Po skyrybų - nė dienos be banglentės, kalnų ir jogos

Trečius metus Fuerteventuroje, Ispanijoje skaičiuojanti lietuvė Giedrė Kuprijanovienė (41 m.) nė vienos savo dienos neįsivaizduoja be banglentės, kalnų ir jogos. Moteris teigia, kad pažinti gamtos stichijas artimiau jai padėjo kinų medicina, rytiečių filosofija bei kovos menai.

Savaitės populiariausi straipsniai:
- 51 kg numetusios L. Tamulytės-Stončės patarimai lieknėjančioms
- Garsioji auklė laimę rado tik ketvirto vyro glėbyje
- Liaudiškos priemonės, kaip kovoti su celiulitu
- Kauno gatvės mada ir madingiausios šio sezono spalvos (FOTO)
- Horoskopas 06.19-26: kokiems Jūsų veiksmams žvaigždės bus palankios?
- Bulviniai blynai su ypatingu padažu

Skyrybos privertė į gyvenimą pažvelgti kitu kampu ir atrasti kitą meilę... O gal net kelias? Be galo įkvepianti Giedrės istorija apie bangas, Alpes ir kartais aplankančias kalnų avis.

Esate labai aktyvi moteris. Iš kur tiek energijos ir jėgų kelionėms bei ekstremaliam sportui?

Tikiu, kad energija duota iš prigimties daugiau ar mažiau kiekvienam iš mūsų. Tik suvokusi, kad prarandu tą gyvybinę, kūrybinę energiją bei kaip tai liūdna, ir pradėjau ieškotojos, keliautojos kelią. Kuomet ieškai ir eksperimentuoji su savimi, tuomet ir prasideda atradimai. Daug įdomių studijų atradau: jogą, chi gun, reiki, thai-chi, kinų mediciną.

Pradėjusi praktikuoti visas šias sistemas, geriau pajutau savo kūną ir jo galimybes. Išnyko dauguma negalavimų. Kai pajutau, kad esu savo kūno šeimininkė, atsirado drąsos keliauti po kalnų viršūnes ir draugauti su vandenynu. Oi, prieš tai dar buvo meditacijos praktikos. Net sunku viską prisiminti. Tai - sveika gyvensena, kuri leidžia pajusti energiją ir jėgą, tai suteikia džiaugsmo ir laimės mano gyvenime. Tik prisiderinusi prie gamtos pamažu atstačiau tai, ką buvau išeikvojusi. Daug laiko leidžiu kalnuose, vandenyne, prie upės, miškuose... Tai mano gyvybės eliksyras.

Asmeninio archyvo nuotr.
Ar jau seniai banglentės tapo Jūsų gyvenimo būdu, kaip "užsikabinote"?

Jau treti metai kaip gyvenu vandenyno ritmu. Nė viena diena nepraeina nepasisveikinus su Atlantu. Visada prieš akis ta didinga gamtos jėga. Kai pamatai šitą neapsakomų spalvų, bangų, srovių grožį, neįmanoma suvaldyti to noro atsiduoti jo ritmui... Belieka tik griebti lentą ir nerti į jūrą. Tai taip smagu, kaip vaikystėje nuo kalno leistis su rogėmis ar slidėmis. Apima skrydžio jausmas, pagarbi baimė gamtos didybei ir galybei... Tiek daug pojūčių, kurie užpildo visas emocijas, išgyvenimus. Nebereikia nei teliko, nei serialų.

Užsikabinti padėjo instruktorius, mes čia turime puikią lietuvių banglenčių sporto mokyklą, kurioje ir išmokau technikos. Mūsų saloje yra idealios sąlygos visiems vandens sportams. Visuomet yra vietų, kur - ir geros bangos, ir vėjas pučia, o visa tai lydi saulėtos 365 dienos per metus.


Asmeninio archyvo nuotr.
Keliaujate viena ar su kompanija, draugais?


Vaikystėje daug keliavau su šeima. Sėsdavome į traukinį ir aplankydavome kiekvienais metais vis naujas vietas. Tais laikais beveik visas buvusias Sovietų sąjungos šalis su tėvais išvažinėjome. Vėliau keliavau, nes dirbau turizmo agentūroje kelionių vadove. Teko su didelėmis kompanijomis keliauti. Ir pagaliau, pavargusi nuo didelio kiekio žmonių, pradėjau keliauti viena ar su bendraminčiais. Didžiuliai kraštutinumai gyvenime lydi mane. Nuo labai labai šaltų vietų, kaip Alpių kalnai kiekvieną žiemą, iki šios salos, kur - it Afrikoje. Beje, Afrika taip pat yra mano artimiausiuose planuose, kaip ir Indonezija.

Asmeninio archyvo nuotr.
Pati įsimintiniausia vieta žemėje, kur teko pabūvoti.


Man stipriausią ispūdį paliko Montserato kalnynas. Ką sukūrė gamta, neįmanoma atkartoti nei paveiksluose, nei filmuose, nei knygose. Ir šiuose nuostabiuose kalnuose gauta patirtis yra man atsivėręs vaizdas, jausmas... Labai sakrali vieta. Šiame kalnyne įsikūręs vis dar veikiantis vyrų vienuolynas. Mane likimas vis veda į Ispaniją. Esu įsimylėjusi Barceloną, man tai - kultūros, meno centras, taip pat ten - ir kalnai, ir jūra.

Asmeninio archyvo nuotr.
Galbūt yra nutikę kokių linksmų nuotykių kelionių metu?

Kelionėse visuomet kas nors įdomaus, linksmo, netikėto įvyksta. Dėl to ir mėgstu keliauti. Linksmai pasijuokėme iš savęs, kai abuvome apsistoję „refiudžio“ (išvertus: namukas alpinistams prisiglausti) Italijos aukštikalnėje. Pasigaminome maisto. O pagal tradiciją reikia prigaminti daugiau, jei kiti keliautojai pavargę užklystų. Prigaminome tikrai daug - grupelei žmonių dar būtų užtekę. Pavalgę nusiminėme, kad nieko taip ir nesulaukėme, o  išmesti makaronus su pomidorų padažu buvo gaila. Tada sprendėme, kokiems žvėreliams tai atiduoti. Ir - kaip pasakose - lyg iš giedro dangaus pasigirdo dzvangaliukai bei kanopų kaukšėjimas. Pasirodė svečiai, kurių laukėme - avys. Jos apsupo mūsų namelį ir su dideliu apetitu sušlamštė makaronus. O vėliau, raudonais nuo bolonijos padažo snukučiais, dorojo ir mūsų desertą. Buvo be galo linksma, pirmą kartą mačiau aveles geriant espresso ir valgant bolonijos spagečius.

Asmeninio archyvo nuotr.
Kokios buvo didžiausios grėsmės, su kuriomis teko susidūrti?


Tai vis nenuspėjami, užburiantys kalnai. Vieną gražų pavasarį išsiruošėme pasigėrėti pirmais sprogstančiais žiedais, užuosti šviežios žemės kvapą. Saulė stipriai plieskė, taigi su maikute ir šortais mėgavomės šilta Alpių saule. Kilome vis aukščiau ir aukščiau... Net nepajutome, kaip jau kabarojomės snieguotu paviršiumi. Bet kai pamačiau prieš akis kokių 5 m. gylio properšą, pasidarė visai nelinksma. Supratau, kaip tai pavojinga, kiek daug alpinistų yra negrįžę iš kalnų. Šiuo atveju išgelbėti mus būtų buvę labai sudėtinga. Susidūręs su properšomis ir snieguotais, leduotais kalnynais, įvertini, kokia tai vis dėlto didelė yra rizika.


Asmeninio archyvo nuotr.
Kuo dabar užsiimate (be kelionių ir sporto)?


Dirbu jogos instruktore surferių mokykloje. Turime jauną, gražų kolektyvą ir mokome banglenčių meno bei harmoningo laisvalaikio su joga. Pastaruoju metu laisvu metu dar ir sodininkyste užsiimu, semiuosi patirties iš vietinių ūkininkų. Įdomu, kad čia taip greitai viskas užauga. Panašiai kaip animaciniuose filmukuose: per 10 dienų išaugo visos salotos, daržovės - per 15 dienų. Buvau sužavėta, tai mane be galo įkvėpė. Taip pat ir sveiką maistą gaminu, tam irgi skiriu daug laiko. Stengiuosi kasdien atrasti laiko ir reiki bei chi-gun užsiėmimams.

Kur susipažinote su savo dabar jau buvusiu vyru?

Oi kaip seniai tai buvo - buvau baigusi pirmą universiteto kursą. Tai buvo prie ežero, vasarą.

Visi ryšiai - ir vyras, ir vaikai,  ir tėvai....- ne atsitiktinumas. Sutikau būtent tokį vyrą, kokį turėjau sutikti. Gavau ir atidaviau tai, ką turėjau gauti ir atiduoti. Didžiausią mokyklą praeiname su savo artimaisiais.

Asmeninio archyvo nuotr.
Su savo buvusiu vyru susilaukiau dukters. Tai buvo mūsų misija. Misija tęsti gyvybę, duoti gyvenimą - tai labai daug. Dabar sutinku tiek porų, kurie net negalvoja apie tai. Aš esu už tas amžinas vertybes - duoti gyvybę, nusilenkti tėvams, kurie man suteikė ją. Vertinu ir gerbiu savo ir kitų gyvenimus, gyvas būtybes, gamtą. Tai pastovus gyvybės ratas. Santykius vertinu kaip sielas jungiančius ryšius. Tai daug giliau nei žmonės galvoja. Tai kaip aisbergas - kai matome tik viršūnę.

Kaip nutiko, kad išblėso jausmai?


Manau, kad dažnai taip nutinka jaunoms sieloms, kurios ne tiek daug reikšmės skiria šiam abipusiam gražiam jausmui palaikyti. Kol žmonės jauni, jie daug kitų prioritetų turi. Abu puoselėjome savo augančių asmenybių vertybes, turėjome profesinių troškimų, o kur dar paradigmų skirtumai. O kai apleidi tuos gražiausius jausmus ir nustumi į toliausią širdies kampelį, tad nutinka kaip ir su sodu - nepuoselėjamas jis nesuteikia grožio ir pasigėrėjimo.


Kai kada santuoka nutrūksta, tačiau pragyvenome nemažai metų, ir iš stiprios liepsnos gimė mūsų dukra. Džiugu, kad ji gimė iš didelės meilės. Ji - jau studentė, turinti daug vertybių, yra stipraus charakterio, savarankiška. Jaučiu ir matau, kad ji vertina gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar rašydama išgyvenu gražiausius jausmus savo šeimai, kurioje gimiau, taip pat šeimai, kurią sukūriau. Nesvarbu, kad nesame kartu jau apie 10 metų. Atradau pagarbą ir vienatvei. Tai irgi gerai, nes tik įsiklausius į save, suvokus save, įmanoma suprasti kitus.

Galbūt tai ir paskatino jus keliauti, patirti kažką naujo?


Galbūt... O gal taip ir turėjo įvykti. Aš tikiu likimu ir tuo pačiu tikiu, kad esame savo likimo kalviai.


O ką dabar jaučia jūsų širdis?

Turiu labai artimą draugą Javier. Širdies draugu esu labai patenkinta, jis suteikia mano gyvenimui daug spalvų, įkvėpimo bet kokioje veikloje.

Asmeninio archyvo nuotr.
Kam ryžotės?


Ryžausi studijuoti Kinų mediciną. Man tai buvo iššūkis, nes prieš tai studijavau ekonomikos studijas, tad nebuvo lengva rinktis naujas žinias, naują mokslo kryptį. Visiškai naujai ir kitaip pamačiau žmogaus anatomiją, genetiką, filosofiją. Visai kitu kampu pamačiau pasaulį. Dėl to labai džiaugiuosi ir gyvenu naują gyvenimą.

Didžiausias jūsų pasiekimas, kuriuo dižiuojatės.

Anksčiau labai skubėjau. Mintys bėgdavo greičiau nei kūnas sugebėdavo prie jų prisitaikyti. Dabar, įgijus rytiečių išminties, žinių ir jas pritaikius kasdieniame gyvenime, susibalansavo mintys, kūnas ir veiksmai. Kvėpuoju ramiau ir neprisigalvoju bereikalingų minčių kaip anksčiau. Tai turbūt didžiausias pasiekimas. Jei ir kiti žmonės paprašo pamokyti, tai vadinasi tikrai yra gerai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip atrodo jūsų diena?

Rytoj rytą sveikinsiu saulę su jogos grupe. Paskui maudysiuos jūroje. Mėgausiuosi pusryčiais. Jei dar nebus labai karšta, laistysiu daržą ir apžiūrėsiu, kaip viskas auga. Paskui - pietų gaminimas. Po jų – siesta, tai yra šventas reikalas. Vakarop mums su draugu - padelis (red. Ispanijoje paplitęs sportas, panašu į tenisą, skvošą). Tai naujas mano užsiėmimas. Kai nėra vėjo, tai yra labai smagus sportas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis