Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje

 (5)
Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia „viskas įskaičiuota“ aptarnavimo ar privačių paplūdimių, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoju į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoju svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mūsų stovyklavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris poilsio stovyklavietes, arba kempingus, Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir populiariausiu atostogoms metu (angl. high season) žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tėgernzė (Tegernsee) ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją.

Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eurų. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, populiariausiu atostogų metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga – juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti.

Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome stovyklauti be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažyliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Aišku, čia gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti kepsninę. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems išvalyti ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnoje stovyklavietėje veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijos palapinių miestelyje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kainavo 4 eurus – tokios vakarienei man netgi buvo per daug.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad stovyklavietėje prie Šamoni į kabiną reikėdavo įeiti tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie 10-ties laipsnių šilumos buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijos palapinių miestelio dušuose pro durų apačią įlįsdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus.

O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už palapinių miestelius – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Esi priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais trumpą, draugišką pokalbį apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalia. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu – bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasirąžyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė atsispindi į tolumoje dunksantį ledyną. Manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

„Traviatoje“ – debiutas!

Eugenijus Chrebtovas debiutuoja „Traviatoje“.

Koncerte – muzika, gimusi po Paryžiaus dangumi, bet jam nepriklausanti

Atrodytų, kad persisotinusioje šou elementais šiuolaikinės muzikos scenoje lyg ir nebėra ką atrasti. Bet vis dėlto kartais iškyla išskirtinės kūrybinės asmenybės, kurios sujungia tolimus pasaulius į nerealų skambesį, akimirksniu persikelia iš užrašytos muzikos sferos į improvizacijos erdves.

Didžiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ – Kaune

Ketvirtadienį Kaune startavo Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Atidarymo vakarą pradėjo britiško humoro juosta „Vakarėlis“ – aštri satyra, kurioje žodžių kišenėje neieškoma, o atomazga kuriama pagal teatro taisykles.

„Scanoramoje“ – kafkiška kelionė po šiuolaikinės Rusijos pasąmonę, pilną žiaurumo ir absurdo

Lapkričio 17 ir 18 dienomis „Scanoramoje“ bus pristatytas Lietuvoje ilgai lauktas naujausias garsaus ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“.

Dokumentinio filmo premjera sutraukė pilną salę žiūrovų

Trečiadienio vakarą „Scanoramoje“ įvyko nacionalinė pilnametražio dokumentinio filmo „Drugelio miestas“ premjera.

Didžiausias rudens kino festivalis „Scanorama“ atkeliauja į Kauną

Ketvirtadienį Kaune startuoja Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Atidarymo vakarą pradės britiško humoro juosta „Vakarėlis“ – aštri satyra, kurioje žodžių kišenėje neieškoma, o atomazga kuriama pagal teatro taisykles.

Choreografo Vytauto Brazdylio jubiliejaus proga – spektaklis ir paroda (1)

Lapkričio 15 d. baleto spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ skiriamas buvusio LNOBT šokėjo ir teatro vyriausiojo choreografo Vytauto Brazdylio 70-mečiui. Teatro Raudonojoje fojė atidaroma jo kūrybinį kelią nušviečianti paroda.

Tarptautiniame akordeono festivalyje – ilgai lauktas italų duetas

Šiemet Tarptautinis akordeono festivalis – kaip niekad džiazuojantis. Nežinia, ar taip sukrito atlikėjų gastrolių kortos, ar dar kažkokie burtai suveikė, bet beveik pusėje koncertų skambės improvizacinio pobūdžio muzika.

„Scanorama“: antrosios festivalio savaitės perlai

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pradeda antrąją festivalio savaitę ir kviečia pasitikti ją naujais atradimais. Žiūrovų lauks retrospektyvų programos kino gurmanams, nauji susitikimai su lietuvių režisieriais ir užsienio svečiais bei geografiškai platus naujausių Europos ir kitų kontinentų kino horizontas.

Gurmaniškoje kino vakarienėje pristatytas vasarą vyksiantis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas

„Harmony park“ gurmaniškos kino vakarienės metu pristatytas jau ketvirtą kartą vyksiantis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS).