Povilas Meškėla: draugystę visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu

Pagarba, atsidavimas, nuoširdumas. Tai, kas šiais laikais taip retai sutinkama, taip dažnai skamba viso interviu su Povilu Meškėla metu.
© Organizatorių nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Aš laikausi garbės kodekso, žodžio. Aš – seno kirpimo, aš – rokeris“, – šypsosi vienas žymiausių Lietuvos roko vokalistų. Ir tai – ne tik žodžiai. P. Meškėla per gyvenimą eina vadovaudamasis svarbiausiomis vertybėmis – būti tikru ir neišduoti.

„Neturi teisės šito pamiršti“, – įsitikinęs dainininkas. Nepamiršta jis to ir kaskart lipdamas į sceną su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei kolegomis rokeriais Česlovu Gabaliu ir Jeronimu Miliumi. Koncertas „Roko baladės“ – vienas populiariausių Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ilgalaikių projektų, birželio 15 d. uždarys LVSO Vasaros festivalį Vilniaus paveikslų galerijos kiemelyje, kuris, panašu, ir šiemet bus sausakimšas.

Povilai, roko muzika Jus lydi nuo pirmųjų karjeros žingsnių. 1986–1991 m. buvote žymios roko grupės „Katedra“ vokalistas, vėliau įkūrėte savo roko grupę „Rojaus tūzai“. Kuo rokas Jus patraukė, buvo artimas Jums?

Roko muzikoje viskas tikra, nepritempta, nuoširdu. Atsistoti ir rėkti arba kažką burti gali kiekvienas. Bet jis po tam tikro laiko ištirpsta visų rėkiančių minioje. Norint gerai atlikti roką, reikia turėti vidinės jėgos – ne tik balse, bet ir sieloje. Užsispyrimo. Čia žmonės viską daro iš širdies – tai yra jų sielos šauksmas. Tokia muzika yra išgyventa, išnešiota, subrandinta ir, svarbiausia, patikrinta laiko.

Jau keletą metų maestro G. Rinkevičiaus kvietimu kartu su savo kolegomis Č. Gabaliu ir J. Miliumi dalyvaujate Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro rengiamose „Roko baladėse“. Kaip scenoje sugyvena rokas ir klasikos muzikantai?

Iš esmės roko muzika, kurią atliekame „Roko baladžių“ koncertuose, yra ta pati klasika. Jeigu ją būtų galėję išgirsti didieji kompozitoriai, tikrai pasakytų, kad per tam tikrą laiką ji įgaus savo svorį. Todėl šita muzika gali skambėti įvairiai – taip pat ir su simfoniniu orkestru. Laikas eina, ir kuo toliau, tuo labiau mes sugrįžtame prie melodijos, harmonijos, energijos, atlikimo kokybės, tikrų išgyvenimų, nebijojimo „susidraskyti“ vardan kažko – tam, kad viskas būtų tikra. Tai yra labai svarbu. Nemėgstu daryti „tarp kitko“. Roko baladės turi skambėti – galingai ir netikėtai įdomiai. Pats tiesiogiai bendrauju su aranžuotojais, skambinu jiems, mes susitikinėjame, tariamės. Žodžiu, dalyvauju procese.

Povilas Meškėla: draugystę visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu
© Organizatorių nuotr.

Kuo Jums svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru?

Turiu didelę laimę koncertuoti kartu su tokiais muzikos „monstrais“ kaip G. Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Čia grojantys žmonės – ne šiaip, tarp kitko užėję, prisėdę ir išėję. Tai – jų gyvenimas. Jie – meno žmonės, profesionalai. Todėl jeigu tu būsi netikras, tave iš karto „išskaičiuos“. Ateini į repeticiją ir žinai, kad už nugaros sėdi tavo kolegos, tavo draugai. Su daugeliu kartu mokiausi J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jeigu ateisiu dainuoti nepasiruošęs, pirmiausiai, tai bus nepagarba jiems. Orkestro muzikantai viską puikiai jaučia, jie visi yra gyvi ir labai, labai jautrūs žmonės. Jeigu jie matys, kad aš atsiduodu, jie tikrai paduos man ranką. O jeigu ateisiu tarp kitko – viskas. Tada aš esu dulkė ant bato, kurios nesimato.

Atsakingas pasiruošimas „Roko baladžių“ koncertams turbūt užima nemažai laiko?

Tokiems koncertams ruošiuosi ne savaitę ir ne dvi. Žinodamas, kad bus naujos „Roko baladės“, pradedu naujai bręsti jau po Naujųjų. Ieškau kūrinių, noriu sudainuoti tai, kas man patinka, ir kartu, kas gali patikti publikai. Todėl reikia viską perleisti per save, išgyventi – aš turiu nukraujuoti. O tai yra trigubai sudėtingiau. Iš niekur niekas neatsiranda. Jeigu stoviu scenoje su maestro G. Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, reiškia, iki to nuėjau teisingą kelią, kad tai užsitarnaučiau. Todėl turiu didelę atsakomybę to nepamesti, nes man tai – labai brangūs dalykai. Aš nesimėtau draugyste. O draugystę tu visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu.

Povilas Meškėla: draugystę visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu
© Organizatorių nuotr.

Esate vienas geriausių Lietuvos vokalistų, didžiojoje scenoje jau daugiau nei trisdešimt metų. Kokios vertybės buvo svarbiausios Jūsų muzikiniame kelyje?

Neišduoti. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kai turi būti lankstus. Bet yra esminiai dalykai, kurie išlieka. Negali pamiršti, kas tu ir su kuo tu. Muzikas kaip dailininkas – kiekvienas turi teptuką, drobę ir dažus, bet tapo jie visiškai skirtingai. Vienas „kabina“, kitas „nekabina“. Vieno paveikslas iš kitų išsiskiria, kito ne. Roko muzika man suteikia ir džiaugsmo, ir skausmo, ir liūdesio, bet kartu ir laimėjimų, stiprybės, jautrumo, įkvėpimo niekada nepasiduoti – viso to, kas susiję su normalaus, gyvo žmogaus supratimu apie jį supantį pasaulį.

Povilas Meškėla: draugystę visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu
© Organizatorių nuotr.

Kas Jus labiausiai įkvepia, džiugina šiandien?

Pavasaris, kai pas mane atskrenda daugybė paukščių. Prie studijos esu prisikabinęs daug inkilų, tai čia tokie reikalai vyksta! Taip pat, kai mano tulpės sužydi. Šiemet buvau pasodinęs apie 140 tulpių. Dabar važiuosiu, nusipirksiu ir pasodinsiu dar 200 sodinukų – kad visiems būtų gražu kitą pavasarį! Aš – čia. Tokios mano šventės.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Norvegijos perlų vėrinys - įstabiosios Lofotenų salos (6)

Šią liepą ir dalį rugpjūčio dviem pamainomis šturmavome Norvegijos perlų vėrinį – Lofotenų salas ir aplinkines teritorijas.

Jaudinanti „Moters“ premjera „Stiklo pilis“ privers susimąstyti apie vertybes

MOTERIS siūlo vasarą užbaigti kine žiūrint filmą apie tikras ir pramanytas vertybes, gyvenimo prasmę ir nesumeluotus jausmus: rugpjūčio 24 d. visuose kino centruose „Forum Cinemas“ – žurnalo ir portalo „Moteris“ premjera su filmu „Stiklo pilis“.

Iki registracijos į šventiškiausią vakarienę liko 2 dienos!

Kur šiais metais vyks magiškas, paslaptingas ir įtraukiantis „Le Diner en Blanc“ piknikas Vilniuje?Iki renginio liko 9 dienos!Iki registracijos pabaigos – 2 dienos!

„Dūzgiantis prospektas“: naujienos, rekordai, staigmenos

Rugsėjo 1-3 d. į Vilniaus miesto širdį – Gedimino prospektą – grįžta jau tradicija tapęs festivalio „Sostinės dienos“ pramogų epicentras „Dūzgiantis prospektas“, šiemet subursiantis rekordinį originaliausių ir progresyviausių menininkų, dizainerių bei atlikėjų skaičių.

Pažaislio muzikos festivalis kviečia į naujus koncertus

Priešpaskutinė XXII Pažaislio muzikos festivalio savaitė džiugins klausytojus renginių gausa.

Maisto festivalis mėgstantiems išbandyti naujoves

Po mėnesio Kaune rengiamas augalinio maisto festivalis „Vegfest LT Kaunas“ lankytojus vilios maisto įmantrybėmis bei nemažomis nuolaidomis.

Kristupo vasaros festivalyje koncertuosiantis Carlos Pinana: „Flamenko – tai aš“

Vienas įdomiausių flamenko kompozitorių ir atlikėjų – Carlosas Pinana - Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas.

„Naujosios teatro realybės“ prizo laureatas – tardymuose

Europos teatro sąjungos prizo už „Naująją teatro realybę“ laureatu šiemet bus paskelbtas rusų režisierius Kirilas Serebrenikovas, kuris šiuo metu kovoja su įvairiais suvaržymais Rusijoje, o jo spektaklis pagal lietuvių autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“ rudenį bus pristatytas ir Vilniaus žiūrovams tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje.

Kristupo vasaros festivalyje – įspūdinga jausmų korida

Kasmet vis kitoks, bet kiekvieną kartą kerintis flamenkas, Kristupo vasaros festivalio lankytojus suburs rugpjūčio 20 d. VU botanikos sode.

Rūmai Baltarusijoje pribloškia prabanga (12)

Pilies-rūmų kompleksas Nesvyžiuje, esantis dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, - tai vienas įdomiausių architektūros paminklų. Šiuos rūmus šešiolikto amžiaus pabaigoje pradėjo statyti kunigaikščiai Radvilos - viena garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Kalbama, kad prabangiuose rūmų kambariuose iki šiol blaškosi nusiraminti negalinti Barboros Radvilaitės dvasia...