Nuotykiai ir išbandymai Islandijoje, ledo ir ugnies šalyje

 (5)
Bičiulė islandė Jónbjörg prieš gerus ketverius metus pradėjo nuteikinėti mane aplankyti jos gimtinę. Iš pradžių pašto dėžutėje vis rasdavau įvairių kelionių vadovų, žemėlapių, asmeninių nuotraukų. Galiausiai teko kulniuoti į paštą atsiimti siuntinio: aš ir mano gyvenimo draugas buvome aprūpinti tipiškais rankų darbo mezginiais, kad atvykę į svečius nesušaltume – juk rengėmės į Islandiją šalčiausiu metų laiku: mat tik tada čia galima grožėtis Šiaurės pašvaiste!
Islandijos kraštovaizdis keičiasi it kaleidoskopas. Salos pietrytinės dalies spalvų žaismė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Savo pasakojimą it islandiškos vilnos megztinį norėčiau susagstyti sãgomis. Man su draugu, kaip ir islandų liaudies sakmių herojams, šioje egzotiškoje šalyje nestigo nuotykių ir susitikimų su tuo, ką galima pavadinti antgamtiška. Keliaujam?

Snaifelsneso kyšulyje įkurtas Stikishoulmuro uostas
Snaifelsneso kyšulyje įkurtas Stikishoulmuro uostas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Vakarinės pakrantės saga
Su didžiaisiais Europos didmiesčiais palyginti miniatiūrinėje Islandijos sostinėje Reikjavike (Islandijos salos pietvakariuose) ir šio apylinkėse praleidome vos porą su puse dienų, nes kelionės tikslas buvo ne jis. Tiesa, čia mums vietoj žuvienės ne vienąsyk buvo įpiršę omarų sriubos, nes ši, pasak vietinių, kur kas skanesnė; čia, ant užšalusio Tjörnino ežero, lesinome gulbes, žąsis, antis, paskui šildėmės greta esančioje miesto savivaldybėje, o netoliese Reikjaviko esančiame Habnarfjordure, įspūdingame viešbutyje „Viking Village“, buvome nusikėlę į vikingų laikus... Taigi troškome kuo greičiau leistis žiedine magistrale A1 laikrodžio rodyklės kryptimi (galima ir atvirkščiai, tačiau paklausėme bičiulės patarimo ir nesigailėjome) ieškoti nuotykių. Mūsų ir išnuomoto džipo laukė 1339 kilometrai. Lengviau atsipūtėme įveikę per Kvalfjorduro fiordą (165 m žemiau jūros lygio) iškastą tunelį. Kuo toliau tokiu metų laiku nuo sostinės, tuo mažiau kur nors skubančių islandų ir vos vienas kitas turistas. Puikumėlis!

Nuotykiai ir išbandymai Islandijoje, ledo ir ugnies šalyje
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tikėkite, pieno upės teka Islandijoje. Būtent tokios spalvos jos išteka iš ledynų. Pakeliui į vieną geidžiamiausių mūsų kelionės vietų – Snaifelsneso pusiasalį – grožėjomės Baltąja upe (Hvita) ir dviem įspūdingais jos kriokliais: Hraunfossaru ir Barnafossu. Pirmąjį sudaro eilė iš po apsamanojusios sustengusios lavos sluoksnio vienas šalia kito krentančių upokšnių, o antrasis visiškai kitoks: vientisas, galingas. Juo galima mėgautis nuo medinio tilto. Legenda liudija, kad kažkada čia stovėjo akmeninis. Pasakojama, kad nuo jo, neišlaikę pusiausvyros, krito ir krioklyje nuskendo du berniukai. Iš bažnyčios grįžusi ir apie tai sužinojusi vaikų motina tiltą užkeikė: kad visus, kurie juo eis, ištiktų toks pat likimas. Ar prakeiksmas pildėsi, neaišku, tik ilgainiui neliko paties tilto – sugriuvo per žemės drebėjimą. O legendą primena krioklio pavadinimas: žodis „barn“, išvertus iš islandų kalbos, reiškia „vaiką“, o „foss“ – „krioklį“.
Kad Reikholtas yra senas viduramžių miestas, žinojome. Kad čia yra išlikęs medinis tų laikų istoriko, poeto ir politiko Snorrio Sturlusono namelis, papasakojo ir parodė maloni degalinės operatorė. Manoma, kad būtent šis žmogus užrašė vikingo Egilio, kuris turėjo reikalų ir su baltais, tiksliau – kuršiais, gyvenimo istoriją. „Egilio sagoje“ pasakojama, kad šį vikingą kuršiai paėmė į nelaisvę, pririšo prie stulpo, bet karžygys jį išrovė, išsilaisvino, buvo bebėgąs, bet apsigalvojo ir žiauriai susidorojo su priešais... Kitas degalinėje dirbančios moters pasakojimas – apie netoliese esančio lašišų gausios Reykjadalsos upės slėnio Deildartunguhverio terminį šaltinį – kur kas linksmesnis. Šiame ilgiausiame Europoje šaltinyje kas sekundę ištrykšta 180 l 100 ºC temperatūros vandens. Jau bemaž šimtmetį jis naudojamas dviejų netoliese esančių miestelių – Akraneso, Borgarneso – centriniam šildymui. O iki islandų namų atiteka 74 m ilgio vamzdžiu atvėsęs iki 65–77 ºC temperatūros. Aplink vidury laukų, raudonos ir juodos lavos fone trykštančias čiurkšles ir žiemą žaliuoja žolė, samanos.

„Taip – tarp poliarinio ryklio žiaunų – kartu papozuoti pasiūlė pats Bjarnarhofne esančio Pūdyto ryklio muziejaus savininkas Hildibranduras Bjarnasonas–, – pasakoja Milda
„Taip – tarp poliarinio ryklio žiaunų – kartu papozuoti pasiūlė pats Bjarnarhofne esančio Pūdyto ryklio muziejaus savininkas Hildibranduras Bjarnasonas–, – pasakoja Milda
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pūdyto ryklio saga
Apie savo vizitą Bjarnarhofne esančiam Pūdyto ryklio muziejui iš anksto nepranešėme. Ir gerai: turėjome dar vieną progą įsitikinti islandų draugiškumu. Kiekvienas už 1000 kronų (maždaug 21 litas) galėjome iš arti apžiūrėti poliarinio ryklio žiaunas, ruonio, įvairių paukščių, tarp jų – pufinų, iškamšas, muziejaus ir fermos savininko tėvo bei senelio valtį, kuria jie leisdavosi į ryklių medžioklę, iš abiejų pusių dėvimas vilnones kumštines pirštines su dviem nykščiais, diplomus ir t. t. Savininkas Hildibranduras Bjarnasonas, supratęs, kad islandiškai mokame tik kelis žodžius, ir išgirdęs, kad keli islandų vyrukai gerai kalba angliškai, žaibiškai „įdarbino“ juos mums vertėjauti. Tikriausiai įdomu, kiek laiko toje pūdytų ryklių smarvėje praleidome? Ogi gerą valandą! Jei galite pakęsti specifinį kai kurių prancūziškų sūrių kvapą, tada aplink muziejų ir fermą tvyrantis išsivadėjęs amoniako „aromatas“ – vieni juokai. O kai buvo patiekta pūdytos ryklienos (hákarl) ir juodos duonos gabalėlių, islandai spoksojo į mus nesislapstydami: paprastai turistai raukosi arba žiaukčioja, o mes šį patiekalą ragavome lyg niekur nieko! Juokavome, kad organizmas gavo po baltymų bombą, ir negalvojome apie tai, kad rykliena buvo termiškai neapdorota. Šiam patiekalui ruošti ryklys 6–12 savaičių laikomas smėlyje ir žvyre, paskui 4–5 mėnesius – vėjyje...
Pasigrožėję netoliese žvejojančiais kirais, kelionę keltu į Flatėjaus salą dėl smarkaus snygio nusprendėme atidėti. O kitų dienų maršrutus planavome labai kruopščiai, nes kai kuriomis šviesu būdavo vos keturias valandas. O štai islandai stebino optimizmu: lyg susitarę tvirtino, kad jau kitądien turėtų išlįsti saulė.

Pūdytos ryklienos užkandėlė
Pūdytos ryklienos užkandėlė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iki Snaifelsneso pusiasalyje esančio Snaifelsjokudlio ledyno viršūnės vedančiu kalnų keliuku važiuoti draudžiama. Pėsčiomis reikia įveikti apie porą kilometrų. Nuo čia giedrą vasaros dieną atsiveria nuostabūs pakrantės vaizdai ir įspūdingi ledyno liežuviai. Mes stovėjome, pasak prancūzų rašytojo Jules'io Verne'o, Žemės centre, viename iš septynių pasaulio energinių centrų, tik sparčiai tirštėjanti migla vertė grįžti atgal. Ką gi, ne kiekvienam lemta pajusti čia slypinčių nežemiškų jėgų poveikį. Užtat vėliau, jau įsikūrę viename gražiausių šalies viešbučių „Búðir“ ir įsisupę į minkštus avikailius, gerdami karštą kakavą su plakta grietinėle, pro langą iki valios galėjome grožėtis gelsvo smėlio paplūdimiu. Toks Islandijoje retas – mat šalis garsėja juodo ir raudono smėlio. O vėliau, apledėjusiais žvyrkeliais važiuodami į šalies šiaurinės dalies sostinę Akureirį, Atlanto pakrantėje iki soties prisižiūrėjome įspūdingų lavos sustingdytų „vaiduoklių“ ir „trolių“. Būtent taip salos žemėlapiuose apibūdinamos šiose vietose esančios vulkaninės kilmės figūros.

Kompanijos „Glacierjeeps“ darbuotoja Bjarney – ekstremalių pojūčių po Vatnajoduklio ledyną organizatorė
Kompanijos „Glacierjeeps“ darbuotoja Bjarney – ekstremalių pojūčių po Vatnajoduklio ledyną organizatorė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apsipirkinėjimo saga
„Ką Akureiryje veikti šaltuoju metų laiku? – į klausimą klausimu atsakė šio miestelio turizmo informacijos centro darbuotoja. – Botanikos sodas uždarytas, į Grimsėjaus salą, per kurią driekiasi Šiaurės poliaratis, skristi neapsimoka, nes nieko doro iš paukščio skrydžio nematyti. Galite lankyti meno galerijas, vykti į visus metus veikiantį kalėdinį sodą arba... apsipirkti. Tarptautiniame Keblaviko oro uoste už pirkinius jums grąžins pridėtinės vertės mokestį.“
Graudžiai juokinga: gal galėtume tikėtis 25,5 proc. nuolaidos nepigiam maistui ir tokiems pat gėrimams? Juk ne dėl to čia atkeliavome! Bet... jei jau mums primenama, kad esame turistai, statusas reikalauja pasižvalgyti į islandų meną ir pasmalsauti parduotuvėse.

Islandijos arkliai yra labai smalsūs ir draugiški
Islandijos arkliai yra labai smalsūs ir draugiški
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Ilgaplaukių avių kailis, gamintas netoliese esančiame Soidaurkroukuro miestelyje, su pridėtinės vertės mokesčiu – 62 eurai (214 Lt)“, – bando įsiūlyti pardavėja. Kadangi ten pat yra žuvų odos apdirbimo gamykla, iš stalčiaus ištraukiami margaspalviai lašišomis atsiduodantys „kaklaraiščiai“. Islandai iš lašišų, ešerių, dėmėtųjų vilkžuvių, menkių odos siuva avalynę, rankines, pinigines ir diržus, puošia drabužius ir kitus aksesuarus. Kompanija „Atlantic Leather“ didžiuojasi į save atkreipusi garsių mados namų „Prada“, „Dior“, „Salvatore Ferragamo“, „Nike“, „Puma“ dėmesį.
„Tai – Guðrún Jónsdóttir rankų darbas“, – aiškino pardavėjas, pakuodamas ilgą tradiciniais raštais margintą vandeniui atsparią vilnonę liemenę. Tenka pasukti galvą, kokia bus galutinė suma nuo užsiprašytosios – daugiau nei 16 tūkstančių kronų (maždaug 330 litų)? Įdomi detalė: Reikjavike prieš daugiau nei 35-erius metus kelios papildomai užsidirbti panorusios moterys įkūrė Islandijos mezgimo rankomis asociaciją. Dabar šioje organizacijoje – apie 200 aktyvių narių, sostinės centre veikia jai priklausanti parduotuvė.
Įspūdingai atrodo įvairaus dydžio pagalvės: vidus prikimštas avių vilnos, o ši apvilkta avikailiu. Kaina – nuo 12 iki 17 tūkst. kronų (nuo 250 iki 350 litų), elektroninėje parduotuvėje „ebay.com“ galima rasti pigesnių. Beje, aršiems gyvūnų globėjams verta pacituoti islandų dizainerę Róshildur Jónsdóttir: „Mano protėviai panaudodavo kiekvieną gyvūno dalį. Į iš jų sukurtus pradedame žiūrėti kitaip. Rodome ir didžiuojamės.“

Medinės bažnyčios išsibarsčiusios po visą salą
Medinės bažnyčios išsibarsčiusios po visą salą
© Asmeninio archyvo nuotr.

Duonos saga
Ir atėjo ta diena, kai nusibodo turizmo informacijos centrų darbuotojų perspėjimai bei spėliojimai, kur ta žadėtoji Šiaurės pašvaistė, – leidomės Mivatno link. Šis didžiulis ežeras žiemą užšąla pusiau. Prieš 2300 metų čia, išsiveržus ugnikalniui, išsiliejo galybė bazaltinės lavos ir susiformavo daugybė salelių, o jose – į statulas ir kraterius panašūs dariniai. Ta vietovė, kur šių yra didžiausia sangrūda, vadinama Dimmuborgiru, arba Trylikos islandų Kalėdų senelių namais. Šie net žiemą gali pasiplaukioti ežere – kai kurios jo vietos dėl vulkano kaimynystės neužšąla. Paprastiems mirtingiesiems šaltuoju metų laiku čia gerai tuo, kad nepuola mašalai („Mivatnas“, išvertus iš islandų kalbos, – „Mašalų ežeras“). Be to, netoli šniokščia du garsūs kriokliai: Detifosas ir Godafosas. Sunku pasakyti, kuris iš jų padarė didesnį įspūdį. Pirmasis tituluojamas Europos galingiausiuoju ir tuo galėtų puikuotis prieš Godafosą, tačiau pastarasis, arba Dievų krioklys, apgaubtas paslapties šydu. Manoma, kad maždaug 1000 metais, islandams priėmus krikščionybę, teisininkas Torgeiras Ijosvetningagode’as Torkelssonas, grįždamas namo, sumetė į jį pagoniškų dievų stabus, todėl krioklys taip ir pavadintas. Godafosą pasiekti lengviau nei Detifosą, nors veržtis per sniegą ir ledą, kad iš arčiau pasigrožėtum abiejų apšalusiomis barzdomis, labai rizikinga. Kai sykį dešinė koja smuktelėjo į pusnį aukščiau kelio, buvo visai nejuokinga: giliai sniege pastebėjome lazdos paliktas ertmes ir netoli jų tyvuliuojančias dvi nedideles properšas.

Permatomi, balkšvi, pilkšvi ir melsvi Jokulsaurlouno bei Fjadlsaurlouno ežerų ledkalniai
Permatomi, balkšvi, pilkšvi ir melsvi Jokulsaurlouno bei Fjadlsaurlouno ežerų ledkalniai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pamenate M. K. Čiurlionio paveikslą „Aukuras“? Jis iškilo prieš akis, kai lankėmės prie Hveriro – verdančio purvo telkinio. Čia iš kilometro gylio kylantis 200 °C temperatūros vanduo Žemės paviršių pasiekia 80–100 °C temperatūros. Vulkaninės kilmės dariniai („aukurai“) vos matosi pro dūmus, o garsas toks, kad atrodo – tuoj pakils it lėktuvai ir nuneš žinią į paslaptinguosius pasaulius. Tiesa, karštos sieros dūmų kvapas visai nepaslaptingas (apskritai Islandijoje kvapas, atsukus karšto vandens čiaupą, primena supuvusių kiaušinių, tik ne toks intensyvus).

Pietryčių Islandija. Visa sala - tai krioklių kriokliukų kraštas
Pietryčių Islandija. Visa sala - tai krioklių kriokliukų kraštas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šį telkinį islandai, pasirodo, naudoja ir kulinariniais tikslais. Kai viešbutyje užsisakėme lašišinį upėtakį, salotų su mocarelos tipo vietiniu sūriu, prie šių buvo patiekta naminio sviesto ir duonos. Nuostabios, lipnumu šiek tiek primenančios lietuvišką! Paaiškėjo, kad iškilusi ruginių miltų tešla dedama į skardinę, ši nuleidžiama į karštąjį tašką, t. y. greta „aukuro“ esančią duobę, ir ten laikoma pusdienį ar ilgėliau. Islandai šias duobes netgi vadina požeminėmis kepyklėlėmis. Netrukus išskubėjome į lauką – žvaigždėtame danguje žalsvą akį ėmė piešti Šiaurės pašvaistė. Kita pasirodė lygiai po savaitės.

Bazalto kolonos juodo smėlio paplūdimyje salos pietuose, netoli Vík í Mýrdalo miestelio
Bazalto kolonos juodo smėlio paplūdimyje salos pietuose, netoli Vík í Mýrdalo miestelio
© Asmeninio archyvo nuotr.

Bondiados saga
Didžiausias Europos ledynas Vatnajokudlis užklojęs daugiau nei 8 procentus Islandijos. Po pusės kilometro storio ledo sluoksniu tūno keli aktyvūs vulkanai. Pakraštyje puikuojasi Jokulsaurlouno ir Fjadlsaurlouno ežerai, juose plūduriuoja įspūdingi ledkalniai, o pirmajame plaukioja dar ir smalsūs ruoniai. Gal pamenate bondiados filmą „Žvilgsnis į žmogžudystę“ („A View to a Kill“)? Jis, tai pat juosta „Pasveikink mirtį kitą dieną“ („Die Another Day“) – dar viena istorija apie agentą 007 – kurti būtent čia. Nusprendę patirti bent dalelę Bondo nuotykių, pasirinkome ne ranka nuo magistralės pasiekiamą ledyno liežuvį, o besislepiantį už aukšto kalno. Į šį, priešingai nei į Snaifelsjokudlį, važiuoti nedraudžiama, tačiau tai daryti, kaip įsitikinome, gana pavojinga: keliukas siauras, status, greta – skardis ir jokių apsauginių atitvarų. Šių negalima įrengti, matyt, todėl, kad čia vietoj tvirtos žemės – minkštos lavos danga. Kitoje pusėje – ledas ir sniegas. Nusprendėme suktis atgal, bet staiga pamatėme iš apačios į viršų dideliu greičiu lekiantį automobilį „Nissan Patrol“.

Superdžipas ir, palyginti su juo, nykštukinis mūsų išsinuomotas „Wrangler“
Superdžipas ir, palyginti su juo, nykštukinis mūsų išsinuomotas „Wrangler“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kai bandėme prasilenkti, tas superdžipas sustojo, langas nuslinko žemyn ir vairuotojas paklausė: „Cha! Su šia mašina bandėte privažiuoti ledyno liežuvį?! Ar pavyko?“ Pakratėme galvas ir pamojome į kiek aukštėliau sustingusios lavos akmenų krūvą. Islandas, pasitaręs su greta sėdinčia dukra, pasidomėjo, ar tik ne mes vakar ir šįryt skambinome dėl galimybės pasivažinėti sniegaeigiais? „Mes! Tik diena juk trumpa – nenorėjome gaišti iki pietų laukdami jūsų sprendimo…“ Sužavėtas nuoširdaus atsakymo, vyriškis pakvietė mus pasivažinėti po kalną, mat čia – jo šeimai priklausančios valdos. Trumpai drūtai: tiems, kuriems trūksta ekstremalių potyrių, galima drąsiai rekomenduoti tėvo ir dukros Bjarnių kompaniją. Jie ne tik greitai ir saugiai pavežios slidžiais skardžiais, kuriuos kerta sraunios upės ir nuo kurių net lynotą dieną atsiveria nuostabūs vaizdai, bet ir patiems leis palakstyti po Vatnajokudlį.

Islandijoje apstu krioklių kriokliukų. Pietinės pakrantės puošmena – Skógafossas
Islandijoje apstu krioklių kriokliukų. Pietinės pakrantės puošmena – Skógafossas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jis, kaip ir vėliau aplankyti Tingvedliro nacionalinis parkas, kur 930 metais įkurtas Islandijos parlamentas Altingas, dėl tektoninių plokščių judėjimo atsiradusi Niekieno žemė (Islandija kasmet praplatėja 4 cm!), auksiniu vadinamas krioklys Gudlfosas, padovanojo daugybę įsimintinų akimirkų. O kur dar pietinė salos pakrantė ir visos jos grožybės! Taigi giliai įkvėpkime tyro Islandijos oro (tiks ir iš skardinės, – islandai sėkmingai tokiomis pakuotėmis pardavinėja savo orą!) ir jau dabar pradėkime planuoti kelionę į šią egzotišką salą.

Islandai ne visada sąmoningus turistus mėgina sudrausminti tokiais įspėjamaisiais ženklais
Islandai ne visada sąmoningus turistus mėgina sudrausminti tokiais įspėjamaisiais ženklais
© Asmeninio archyvo nuotr.

Atmintinė
* Islandijos sala 1,6 karto didesnė už Lietuvą. Čia gyvena šiek tiek daugiau nei 319 500 žmonių, daugiausia – apie 60 procentų – vakarinėje dalyje.
* Kad Islandijoje brangoka – ne mitas. Puodelis karštos kakavos gali kainuoti 390–450 kronų (8,2–9,5 litų), gabalas šokoladinio pyrago – 900 kronų (19 litų), riekė skrudintos duonos su islandišku avių sūriu ir mėlynių džemu – 875 kronas (18 litų), lėkštė mėsiškos sriubos – 1 500 kronų (32 litus), butelis čilietiško vyno – 2 000 kronų (42 litus), islandiško alaus (beje, jis neretai brangesnis už importinį) baruose – 800–1 500 kronų (17–32 litai)... Pigiausiai vakarienė (bokalas islandiško alaus, užkanda, sriuba, karštasis patiekalas ir desertas) – po 89 litus kiekvienam – atsiėjo Vatnajoduklio pašonėje, viešbutyje „Smyrlabjörg“. O labiausiai piniginę už panašią vakarienę teko papurtyti – apie 7500 kronų (158 litus) asmeniui – Mivatno ežero pašonėje. Pigiausiai gyventi teko viešbutyje „Airport Hotel Smári“ prie tarptautinio Keblaviko oro uosto: dvivietis kambarys parai kainavo 73 eurus (252 litus). Brangiausiai – Akureiryje, apartamentuose „Sæluhús“ su didele karšta vonia balkone, – 20 600 kronų (433 litus). Šis rekomenduotinas ypač šaltuoju metų laiku, jei norisi sumedžioti Šiaurės pašvaistę!
*Jei norėtumėte paragauti egzotiškų patiekalų, tarkim, avies galvos ar banginio mėsos, reikėtų iš anksto susitarti su restorano šefu. Avienos ir žuvų galima gauti praktiškai visur, arklienos – daug kur.
* Jei ketinate pirkti lauktuvių, kurios netelpa į lagaminą (avikailių, mezginių ir pan.), patogu pasinaudoti pašto paslaugomis – dirba greitai, tik yra brangoka. Išsiųsti į Lietuvą 3 kg siuntinį atsieis apie 4720 kronų (99 litus).
* Planuojant kelionę į Islandiją labai praverčia portalai „govoyages.com“, „opodo.co.uk“, „booking.com“. Vis dėlto net iš anksto pirkdami lėktuvo bilietus sumokėsite ne mažiau kaip 1 000 litų, ir nesvarbu, iš kurios Europos Sąjungos valstybės skristumėte.

Vienas iš daugelio nuostabių saulėlydžių
Vienas iš daugelio nuostabių saulėlydžių
© Asmeninio archyvo nuotr.
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Tarptautinio akordeono festivalio uždaryme – rokeriškas armonikos siautulys

Šiemet gal kiek netikėtai Tarptautinio akordeono festivalio baigiamajame koncerte skambės diatoninė armonika.

Akordeono mistika: tarp avangardinės muzikos naujovių ir senovinės interpretacijų

Solidumo triumfas XX Tarptautiniame akordeono festivalyje – legendinio Stefano Hussongo rečitalis.

Išmaniosios televizijos paslauga, kurią galite susikurti patys

INIT savo klientams pristato dar išmanesnę televizijos paslaugą – nuo šiol bus galima žiūrėti ne tik tai, ką norite, bet ir kada norite.

Lietuvoje - trimito sensacija iš Italijos F. Bosso ir akordeonistas L. Biondini

Lapkričio 21 dieną 19 valandą šv. Kotrynos bažnyčioje laukia ypatingas renginys – XX Tarptautinio akordeono festivalio koncertas „Face to face“.

Baleto spektaklio premjeroje – individo ir jį kaltinančios minios santykiai

„Procesas“. Pradžia, arba Kodėl Franzas Kafka juokėsi rašydamas.

„Scanoramoje“ – grandiozinė „Stebuklo“ premjera

Šeštadienio vakarą „Scanoramos“ lankytojai sugužėjo į ilgai lauktą ir žiūrovų smalsumą jau kurį laiką kursčiusią nacionalinę Eglės Vertelytės režisuoto filmo „Stebuklas“ premjerą.

„Scanoramoje“ – dvi didelio dėmesio sulaukusios premjeros

Penktadienio vakaras „Scanoramos“ žiūrovams buvo itin dosnus.

Kalėdinė veganų mugė – ieškantiems gurmaniškų dovanų

Už kiek mažiau nei trijų savaičių – gruodžio 9 d. Vilniuje, sporto namuose „MyHero!” vyks veganams bei visiems augaline mityba besidomintiems skirtas renginys – kalėdinė mugė.

„Traviatoje“ – debiutas!

Eugenijus Chrebtovas debiutuoja „Traviatoje“.

Koncerte – muzika, gimusi po Paryžiaus dangumi, bet jam nepriklausanti

Atrodytų, kad persisotinusioje šou elementais šiuolaikinės muzikos scenoje lyg ir nebėra ką atrasti. Bet vis dėlto kartais iškyla išskirtinės kūrybinės asmenybės, kurios sujungia tolimus pasaulius į nerealų skambesį, akimirksniu persikelia iš užrašytos muzikos sferos į improvizacijos erdves.