Matriarchato kraštas, kur moteris turi kiek nori vyrų, nėra pavydo ir neištikimybės

Nežinau, ar pamenate tarptautinį skandalą, kurį sukėlė viena kinė viešai pasipiršdama Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy... Ji buvo kilusi iš mosuo genties. Ką gali vienintelės Azijoje matriarchalinės bendruomenės moterys, sužinojau nuvykusi į Pietų Kiniją, prie gražuolio Lugu ežero, esančio Junano ir Sičuano provincijų sankirtoje.

Lugu ežeras skendi vakaro migloje, Šv. Liūto kalnas (angl. k. Lion Mountain) snaudžia tamsiuose lietaus debesyse, o nedideliame Mažojo Luošui (angl. k. Little Luoshui) kaimelyje purškia lietus. Viešbutį esame užsisakę kaimelio dalyje, esančioje Lige saloje.

Prie Lugu ežero esantis Mažojo Luošui (angl. k. Little Luoshui) kaimelis populiarinamas ir kaip laisvos meilės oazė, bet tai neatspindi ir netgi menkina mosuo genties esmę, jos pasaulėžiūrą, savitą meilės, vyrų ir moterų santykių sampratą
Asmeninio archyvo nuotr.
„Neturime valties, todėl negalime perkelti jūsų iki viešbučio. Tiesa, valtį gal ir rastume, bet nėra kas irkluoja. Tiesa, toks žmogus gal ir yra, bet jis neturi irklų, ir šiaip jau labai vėlai atvykote. Mūsų automobilis išvažiavęs, o savo statykite kur norite – vietos prie viešbučio nėra. Šiaip iki mūsų galima ir pėsčiomis. Prie valčių perkėlos jus pasitiks“, – patikina viešbučio personalo atstovas, kai susisiekiame. Taigi paaiškėja, kad nakvosime ne saloje, o pusiasalyje ir pasiplaukioti, kaip buvo žadėta, neteks. „Vieta su charakteriu, – pagalvoju tempdama kelioninį krepšį. – Lengva nebus.“

Mosuo genties vyrai gyvena savo motinos namuose, dirba šeimos ūkyje
Asmeninio archyvo nuotr.
Mums einant valčių prieplaukos link, skrybėlėti tamsaus gymio vietiniai pusilgiais juodais vešliais plaukais įkyriai siūlosi padėti nešti krepšius, rodo pakelės restoranėlius, kuriuose patiekiami skaniausi ant iešmo kepti paršiukai, ežerų žuvys, stipriausias vietinis alkoholis, kur smagiausia gyvai atliekama muzika, kur linksminamasi iki ryto, dalyvauja jauniausia publika ir veikia greičiausias bevielis internetas. Per dešimt minučių perprantu visą vienos gatvelės, t. y. viso kaimelio, paskirtį ir galimybes. Užsieniečių nematyti, į akis krenta vienas kitas kinas ir jiems aplink kaklą ar juosmenį apsivijusios smulkutės siauraakės juodaplaukės merginos ilgais raudonai lakuotais nagais. Pro vienas šalia kito sugrūstų viešbutėlių pirmo aukšto langus matyti, kaip plačiose lovose savo grožį tarsi porcelianinės lėlės demonstruoja nenusakomo amžiaus azijietės.

Visa tai primena žemiškų geidulių persunktą vadinamąjį raudonųjų žibintų kvartalą. Stebina ir intriguoja laisvai perkamos ir parduodamos meilės atmosfera. „Nepatinka man visa tai, neteisinga taip traktuoti mosuo genties tradicijas... Visos šios merginos – ne gentainės, jos suvažiavusios iš didelių miestų. Kaip matot, vietinių turistų srautu nesiskundžiame“, – kimiu balsu ištaria tamsoje priėjusi gidė Zhema. Į šiose apylinkėse esančią vienintelę Kinijoje moterų karalystę kinai traukia poromis ir po vieną – pasigrožėti ežeru, pajusti laisvos meilės kerų, patirti nuotykių, prisiekti amžinos meilės, susirasti antrosios pusės...

Mažojo Luošui kaimelyje stebina laisvai perkamos ir parduodamos meilės atmosfera. Šios merginos, pasak vietinių, – ne iš mosuo genties, jos suvažiavusios iš didelių miestų
Asmeninio archyvo nuotr.
Deja, šiuolaikiška strategija populiarinti šią vietovę kaip laisvos meilės oazę neatspindi ir netgi menkina mosuo genties esmę, jos pasaulėžiūrą, savitą meilės, vyrų ir moterų santykių sampratą. Pirmiausia ši bendruomenė – tai vienintelė Azijos regione iki šiol gyvuojanti (beje, jau 2000 metų) matriarchalinė gentis. Ją sudaro maždaug dvidešimt penki tūkstančiai žmonių.

Vaikščiojanti santuoka

„Kodėl vėluojate? – piktokai ankstyvą rytą pasilabina Zhema, ir tai pritemdo mano entuziazmą. – Parodysiu du tradicinius kaimus. Gerbkite mūsų tradicijas, žmones neuždavinėdami kvailų klausimų. Prisiminkite, kad pagrindinės šeimos matronos Motinos (Amos) kambaryje, kuriame yra šventasis aukuras ir ugnies dievo altorius, apie privačius moters santykius ir gyvenimą nekalbame.“ Tokios savimi pasitikinčios ir valdingos moters seniai nebuvau sutikusi, šis rytinis instruktažas atvėsina mano norą seseriškai su ja susidraugauti ir patikslinti, papildyti ilgai mano rinktą informaciją apie šią bendruomenę.

Vienintelė Azijoje matriarchalinė bendruomenė gyvuoja netoli Lidziango – Pietų Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr.
Mosuo genties šeimos galva yra moteris. Tai visos šeimos išrinkta nebūtinai vyriausia, bet sumaniausia, darbščiausia, protingiausia dailiosios lyties atstovė. Jai priklauso šeimos žemė, ūkis, iš šio gaunamos pajamos, gyvuliai, vaikai, visų šeimynykščių uždirbami pinigai, ji skirsto ūkio darbus, jos sprendimams paklūsta visi be išimties. Valdžia ir visų šeimos namų raktai Motinai priklauso iki mirties arba kol pajėgia valdyti. Jei jėgų nepakanka, ji turi teisę perleisti šį statusą – tam privalo pritarti šeima – kitai suaugusiai tos pačios šeimos moteriai: dukrai, seseriai ir t. t. Šioje seserų bendruomenėje egzistuoja kitokia meilės, sekso, šeimos ir moralės samprata. Tradicinės santuokos čia nėra – yra vadinamoji vaikščiojanti santuoka (išvertus iš mosuo kalbos), mat stipriosios lyties atstovai čia neatlieka tradiciškai suprantamų tėvo ir vyro funkcijų. Jie yra meilužiai.

Plaukiame į du Lugu ežero salose įsikūrusius tradicinius kaimus. Vietinė gidė Zhema perspėjo neuždavinėti kvailų klausimų
Asmeninio archyvo nuotr.
Užsimezgę mosuo genties moters ir vyro santykiai gali nutrūkti ir vėl atsinaujinti. Jokių skyrybų, turto dalybų. Partnerystė baigiasi tada, kai ištirpsta meilė. Susitikinėjantys vyras ir moteris neturi nei bendro ūkio, nei turto, nei pinigų, jie gyvena ir dirba atskirai savo motinos namuose, susitikinėja tik naktimis moters namuose.

„Aš turiu savo namus, jis – savo. Jis negyvena su manimi, ir aš nesinaudoju jo pinigais. Abu esame laisvi! Mūsų santykiai paremti tik abipuse meile ir geismu. Kai jausmai išsenka, santykiai nutrūksta. Jei su metais jausmai sustiprėja, vyras ir moteris vieno liudininko akivaizdoje gali duoti santuokos įžadus, bet gyvena vis tiek atskirai. Dėl to čia nėra skyrybų, našlių, našlaičių, benamių, taip pat – kivirčų dėl turto. Tai labai harmoninga bendruomenė“, – man, bandančiai suprasti gentainių santykių esmę, jau kelintą kartą tą patį aiškina savimi be galo pasitikinti Zhema.

Mosuo genties moterims patinka matriarchalinė santvarka – ji suteikia materialinį stabilumą ir jausmų laisvę
Asmeninio archyvo nuotr.
Kiekviena mergaitė, sulaukusi 13-os metų, per specialią ceremoniją (išvertus iš vietos kalbos, – sijono gavimo) įšventinama į suaugusių, lytiškai subrendusių moterų gretas. Tai reiškia, kad šeimos namuose ji gauna atskirą kambarį (šis vadinamas žydėjimo kambariu), minkštą guolį ir visišką laisvę kurti jausmų bei lytinio gyvenimo pilnatvę.

Mosuo moteris renkasi vyrus ir gali turėti jų, kiek nori. Tik nuo jos norų priklauso, ką ir kiek įsileis į savo geismų pasaulį ir ar stipriai mylės. Tai – moters paslaptis. Ant kablio prie kambarėlio durų kabanti vyriška skrybėlė – ženklas, kad ji tą naktį užsiėmusi. Įšventintos į sijonuotąsias – nesvarbu, kokio amžiaus – trukdyti negali nė vienas šeimos narys. Pavydo, kivirčų, kaltinimų neištikimybe ar paleistuvystės čia beveik nėra.

Šios matriarchalinės šeimos sudėtis priklauso nuo mergaičių kiekio. Kuo jų daugiau, tuo šeima didesnė. Visi vaikai, nesvarbu – kokios lyties, gyvena ir priklauso vienai išplėstinei mosuo šeimai, turinčiai Motinos pavardę. Kitur Kinijoje ne itin laukiama gimstant mergaičių, nes užaugusios jos išteka, palieka šeimą, o senų tėvų prižiūrėti lieka berniukai, nes paveldi tėvų ūkį, todėl garbė yra susilaukti vyriškos lyties kūdikio. Mosuo gentainiai laukia bet kurios lyties mažylių, kiekvienu naujagimiu rūpinasi visa šeima. Nors tėvo vardas čia niekada neminimas, vyriška globa ir auklėjimu užsiima moters broliai, kiti suaugę šeimos vyrai. Auklių kūdikiai turi pakankamai, mat tradiciškai šeimyną sudaro maždaug 10–30 žmonių.

Mosuo genties mergaitės – matriarchalinės šeimos ir giminės vardo tęsėjos, turto ir valdžios paveldėtojos
Asmeninio archyvo nuotr.
Klausiu Zhemą, ar tradicijos, kai šiose vietose pradėjo lankytis turistai, atsirado kelių, mokyklų, galimybė išvažiuoti, pamatyti, pažinti aplinkinius regionus ir net pasaulį, išliko tokios pat. „Šeimos mažėja, nes pagal tautinės mažumos statusą mosuo moterys gali pagimdyti tik po 3 vaikus. Čia, priešingai nei kitur Kinijoje, vis dar itin vertinami moteriškos lyties kūdikiai, nes moterys yra giminės tęsėjos, bet pageidaujami ir berniukai – dėl ūkio darbų pasiskirstymo. Jei šeimoje kurios nors lyties palikuonių trūksta, įprasta kūdikiais pasikeisti ar paimti auginti neturtingų giminingų genčių vaikus.

Šiais laikais daug jaunų žmonių, ypač vyrų, palieka Lugu ežero apylinkes – leidžiasi ieškoti geresnių mokslo ar darbo galimybių. Atsiskyrę nuo Motinos šeimos, jie netgi bando kurti gyvenimą su kitos kultūros moterimis, įteisina civilinę santuoką, kuria bendrą finansinį ūkį. Daug ir išsiskiria, nes esame išauklėti gyventi laisvai“, – pasakoja Zhema. Mūsų pokalbio besiklausantis jaunas vyriškis išsitaria, kad tradicijos iš tikrųjų keičiasi. Jis pats gyvena ne su Motinos šeima. Kiekvieną dieną dirba šeimos ūkyje, bet po darbų grįžta į savo namus kitame kaime to pačio ežero pakrašty, kur jo laukia žmona ir sūnus.

Tradicinės santuokos mosuo gentyje nėra, stipriosios lyties atstovai čia neatlieka tradiciškai suprantamų tėvo ir vyro funkcijų. Jie yra meilužiai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pati Zhema šeimą buvo palikusi, išsimokslino, pradėjo dirbti Lidziange (Lijiang) turizmo vadove, bet po kelerių metų gavo Motinos kvietimą grįžti – esą šeimai trūksta moterų. Ji turi savo vadinamąjį žydėjimo kambarėlį, pastovų meilužį ir trejų metų dukrytę. Zhema tvirtina, kad jai patinka matriarchalinė santvarka – materialinis stabilumas ir jausmų laisvė. Vienintelis ne itin tenkinantis dalykas – tai Motinos statusas ir tai, kad privaloma šiai paklusti. Jų šeimos Motina yra Zhemos motinos sesuo, jai paklūsta ir du suaugę mūsų gidės broliai.

Motina, ugnis ir šuo

Pirmo kaimo, kuriame lankomės, Motina pasveikina mus prie savo namų vartelių, nedrąsiai ištiesta ranką parodo, kad galime užeiti, tad netrukus nuo įkyraus lietaus pasislepiame apytamsyje, bet šiltame, laužo dūmais kvepiančiame kambaryje. Eidama jo link spėju pamatyti prieangyje džiūvančią kiaulės galvą, kabančius rūkytus lašinius ir kumpius, džiovinamas vaistažoles ir krepšį grybų. Kambaryje, prie sienos, stovi sena atvira komoda, prikimšta žalvarinių buities rakandų. Paaiškėja, kad šis baldas atstoja ir stalą. Ant sienos – Mao Dzedungo portretas ir šeimos nuotraukų koliažas. Kambario centre stovinčiame kvadratiniame aukure smilksta anglys. Pro nedidelę medinėje sienoje iškirstą angą krentantys spinduliai išryškina vaisiais, maistu, tradicinio vyno buteliais ir pinigais nukrautą nedidelį ugnies dievo altorių ir Motinos lovą – senovinę, medinę, su raižytais rėmais ir baldakimu.

Šeimos galva palinksta prie aukuro įžiebti stipresnės ugnies ir paaiškina, kad ši yra jungiamoji grandis su ugnies dievu, o jos pareiga yra rūpintis, kad aukuras nesiliautų liepsnoti. Susėdame ant grindų svečiams skirtame kampe. Esame pagrindiniame ir svarbiausiame visos šeimos susirinkimų ir maldų kambaryje. Čia diskutuojama, tariamasi, sprendžiamos problemos, priimami svečiai ir dovanos, čia miega tik Motina (atskiras miegamasis dar yra šeimos vyrams ir vaikams, o tos, kurios vilki ilgus klostuotus sijonus, miega antrame aukšte).

Beveik kiekvienoje kaimo troboje iki šiol tarsi talismanas kabo mažesnis ar didesnis Mao Dzedungo portretas. Senoji karta buvusį lyderį vis dar vadina saule ir prilygina Dievui
Asmeninio archyvo nuotr.
Kurstydama ugnį Motiną aplink aukurą eina tik viena kryptimi – pagal laikrodžio rodyklę. Zhema, pamačiusi įeinantį Motinos sūnų ir kiemo šunį, greitakalbe išberia, kad šią šeimą sudaro 21 suaugęs žmogus: trys iš jų yra Motinos seserys, vienas brolis, trylika moterų, aštuoni vyrai ir krūva vaikų. Ši šeima ypač gerbiama, nes turi net du į lamas įšventintus sūnus. Budizmas, atklydęs iš netoliese esančio Tibeto, čia sumišęs su tradicine religija, vadinama daba (šios pagrindas yra ugnies ir ežero dvasių garbinimas). Mosuo gentainiai yra stipriai tikintys ir laikosi abiejų tikėjimų tradicijų: kiekvienais metais apeina Lugu ežerą melsdamiesi ežero dvasioms, garbina ugnį, meldžiasi moterų sergėtojai Gemu kalnų deivei ir kartu lankosi budistų šventyklose. Kad ir kaip Kinijos valdžia draudė vietinį šamanizmą, šiame užkampyje jis išsilaikė. Lugu apylinkėse ir ne mosuo šeimos paslapčia kviečia gentainius atlikti tradicinių apeigų – vardo suteikimo, iniciacijos į tam tikrą amžių, laidotuvių ar ligos užkalbėjimo.

Mums klausantis Motinos pasakojimo, į centrinį kiemą po darbų ima rinktis šeimynykščiai. Kiemas atgyja. Net šuo, visą pokalbį ramiai snūduriavęs prie besikūrenančios ugnies, staiga pradeda loti. Atvažiavo svečių – grįžo du šeimos vienuoliai lamos! Motina palieka mus sėdėti prie aukuro. Beje, gentainiai turi labai gražų padavimą apie tai, kodėl šunys čia yra išskirtinai mylimi. Esą kažkada labai seniai mosuo genties protėviai gyveno tik 13, o laukiniai šunys – net 60 metų. Ir pastarieji vis skundėsi, kad jiems per sunku ir per ilgu būti šoje žemėje. Ilgainiui mosuo gentainiai išsiderėjo, kad šunys pasikeistų su jais gyvenimo trukme, o mainais pažadėjo leisti gyventi savo namų viduje, prižiūrėti ir maitinti. Šunys sutiko, ir nuo tada mosuo žmonės gyvena 60 metų, o šunys – tik 13, bet yra labai gerbiami, jiems leidžiama miegoti drauge su šeimos nariais. Naujų metų rytą jiems net meldžiamasi! Ir čia, priešingai nei kituose Azijos regionuose, šių keturkojų niekas nevalgo!

Ant iešmo keptas paršelis – populiariausias kinų turistams skirtas jau tradicinis Lugu ežero pakrantės patiekalas. Mosuo gentainiai mėsą valgo retai – per brangu
Asmeninio archyvo nuotr.
Paliekant Motiną – ežerą

Kitame kaime Zhema iš vietos žiniuonės, beveik aklos senos Motinos, mums nesuprantama mosuo kalba stengiasi iškvosti savo ateitį, o mes apžiūrinėjame vadinamuosius žydėjimo kambarius. Galvoje sukasi daugybė moteriškų klausimų. Iš 2003-iaisiais mosuo genties tradicijas aprašiusios prie Lugu ežero gimusios ir augusios Yang Erche Namu – skandalingos asmenybės, mosuo folkloro atlikėjos, modelio, rašytojos – autobiografinės knygos žinau apie čia egzistuojančias biologinio tėvo funkcijas. Autorė rašo, kad beveik kiekviena gentainė žino, kas yra jos vaikų tėvai.

Šie, nors tiesiogiai nedalyvauja atžalų auklėjime, jas lanko, dovanoja dovanas didžiųjų švenčių ar šeimos apeigų progomis, kartais trumpai pagyvena drauge po vienu stogu, padeda nudirbti ūkio darbus. Tad vaikai neoficialiai žino, kas yra kas. Jeigu motinos ir biologinio vaikų tėvo santykiai rimti, ilgalaikiai, šis kviečiamas į vaiko iniciacijos ceremonijas, atžala retsykiais lankosi ir tėvo namuose. Noriu paklausi Zhemą, ar tiesa rašoma šioje pirmą kartą angliškai išleistoje autobiografinėje knygoje, papildytoje antropologės Christine Mathieu mosuo genties kultūros ir tradicijų tyrinėjimo aprašymais (apskritai apie mosuo genties išskirtinumą pasaulis sužinojo tik XX a. pabaigoje).

„Kiek tau metų?“ – nedrąsiai klausiu Zhemą. „Dvidešimt treji.“– „Kiek meilužių turėjai?“ Ji, skardžiai nusijuokusi, parodo vienos rankos plaštaką. „O ar tavo dukra žino, kas yra jos biologinis tėvas?“ Zhema staiga suirzta ir mesteli, kad nori valgyti ir kad privalome parvežti ją atgal į miestelį. Tuo mūsų pokalbis ir baigiasi.

Vienas gentainis man patvirtino, kad šiais laikais vis daugiau jaunų žmonių, ypač vyrų, palieka gentį ir netgi įteisina civilines santuokas
Asmeninio archyvo nuotr.
Dar įdomu, kam tokioje bendruomenėje lengviau – vyrui ar moteriai? Visos sutiktos dailiosios lyties atstovės tikino, kad paprasčiau vyrui, nes joms tenka daugiau fiziškai dirbti. Tiesa, moterys nesiskundžia, nes yra laisvos, o Motinos šeima visada pasirūpina savo nariais. Klaidžiodama po dar kelis kaimus – jau be Zhemos – sutikau nuostabių ir sunkiai dirbančių moterų. Visos jos kvietė užeiti į Motinos kambarį pasišildyti, išgerti arbatos, užkąsti. Visuose aplankytuose namuose linksmai klegėjo vaikai, visur šeimos galva kurstė ugnį, ant ugnies dievo altoriaus stovėjo atkimštas tradicinio vyno butelis, šalia aukuro sukiojosi šunys.

Negalėjau atsistebėti, kokios dvasiškai orios, stiprios ir išdidžios, savimi pasitikinčios ir patenkintos yra mosuo moterys. Tik apsilankiusi šiame dukterų ir seserų krašte supratau, kaip knygos „Paliekant Motiną – ežerą“ autorė Y. E. Namu per Prancūzijos prezidento N. Sarkozy (tada jis buvo išsiskyręs su pirmąja žmona) vizitą Kinijoje galėjo pagirti jo odos spalvą ir... viešai pasipiršti! Štai kokios laisvos ir drąsios yra mosuo moterys!

Tradicijos ir gyvenimo būdas pamažu keičiasi. Pagrindinė susisiekimo priemonė čia yra motociklas; jaunesni vyrai dėvi jau nebe tradicines skrybėles, o kepures ir vis dažniau sunkius ūkio darbus keičia į pašnekesius prie budistų stupos
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis