasi garsių kompanijų etikečių ir vienadienės mados, bet tikrai ne stiliaus. Mums diegta prancūziškos elegancijos taisyklė, kad geriau vienas kokybiškas ir brangus drabužis nei pilna spinta pigių, deja, jau nebėra prancūzių šūkis. Net ir turėdama iš senelių paveldėtus reto grožio art deco ar net XIX a. papuošalus, nereta prancūzė labiau linkusi dabintis Kinijoje pagamintais nebrangiais metaliniais ar plastmasiniais, nes tai – pigu ir spalvinga, be to, juos gali dažnai keisti.

Kai paklausiau savo pažįstamų prancūzių, kuri garsi moteris joms galėtų pretenduoti tapti prancūziško stiliaus simboliu, jos pradėjo ginčytis – vieningos nuomonės nebuvo. Nebuvo ir nė vienos, kuri stiliaus simbolio titulą skirtų jaunesnei nei 35-erių metų amžiaus prancūzų garsenybei. Galų gale po ilgų diskusijų ir ginčų jos vieningai sutarė, kad prancūziško stiliaus simbolis yra penktąją dešimtį perkopusi televizijos žurnalistė Claire Chazal. Pasak prancūzių, ji ne tik visada atrodo puikiai, yra aukštos klasės, intelektuali, laisva ir veikli moteris, bet... ir turi beveik 20 metų jaunesnį mylimąjį! Yra net toks prancūzų posakis: „Sename puode verdama sriuba skanesnė“. Jis puikiai paaiškina, kodėl meilei geriau rinktis vyresnio amžiaus moterį.
Prancūzijoje teise turėti gerokai jaunesnę antrąją pusę naudojasi ne tik vyrai, bet ir moterys. Tik iš vyrų, kurių mylimoji 20 ir daugiau metų jaunesnė, neretai pasišaipoma: tai jų trofėjus, tuštybės pamaloninimas. O vyresnėmis moterimis, kurios sugeba išlikti jaunos ir sužavėti jaunesnius vyrus, žavimasi.

Tą supratau išgirdusi, kaip prancūzai ironiškai kalba apie buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy ir jo žmoną Carlą Bruni. Iki santuokos su politiku ši moteris buvo populiari dainininkė, tautiečių labai mylima, vėliau dauguma nuo jos nusisuko. Pasak prancūzų, tapusi pirmąja šalies dama, ji atskleidė savo nemaloniąsias savybes: valdžios, galios ir pinigų troškimą, mokėjimą pasinaudoti situacija, norą šlietis prie galingų vyrų. Jie šią santuoką vadina susitarimu – toli gražu ne meile.
„La vie est belle!“ („Gyvenimas yra gražus“), – tuoj po tradicinio klausimo: „Kaip sekasi“, mėgsta pridurti prancūzai – lyg teigdami, lyg klausdami ir laukdami dar vieno patvirtino, kad taip, taip, gyvenimas yra gražus. Todėl, kaip pasakytų prancūzas, nepamirškite „profiter la vie“ – mėgautis gyvenimu, pajusti visas jo spalvas.

KUR APSISTOTI:
* Senose arklidėse ir dvare įkurtas restoranas bei viešbutis „Château les Merles“ su SPA, golfo klubu ir nuosavu vynuogynu (Tuilières, 24520 Mouleydier, www.lesmerles.com).
* VI a. įkurto Isižako širdyje yra šeimos viešbutis „Passé Présent“ su tikrais antikvariniais baldais ir paveikslais (14 Grand rue, 24560 Issigeac, www.passe-et-present.com).
* Poilsiui prie Atlanto – itin stilingas viešbutis ir SPA „Côté Sable“ (37 Boulevard de la plage de la Plage, 33970 Lege Cap Ferret, www.cotesable.fr).

KO IR KUR PARAGAUTI:
* Pilyje „Château de Tiregand“ (118 route de Sainte Alvere, 24100 Creysse, www.chateau-de-tiregand.com) – ragauti vieno geriausių visame regione Pécharmant apeliacijos raudonojo vyno, taip pat Beržerako krašto baltojo ir rožinio vyno.
* Pilyje „Château Haut Garrigue“ (La Garrigue, 24240 Saussignac) – Beržerako krašto biologinio raudonojo ir baltojo bei saldaus Sausignac apeliacijos vyno.
* Pilyje „La Tour des Verdots“ (24560 Conne-de-Labarde) – puikaus Bergerac apeliacijos raudonojo ir baltojo bei Monbazillac apeliacijos puikios kokybės medumi kvepiančio saldaus vyno.
* Vyno ūkyje „L’ancienne cure“ (24560 Colombier, www.domaine-anciennecure.fr) – Bergerac apeliacijos puikios kokybės biologinio raudonojo, baltojo ir Monbazillac apeliacijos saldaus vyno.
* Graikinių riešutų likeryje brandinto sūrio „Trappe Échourgnac“, gaminamo Ešurnako (d'Échourgnac) abatijoje nuo 1868 m. Aplankykite vienuoles ir įsigykite garsiojo sūrio bei jų gamintų uogienių, marmeladinių saldainių. www.abbaye-echourgnac.org

KĄ APLANKYTI:
* Auksinio džiazo amžiaus legendos Josephine Baker (1906–1975 m.), dėl savo egzotiškos išvaizdos ir burleskos šokių tituluotos Juodąja Venera ir Paryžiaus miuzikholo karaliene, renesansinę pilį-muziejų „Château des Milandes“. Čia išgirsite šios nepaprastos moters gyvenimo istoriją ir pamatysite įspūdingų sceninių drabužių, kuriuos jai kūrė garsiausi Prancūzijos dizaineriai. Pilies lankytojus traukia ir įspūdingas plėšriųjų paukščių – kalnų erelių, apuokų ir pelėdų – šou. www.milandes.com
* Žmogaus rankomis formuojamą šimtamečių krūmų sodą labirintą „Jardin de Marqueyssac“. Ypač įspūdingas naktinis pasivaikčiojimas prie žvakių ir fakelų šešis kilometrus besitęsiančiais sodo takais. www.marqueyssac.com.
* Garsiuosius pirmykščių žmonių ištapytus Lasko II (Lascaux) urvus. Tai – vienas įspūdingiausių ir žymiausių pasaulyje paleolito laikotarpio meno pavyzdžių. www.lascaux.culture.fr

Nuotraukų autorius - Jurgis Jucys