„Praėję didžiuoju stiklo keliu, pagaliau, savo darbus galime parodyti Lietuvai“, - juokauja menininkai, kuriuos, koks paradoksas, labiau žino ir vertina užsienyje nei Lietuvoje. Prieš parodos „Monologai“ atidarymą - pokalbis su stiklo dailininku Remigijumi Kriuku.
Šiuolaikinio meno parodoje „Art Vilnius“ judviejų ciklas „4 dienos Marse“ sukėlė didžiulį žiūrovų susidomėjimą, o Dusetų galerija, kurioje išdėliojote savo kosminius stiklo akmenis buvo išrinkta viena iš keleto geriausių parodoje. Ar stiklas yra gera medžiaga kūrybai?
Stiklas – itin specifinė medžiaga, kuriai suvaldyti telkiamės įvairias technologijas. Kuriame instaliacijas, skulptūras, - stiklas pasaulyje jau seniai peržengė taikomojo meno ribas. Tai, kas Lietuvoje vadinama dizainu, Suomijoje priskiriama meno kategorijai. Taigi, apie medžiagą kalbėti nebereiktų. Mūsų parodoje stiklas yra vaizdo instaliacijos, netgi garsas.
Stiklo menininkų Lietuvoje nėra daug. Nėra konkurencijos, neturime tradicijų. Ir galerijos, ir meno kritikai, ir kolekcininkai stiklo tarsi prisibijo.
Tačiau to niekaip negalėtume pasakyti apie užsieniečius. Jūsų autorinių darbų galima rasti Lvovo meno muziejuje, Evald Okas muziejuje Estijoje, Suomijos stiklo muziejuje, jų turi net keletas Rusijos muziejų.
Lietuvoje vis dar gyva samprata – taikomasis. Su ja kovoti sunku. Pavasarį buvome surengę parodą Čekijoje, Šiaurės Bohemijos muziejuje. Nuostabus muziejus, sulaukėme daugybės gerų atsiliepimų. Čekams nekyla abejonių, kad tai, ką darome, yra menas.
Kuo lietuviai gali nustebinti regioną, kuris garsėja stiklu?
Čekų stiklo menininkas gali bet kur ir bet kaip numesti savo darbą, jis vis tiek bus pastebėtas. Mums reikia įdėti kur kas daugiau jėgų ir išmonės. Parodai Čekijoje ruošėmės dvejus metus ir menotyrininkai tai pastebėjo. Stiklo kūriniai turi būti pateikti su pagarba – šviesa yra neatsiejama stiklo parodos dalis. Štai kodėl kiekvieną kartą, demonstruodami savo kūrinius, didžiulę reikšmę skiriame apšvietimui.
Čekijoje ir patys dirbame, jau seniai draugaujame su stiklo studija „Ajeto“. Ji mums padeda įgyvendinti didžiuosius sumanymus, kurie į mūsų „Glassremis“ studiją Panevėžyje tiesiog netelpa.
Kolegos stiklioriai dažnai klausia: kaip jūs tokius didžiulius kūrinius padarote? Stiklas yra medžiaga, kurią ne taip paprasta suvaldyti. Ir tam reikia komandos, vienam tikrai neįmanoma. Kurti iš stiklo – tarsi groti keturiomis ar šešiomis rankomis. Vienas neša, kitas lieja, aš diriguoju. Mūsų mėgstamiausia – karšto stiklo technologija. Karštą stiklo masę pučiame, liejame, formuojame. Būna, rodos, puikiausiai su stiklu susikalbi, o po dviejų dienų paaiškėja, kad jis skyla, neatitiko koeficientai, skaidrus nederėjo su spalvotu. Nuostabus, be galo įdomus ir niekuomet nesikartojantis procesas!
Pasaulyje, o ir Lietuvoje stiklas tarsi grįžta į madą. Didžiąją dalį savo kūrinių parduodate užsienyje. Ar lieka lietuviams? Ar stiklas juos domina?
Lietuvoje lieka apie dvidešimt procentų autorinių kūrinių. Pastebėjome, kad daugėja žmonių norinčių juos įsigyti. Kuriame ir specialius užsakymus festivaliams, sporto varžyboms. Kartais žmonės sako: labai norėčiau turėti jūsų darbą, tačiau interjeras per mažas.
Kartais prašome, kad žmonės, kurie įsigijo mūsų darbus, atsiųstų nuotraukas, kur jie stovi. Viena, nuostabi atkeliavo iš Sardinijos. Stiklo burė įsitaisė name, ant kalno, pro langus matyti jūra. Ir tokių istorijų daugybė – viena suomių šeima mūsų kūrinį pasidovanojo savo vestuvėms. Kaip tik rengėme parodą Suomijoje, po parodos darbą jiems nuvežėme. Aš susukta nugara, jaunikis susukta nugara, abu perkraustėme skulptūrą iš vieno automobilio į kitą, per vestuves svečiai juo gėrėjosi.
Stiklas trapus daiktas. Turbūt nėra lengva jį vežioti po pasaulį?
Stiklui turi jausti pagarbą. Nuo akimirkos, kai jis gimsta iki pat tos sekundės, kai randa savo vietą. Jis diktuoja savo sąlygas, tačiau per daugybę metų išmoksti su juo kalbėtis. Kiekvienas kūrinys – tarsi kūdikis, gimusį juk saugai labai natūraliai. Skaudu, kai po parodos užsienyje į Panevėžį parkeliauja stiklo duženų krūva – organizatoriai ne taip supakavo, kaip reikia, vežėjai ne taip sukrovė. Užtat dažnai keliaujame patys, su savo sunkvežimiu. Į parodą Suomijoje nuvežėme beveik dvi tonas. Į Arsenalą atkeliavo dar daugiau – beveik keturios. Parodoje „Monologai“ žiūrovų teismui pateiksime paskutiniųjų kelerių metų darbus – daugiau nei šimtą stiklo skulptūrų.
Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko paroda “Monologai”. Atidarymas šį trečiadienį, rugsėjo 13 dieną,17 valandą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Vilniuje.
