Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Astrologė Saulė: darbo horoskopas 12 Zodiako ženklų (metams)
- Užuolaidų paieška: kaip išsirinkti tinkamas?
- Ką vyro ūgis byloja apie jo seksualumą
- 8 kasdien naudojami daiktai, kurie yra purvinesni už tualetą
- Trapios pusryčių bandelės - vos per 30 min.

Nepatingėkite pajudėti iki Apeninų pusiasalio pietų, pavyzdžiui, Apulijos – menkai žinomo, skurdesnio, bet istoriškai turtingo ir įstabaus grožio regiono. Čia patirsite, kas yra Italija, kvadratu.

Išbandymas maistu

Viskas prasidėjo nuo maisto, tiksliau – nuo kalbų apie jį. Vos su draugu sumanėme aplankyti jo artimuosius prie Jonijos jūros esančiame Apulijos uostamiestyje Tarante, pažįstami italai ėmė rengti laukiantiems išbandymams. „Olala... Ruoškis maistui! – įspėjo bičiulis Giangiacomo ir ėmė vardyti: užkandžiai, pagrindiniai patiekalai, rizotas, sūriai, desertai, kiti kulinariniai stebuklai... Pietūs – tai ne šiaurė!“ Kas yra šiaurė, jau žinojau: picos, dydžiu prilygstančios kone lietuviškoms šeimyninėms (ir tai ne šiaip suplotas batonas su beskoniu pomidorų padažu, pusžalėmis daržovėmis bei guminiu sūriu, o krosnyje apskrudęs paplotėlis su sodraus skonio pomidorų tyre bei mocarelos kauburėliais), kumščio dydžio mocarelos gabalas, svieste plaukiojantys torteliniai, po pudra palaidotas šokoladinis pyragas arba riebioji panakota.

Savaitę prieš kelionę nutariau rečiau landžioti į šaldytuvą patikrinti, ko skanaus ten yra, nors draugas patarė elgtis priešingai – ištampyti skrandį ir tik paskutines dienas nieko nevalgyti. Pirmi pietūs Tarante galėjo būti ir paskutiniai, bet laiku pamiršau Giangiacomo įspėjimą, kad maisto atsisakyti negalima – reikia paragauti visko. Kai draugas su tėvais mėgavosi vienu po kito nešamais užkandžiais: daržovių apkepėlėmis, plonyčiais kumpio gabalėliais, kumpio suktinukais, dešrelėmis, kepsneliais, aš paskanavau tik sūrio ir kantriai laukiau savo ausytes primenančių makaronų (orecchiette) su pomidorų padažu. O mano kompanionai po šių užkandžių (tik!) dar gavo makaronų, desertui – beskonių (iš mandagumo paragavau) pyragėlių su riebiu kiaušininiu kremu.
Virtuvė įspūdį man tikrai padarė. Ne mažesnį, nei aš – draugo tėvams. „Mergaitė visai nieko nevalgo...“ – nusivylusi įvertino draugo mama. Reikia pasakyti, kad jo tėvai, kaip ir daugelis pietuose matytų italų, yra normalaus kūno sudėjimo. Taip ir neįminiau paslapties, kur jiems tiek telpa ir kodėl žemo ūgio pietiečiai nėra apgaubti lašinukų sluoksniu.

Kitą dieną mamos gimtadienio proga laukė išbandymas žuvų restorane. Draugas maldavo paragauti visų patiekalų, tad stropiai mėgavausi į skrandį lengvai slystančiais aštuonkojų ir kalmarų gabaliukais, austrėmis, krevetėmis ir moliuskais. „Tik pažiūrėkite – ji valgo austres!“ – nusistebėjo svečias, prieš tai paskaitęs paskaitėlę apie visus tuos gyvius. Priėmiau tai kaip komplimentą. Paskui dar buvo rizotas, makaronai ir galiausiai – salotos (kodėl jas taip ilgai slėpė?) bei skrudintos bulvytės. Šias atnešė tada, kai net italams nieko nebesinorėjo.

Ne taip numindžioti pietūs

Pietų ir turistų lankomesnė Šiaurės Italija daugeliu požiūriu – visiškai skirtingi kraštai. To, ką patirsite šiaurėje, yra ir pietuose, tik didesnėmis dozėmis. Turistinių gidų autorius Rickas Stevesas yra taikliai pasakęs: „Jei jums patinka Italija iki Romos ir šis miestas, keliaukite į pietus. Jei Romoje nervai nebelaiko, gerai pagalvokite, ar norite piečiau. Kuo gilyn į Italiją, tuo ji intensyvesnė.“ Retas užsienietis renkasi pietų kryptį, ir galima suprasti, kodėl: šiaurėje – Alpės, didieji ežerai, Milanas, Florencija, Bolonija, Venecija, Verona ir daugelis kitų lankytinų vietų. Tik visai be reikalo. Jei norite išvengti fotoaparatais apsikarsčiusių turistų minios, išleisti mažiau pinigų ir pamatyti ką nors ne taip numindžiota, nučiupinėta, išragauta, nepatingėkite sukarti didesnio atstumo. Žaviuose šalies pietų paplūdimiuose sutiksite nebent daug atostogaujančių vietinių.

Italijos pietūs nuo seno vilkosi šiaurei iš paskos daugeliu atžvilgių: ekonominio išsivystymo, investicijų, raštingumo. Tenykščiai žmonės labiau kliovėsi žemdirbyste, o ne prekyba. Šiauriečiai dažnai traukia per dantį pietiečius kaip skurdesnius, menkiau išsilavinusius ir kiek pritinginčius. Esą šiauriečiai, darbštieji ir sumanieji, už ausų tempią visą ūkį. Valdžia prieš kelis dešimtmečius daugiau šiaurėje surenkamų mokesčių ėmė kreipti į pietus, taip šio krašto ekonomika po truputį ėmė atsigauti. Beje, kai kurie politikai visai rimtai svarsto siūlymą padalyti valstybę į du kraštus, nes esą teritorija piečiau Romos iš esmės yra Afrika.

Be anglų kalbos

Pietų Italija – didesnis iššūkis už šiaurę, nes pastarojoje užsieniečiams tarytum nutiestas raudonasis kilimas. Pavyzdžiui, informaciniuose leidiniuose tekstas pateikiamas šešiomis ar septyniomis kalbomis. Jau prieš porą dešimtmečių, lankydamasi San Marine, pati mačiau ant parduotuvių durų kabančius kvietimus užeiti lietuvių kalba, o su pardavėjais bendravau rusiškai. Pietuose jauni žmonės ir šiandien kukliai nuleidžia akis tarsi teisindamiesi, kad nesusišnekėsime.
Tenykščiai gyventojai net ir itališkai nelabai moka – daugelis šneka dialektu, kuriam susiformuoti padėjo graikų, lotynų ir prancūzų kalbos. „Mokytis anglų nebuvo madinga. Mes toli nuo užsienio. Šalia – tik Graikija, o graikai angliškai irgi nelabai moka“, – teisinasi pietiečiai.

Jei Apulijoje apsistosite ne išpuoselėtame, o nuomojamame privačiame name, nenustebkite, jei pirmą kartą matomi kaimynai ne tik nuoširdžiai pasveikins, bet ir pakvies kavos. Net jei visiškai nekalbės angliškai. O tikimybė, kad kalbės, kone lygi nuliui. Nesijausti nepatogiai galėtumėte, jei mokėtumėte bent kelias frazes itališkai. Dar praverstų lietuvių ar anglų ir italų pokalbių knygelė bei... gestai, mat italai puikiai susikalba gestais. Juolab kad kaimynai jūsų ramybėje taip lengvai nepaliks. Sulauksite ir kvietimo vakarienės, o po kelių dienų išsiskirsite lyg geriausi draugai: italams nereikia daug laiko nepažįstamiesiems perprasti – bičiuliautis galima nuo pirmo espreso ar lėkštės makaronų.

Apulijoje apsistoti geriau ne viešbutyje, o kaimo turizmo sodyboje (masseria). Ant šieno miegoti nereikės – čia rasite ir patogių baldų, lovų, ir lininės patalynės. Kai kuriose sodybose įrengti net nedideli SPA, veikia restoranas, kai kurie apartamentai išeina į asmeninius sodelius, yra baseinų. Madinga šiose vietose siūlyti virtuvės šefo pamokėles, alyvuogių aliejaus ar vyno degustacijas.

Aistra ir ramybė

Italai yra aistringi, svetingi ir galvas dėl artimųjų bei maisto pametę žmonės. Apuliečiai – ypač. Jie nepaprastai mėgsta švęsti ir bendrauti, o geriausia tai daryti prie stalo namie ar restorane. Jei jau susiruošia valgyti mieste, paprastai – visa šeima: nuo mažiausiųjų iki senelių. Vaikai, nesvarbu – kuris paros metas, imami kartu. Lietuvoje populiarių barų ir aludžių ten nėra – apuliečiai eina į kavines ir restoranus. Gal todėl, kad ir kiek vyno per vakarienę būtų išgurkšnoję, nesielgia agresyviai ir pakampėmis negriuvinėja.

Žmonės ten nesiplėšo ir dėl darbo – mažiausiai dviejų valandų siestos metu neveikia nei parduotuvės, nei bažnyčios, nei turistiniai objektai, nei informacijos centrai. Nors Europa spaudžia pietų šalis atsisakyti tokios ilgos pietų pertraukos, nes tai kenkia ekonomikai, italai taisyklėms alergiški. Beje, – ir kelių eismo. Jie mąsto, kaip ir kai kurie lietuviai: jei nebūsi miklus, niekur nenuvažiuosi. Per gatvę galima eiti, kur patogu, tik reikia pasisaugoti, kad nepartrenktų neatidus vairuotojas. Automobilį galima pastatyti bet kur, kur randi lopinėlį laisvos vietos. Tam, regis, ypač tinka perėjos – tiek jų pradžia, tiek vidurys.

Niekam nereikalinga pilis

Turistams pažintį su Apulija patariama pradėti ne nuo sostinės Bario, o nuo arčiau bato kulno esančios Lečės (Lecce). Dėl rausvų barokinių pastatų, 40 bažnyčių (tarp jų – dviejų fasadų katedros) ir antra tiek rūmų ji dažnai vadinama pietų Florencija. Garsusis Apijaus kelias baigdavosi čia, prie I amžiuje prieš mūsų erą pastatyto 25 tūkstančių vietų amfiteatro. Lečė – ramus miestas. Žmonės mėgsta, įsitaisę lauko kavinėse, gurkšnoti šaltą kavą su vietinių migdolų sirupu (latte di mandorla), apžiūrinėti Viktoro Emanuelio II aveniu esančias parduotuvių vitrinas.

Aplink Lečę išsibarstę vieni geriausių Apulijos paplūdimių. Kitų puikių reikia ieškoti pačioje srities šiaurėje, Gargano pusiasalyje. Čia dar gausu ežerų, uolų, keliauti pėsčiomis skirtų takų, veikia nacionalinis parkas, o palei jūrą driekiasi vienas gražiausių Italijos kelių. Palandžioti po povandeninių upelių išgraužtas uolas galima ir Kastelana Grotėje (Castellana Grotte). Už gero pusvalandžio kelio nuo Bario kelis kilometrus driekiasi visai neseniai – tik 1930-aisiais – atrasta uolų grandinė, gausi stalaktitų ir stalagmitų.

Kur kas iš senesnių laikų yra vienas paslaptingiausių Apulijos regiono statinių – Castel del Monte. Kadangi Apulija kadais buvo kryžkelė tarp Šventosios Romos ir Bizantijos imperijų, pirmaisiais imperatoriaus Frydricho II, poeto ir filosofo, valdymo metais Italijos pietuose buvo pristatyta ar atnaujinta nemažai pilių Sicilijai ginti. Castel del Monte taip pat pastatyta panašiu laiku, vadovaujantis griežtais matematiniais ir astronominiais principais. Ji laikoma vienu puikiausių viduramžių karinės architektūros pavyzdžių. Beje, istoriniai duomenys liudija, kad šioje pilyje niekas niekada negyveno. Veikiausiai dėl savo paslaptingumo šis į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas taisyklingojo aštuonkampio formos dviaukštis statinys iki šiol traukia smalsuolius.

Vaikščiodami po srities sostinę Barį, pasistenkite užsimiršti labirintą primenančiame senamiestyje ir būtinai užsukite į Šv. Mikalojaus baziliką. Čia yra ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforzos antkapinis paminklas – vienoje bazilikos kriptoje esą ilsisi Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus palaikai. Mažai kas žino, kad juos iš Konstantinopolio pavogė ir į Barį atgabeno žvejai.

Šykštuolių architektūra

Netoli nuo Kastelana Grotės yra privalomas aplankyti tarsi į pasaką nukeliantis Alberobelas (Alberobello, pažodžiui išvertus iš italų kalbos, – „gražus medis“). Vaikštant tarp unikalios architektūros tradicinių Apulijos gyvenamųjų namų, vadinamųjų trulių (trulli), įkyriai persekioja mintis, kad iš vieno pabirs nykštukai, kitame princo bučinio laukia Miegančioji gražuolė, o didesniame įsikūręs Šrekas. Vietiniai pasakoja, esą maždaug 1 500 unikalių namų atsiradę iš šykštumo. XVI a. Neapolio kunigaikštystėje (šiai priklausė Apulija) pradėti rinkti mokesčiai už statinius, susirinkti jų atvykdavo karaliaus Ferdinando II Kataliko patikėtiniai. Informacija iš lūpų į lūpas apie užgriūsiančius tikrintojus šių vietų gyventojus pasiekdavo greičiau nei patys pareigūnai. Vietiniai tik ištraukdavo iš vadinamojo trulio stogo kertinį akmenį, ir namas akimirksniu subyrėdavo. Nėra pastato – nereikia mokėti, o tokį statinį suręsti iš naujo nebuvo sudėtinga.

Tradicinius vienaaukščius gyvenamuosius namus Alberobelo gyventojai statė iš grubiai apdirbtų vietinio kalkakmenio gabalų. Šiuos kraudavo tiesiai ant uolėtos žemės, nenaudojo jokio skiedinio. Keturkampius pastatus dvigubomis sienomis dengė piramidės, kūgio ar kupolo formų stogai. Storos baltos kalkakmenio sienos (žiemą jos sulaiko šilumą, o vasarą – vėsą) nuolat plautos, tad per ilgą laiką tapo visiškai glotnios. Šiuose į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktuose statiniuose dabar gyvena vietiniai, kituose įrengti viešbučiai, restoranai, suvenyrų parduotuvės. Kai kuriose už simbolinį mokestį galima paskanauti vietos sūrio, dešros, sausainių ar grapos – tradicinių Apulijos gėrybių.

Be picos

Beje, kalbėdami apie šio Pietų Italijos regiono virtuvę, nuo seno vadinamą varguolių (cucina povera), pamirškite picą. Apulijos maisto pagrindas – daržovės, alyvuogių aliejus ir makaronai iš specifinės rūšies, kietesnių už mūsiškius rupiai maltų kviečių. Pridėkite jautienos, avienos, žuvų patiekalus, ir gausite tai, kas tradiciškai Apulijoje patiekiama ant stalo. Neįmantru ir gardu. O gardžiausia – nedideliuose, bet svetinguose šeimos restoranėliuose.

Vizitinė regiono kortelė – naminiai makaronai, gaminami iš miltų, vandens ir druskos be kiaušinių, patiekiami su pomidorų padažu, ropių lapais, kopūstais, keptu kumpiu, šparaginėmis pupelėmis, sūriu. Tenykščiai žmonės itin didžiuojasi minėtais ausų formos makaronais, beje, juos moterys gamina pačios, dažnai – lauke prie namų. Duonos Apulijoje priskaičiuojama per 100 rūšių – įvairaus dydžio, formos, skonio, tinkamos prie bet kurio patiekalo (net sūrio ir makaronų). Atokesniuose kaimuose yra išlikusių malkomis kūrenamų viešų duonkepių. O Apulijos vakaruose, Altamūroje, kepamai duonai pirmajai Europoje suteikta prestižinė saugomos kilmės vietos nuoroda. Vietiniai tradiciniams produktams yra itin ištikimi. Kai Altamūroje prieš kelerius metus buvo atidarytas restoranas „McDonalds“, gyventojai jį ignoravo, ir mėsainių gamintojams teko kraustytis kitur.

Apulija yra žemdirbių kraštas – tarsi vienas didžiulis kvepiantis daržas. Derlingose žemėse puikiai dera javai ir daržovės: pomidorai, cukinijos, baklažanai, paprikos, artišokai. Šiame regione pagaminama daugiausia Italijoje alyvuogių aliejaus, jis itin vertinamas dėl specifinio skonio. Apulija yra ir vienas pagrindinių vyno gamybos regionų. Šis gėrimas pradėtas gaminti dar tada, kai čia šeimininkavo graikai. Tiesa, ilgai galvota labiau apie kiekybę, o ne apie kokybę.

Apie dar vieną tradicinį produktą buratą sklandantys gandai susiję jau su arabų pasauliu. Pasakojama, kad vienas Irano šeichas taip mėgo šį sūrį (jis pradėtas gaminti XX a. pradžioje iš kremo ir buivolių pieno; iš išorės primena mocarelą, o prapjovus paplūsta grietinėlė ir mocarelos gabaliukai), kad atsiskraidindavo jo lėktuvais. 800 km pakrantės turinčioje ir dviejų jūrų – Adrijos bei Jonijos – skalaujamoje Apulijoje negalima aplenkti šviežių jūrų gėrybių restoranų. Vienas įspūdingesnių – ant uolos prie pat jūros tarp Bario ir Brindizio veikiantis „Grotta Palazzese“.

Ir, žinoma, negalima Pietų Italijoje neišgerti kavos. Ir be didelių ceremonijų – pora gurkšnių espreso italai pasimėgauja net ne prie staliuko, o stovėdami prie baro.

Turisto atmintinė

Kaip nukeliauti? Tiesiogiai pasiekti Pietų Italijos nepavyks (nebent pasiryžtumėte pustrečio tūkstančio kilometrų keliauti mašina). Patogiausia skristi į Barį, pavyzdžiui, per Berlyną, Briuselį, Frankfurtą, Londoną, Milaną, Paryžių, Prahą ar Romą, nes iš šių miestų skrenda lėktuvai ir į Lietuvą.
Kada keliauti? Pietų Italijoje vyrauja Viduržemio jūros orai – švelnios lietingos žiemos ir karštos bei sausos vasaros. Pakrantėje klimatas subtropinis – vasaromis, kai nuo šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio dykumų papučia šiltas sirokas, tampa drėgna. Turistauti maloniau ankstyvą pavasarį ar rudenį. O į Tarantą patariama vykti prieš Velykas – kartu patirti Didžiosios savaitės apeigų.
Ką apsirengti? Įsimeskite megztinį – kas, kad pietūs. Oras jau kovą įšyla iki 18–20 °C. Mums, šiauriečiams, tai – tikras rojus, bet ankstyvą pavasarį oras labai apgaulingas: ryte – žvarbu, tad apsirengi rimčiau, įdienojus pleši nuo savęs drabužius, o kitą dieną jau pasijunti peršalęs. Žiemą temperatūra gali nukristi iki 5 °C ir dar žemiau, gali pasnigti, o vasarą Apulija įkaista iki 30–40 °C. Skundžiasi net vietiniai.