Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje

 (5)
Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia „viskas įskaičiuota“ aptarnavimo ar privačių paplūdimių, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoju į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoju svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mūsų stovyklavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris poilsio stovyklavietes, arba kempingus, Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir populiariausiu atostogoms metu (angl. high season) žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tėgernzė (Tegernsee) ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją.

Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eurų. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, populiariausiu atostogų metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga – juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti.

Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome stovyklauti be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažyliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Aišku, čia gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti kepsninę. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems išvalyti ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnoje stovyklavietėje veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijos palapinių miestelyje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kainavo 4 eurus – tokios vakarienei man netgi buvo per daug.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad stovyklavietėje prie Šamoni į kabiną reikėdavo įeiti tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie 10-ties laipsnių šilumos buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijos palapinių miestelio dušuose pro durų apačią įlįsdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus.

O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už palapinių miestelius – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Esi priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais trumpą, draugišką pokalbį apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalia. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu – bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia.

Prabangiausios šeimos atstogos – ne penkių žvaigždučių viešbutyje, bet palapinėje
© Asmeninio albumo nuotr.

Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasirąžyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė atsispindi į tolumoje dunksantį ledyną. Manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Tenoras Tomas Pavilionis iškeliauja į festivalį

Solistas Tomas Pavilionis po debiuto Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ iškeliaus į Krasnojarską, kur dalyvaus šiame Rusijos mieste gimusio ir užaugusio Dmitrijaus Chvorostovskio atminimui skirtame operos festivalyje.

Lietuvos 100-metį švęskime skambiai, aktyviai ir skaniai

„Kuo ypatingas 100-metis? Kodėl jį reikia švęsti?“ – artėjančios Vasario 16-osios renginius pristatė programos koordinatorė Neringa Vaisbrodė.

Jaunimo teatras ruošiasi pirmai 2018 metų premjerai

Sausio 20 ir 21 dienomis įvyks danų režisierės ir dailininkės Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ pagal Astridos Lindgren knygą premjera.

Stintapūkio organizatoriai kviečia pasigėrėti ir išskirtinėmis ledo skulptūromis Nidoje

Neringoje šiuo metu, turbūt, šilčiau nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau tai netrukdo išskirtinėms ledo skulptūroms susiformuoti. Jau ne pirmą kartą Nidos Purvynės gatvės krantinėje esantis suoliukas tampa labiausiai aptarinėjamu Lietuvos suolu. Ir ne be reikalo- ant jo susiformavusios ledo skulptūros tikrai išskirtinės!

Dokumentinis filmas žengia vokiškų šaknų turinčios močiutės pėdsakais

Trečiadienio vakarą, sausio 10-ąją, „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje įvyko išankstinė dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“ premjera. Naujo lieutuviško filmo premjeroje dalyvavo ne tik kūrybinė filmo komanda su režisierių duetu – seserimis Jūratė ir Vilma Samulionytėmis, priešakyje, bet ir būrys kviestinių svečių.

Dvi realybės. Ką galėjau ir ko nepadariau Kuboje (1)

Kai manęs paklausia, ar norėčiau ten grįžti, atsakau – ne. Pradedu kalbėti apie tai, kad visiškai nepasiilgau pasaulio, kurį dar prisimenu iš vaikystės, tuščių lentynų parduotuvėse ir neturėjimo galimybės rinktis. Vis dėlto bėgančios dienos kartėlį nusineša į užmarštį, atgal grąžina Kubos spalvas, kvapus ir garsus. O tai juk ir yra tikrieji prisiminimai, argi ne?

Lietuvių dirigento darbas Miunchene susilaukė puikių įvertinimų (1)

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas – dažnas svečias Miunchene, kur Bavarijos valstybinėje operoje diriguoja baleto spektaklius “Žizel”, “Romeo ir Džuljeta” bei “Ana Karenina”. Pastarojo baleto premjera Vokietijoje buvo pristatyta 2017 m. lapkritį.

Unikalaus balso šarmingoji portugalė Viviane sudrebins širdis

Vasario mėnesį publikos pageidavimu į Lietuvą jau trečią kartą atvyksta portugalų dainininkė Viviane, pakviesianti pasinerti į pietietiškos sielos šėlsmą bei melancholiją.

Trolių mumių filosofija lėlių teatre

„Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“, žymiausią suomių vaikų rašytoją Tove‘ę Jansson cituoja Lietuvos lėlių teatro kūrėja Gintarė Radvilavičiūtė.

Vilniuje dainuos tenoras iš Gruzijos

Šią savaitę į Vilnių atvyksta žymus gruzinų tenoras Otaras Jorjikia. Sausio 6 d. „Bohemos“ spektaklyje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis atliks Rudolfo, o sausio 11 d. „Traviatoje“ – Alfredo partijas.