Mano Palestina - krauju verkianti, bet tvirta, beribės širdies žemė

Tiek tos istorinės Palestinos ir belikę – Izraelio okupuotas Vakarų Krantas ir didžiausiu pasaulyje kalėjimu po atviru dangumi paverstas Gazos ruožas, tačiau žmonių laisvės troškimas – begalinis.

Galbūt todėl 1927 m. Salomėjos Nėries rašyti žodžiai: „Tu čia ateisi godų svajoti, ilgesio dainą jūrai dainuoti...“ labai tinka nuotaikai Palestinoje nusakyti. Iš jos neseniai grįžusi Giedrė Steikūnaitė dėlioja etiudus apie Palestinos moteris – stiprias, besišypsančias ir skausmo paženklintas.

Vasaros popietė, mano pirmoji Palestinoje. Mikroautobuse Ramalos stotyje iš karščio leipstame trise: dvi palestinietės ir aš. Galėsime važiuoti, kai sulauksime dar keturių keleivių – vadinamųjų mikriukų tvarkaraščius čia reguliuoja keleiviai. Vairuotojas tradiciškai traukia vieną cigaretę po kitos (Palestina – rūkorių rojus), plepa su kitais vairuotojais ir retkarčiais šūkteli galinę savo maršruto stotelę: „Kalkilija! Kalkilija!“ Visa stotis klega, tačiau šiame chaose viskas suorganizuota. Laukiame. Pažindinuosi su bendrakeleivėmis. Viena staiga atsiprašo ir nubėga į kitą gatvės pusę – parduotuvių link. Grįžta po dešimties minučių nešina naujomis kelnėmis. Pagiriam, kad gražios. Palestinoje išmokau sakyti komplimentus...

Po pusvalandžio mikroautobusas pilnas, rusvai žalsvos Palestinos kalvos tuoj tuoj šypsosis man pro langą savo šiltomis liūdesio, skausmo ir nepasotinamo noro gyventi kupinomis akimis. „Sveika atvykusi“, – šnabždės jos tiesiai širdin. „Sveika atvykusi į Palestiną.“

„Sveiki atvykę“ (arab. „Ahlan wa sahlan“ – aut. past.) – frazė, kurią Izraelio okupuotoje Palestinos žemėje sako veik visi sutikti žmonės: ir tik kalbėti pramokęs lėliukas, ir tradiciniais drabužiais pasipuošęs senolis. Būtinai kavos ar arbatos pakvies, paklaus, ar pagalbos nereikia, iš kur atkeliavai ir ar tau viskas gerai. Turguje, gatvėje, parduotuvėje, autobuse, ant kalvos ar po alyvmedžiu – visur, mat svetingumas su taika atvykusiam svečiui čia yra norma. Pagalvoju, kad ir mums turbūt nuoširdžiai norėjosi į okupuotą Vilnių atklydusius mūsų laisvei nuo sovietų priespaudos prijaučiančius svetimšalius apkabinti ir parodyti, kad esame tokie pat žmonės, kaip ir jie, o ne kokios raudonos necivilizuotos komunizmo pabaisos.

Ilgainiui supratau, kad mano Palestina yra būtent tokia: krauju verkianti, bet tvirta, beribės širdies žemė. Čia kaip niekur kitur pasaulyje jaučiausi... žmogumi.

„Mano limonadas geriausias visame kaime!“ – pareiškia Badrija. Nedrįstame ginčytis. Naminis limonadas čia gaminamas taip: išspaudi citrinų sulčių, įdedi kelis šaukštus cukraus ir atskiedi trupučiu vandens. Kai taip karšta (vasarą Palestinoje – vidutiniškai +30 °C, nelyja iki spalio, kartais – iki lapkričio), rūgščiai saldus gėralas atgaivina ir palaiko organizme reikiamą druskos kiekį. Tą vakarą Badrija mane ir dar dvi drauges pakvietė vakarienės. Prigamino kalną maisto. Nors ir sprogstančiais pilvais, bet „įkalėm“ dar ir po puodą arabiškos kavos bei sukimšom visas jos augintas vynuoges. Skanu (arab. „zaki“). Čepsėdamos klausėmės Badrijos istorijų apie jos keliones pas giminaičius į kaimyninę Jordaniją.

Pavalgydinti svečią, tiksliau – pervalgydinti, yra palestiniečių tradicija ir beveik garbės reikalas. Jos laikosi ir turčius, ir vargingiau gyvenantis žmogus. Maistas čia labai svarbus, duona – ypač. Ji valgoma ir su įvairiais patiekalais, ir viena. Supratau, kad jei neturi laiko, noro ar pinigų gamintis, galima maitintis tiesiog duona, pamirkyta čia pat spaustu alyvuogių aliejumi bei apibarstyta sezamų ir čiobrelių mišiniu (arab. „za‘atar“). Tai – vienas pagrindinių palestiniečių prieskonių. Duona nuo senovės nepjaustoma – tik laužoma. Dėl to, kad, paliesta peiliu, ji, manoma, praras savo dangišką vertę.

Badrija prikrauna pilną maišą lauktuvių – citrinų iš savo sodo ir, primerkdama akį, atsisveikina: „Pabandykit, gal iš manųjų ir jūsų limonadas bus skanus.“ Nusijuokiame – puikiai žinome, kad vis dėlto toks skanus kaip Badrijos nebus. O ji jau planuoja, ką gamins mums kitą savaitę. Ak, tas neišpasakytas vietinių svetingumas!

Šiltas Ramadano (musulmonų pasninko mėnesio) vakaras Asiros kaimelyje. Išsitiesusios ant kieme šeimininkės paklotų čiužinių, mes, tuzinas moterų, geriame kavą, giriame specialiai Ramadanui iškeptus saldžius koldūnėlius su sūriu ir, žvelgdamos į ramų vasaros dangų, smagiai šnekučiuojamės. „Žinot, kraustausi į Asirą. Tik darbą reik rast. Ir dar gal vyrą“, – balsu pusiau rimtai svarsto mano draugė italė Luiza. „Imk mano!“ – pasiūlo viena moteris. „Jam 85-eri, nuolat dirba laukuose – netrukdys gyvent, bus tau rami galva.“ Kvatojamės. „Asiroje yra maždaug trys tūkstančiai gyventojų, apie 400 iš jų – nevedę vyrai. Luiza, tu tik pasilik čia – mes tau vyrą tikrai parūpinsim“, – sako Hakima. Žinau, kad ji nejuokauja. Rimtais klausimais Hakima niekada nejuokauja.

Pirmą kartą Hakimą sutikau ant jos giminaičių namo stogo. Tada, užsilipę ten saugumo sumetimais, stebėjome aplink vis blogėjančią situaciją, gėrėme kavą ir rūkėme cigaretes. Kažkas sušuko: „Greičiau, ana ten – trys armijos džipai. Juda mūsų link. Ne, keturi...“ Tądien pusnuogiai, veidus skarmalais apsimuturiavę izraeliečiai iš Yitzharo – ant pavogtos Asiros žemės stūksančios nelegalios Izraelio kolonijos – atakavo Asirą ir kaimyninius kaimelius: padeginėjo medžius ir žolę, mėtė akmenis į neginkluotus palestiniečius – vyrus, moteris ir vaikus, grasino susidoroti. Izraelio armija savo ruožtu į palestiniečius šaudė garsinėmis granatomis, leido ašarines dujas. Hakima tąnakt pakvietė mus nakvoti pas save – maža kas galėjo nutikti. Laimei, nieko nenutiko, tačiau cigarečių kiekviena surūkėme po kelis pakelius. Vėliau, po vakarienės, pasisiūliau padėti suplauti indus. Taip tapome draugėmis.

Moterų centro „Retaj“ (šis arabų kalbos žodis reiškia tradicinį durų skląstį) įkūrėja Hakima yra itin tvirtos valios, ryžtinga, labai stipri moteris. Jos negąsdina iš visų pusių į ratus kaišiojami pagaliai. Kova už palestinietes, politinį, ekonominį bei socialinį jų įgalinimą (angl. „empowerment“) yra šios moters gyvenimo šerdis.

„Retaj“ veiklą Hakima pradėjo dar 2004 metais, tačiau tik dabar šį centrą pavyko oficialiai įregistruoti kaip nevyriausybinę organizaciją. Opozicija Hakimai labai trukdė: neišduodavo oficialių leidimų, užrakindavo patalpas, o vyrai nuolat užgauliodavo: „Ko toms moterims prisireikė? Lai grįžta prie puodų!“ „Retaj“ aktyvistė nepasidavė, ir dabar, nors atrodė, kad viskas bergždžia, šis centras jau stovi ant kojų. Čia kiekvieną savaitę vyksta įvairūs užsiėmimai (atskirai moterims ir vaikams): gitaros pamokos dešimtmečiams, rankdarbių kursai, psichologiniai pokalbiai apie moterų savivertę ar smurtą šeimoje. Taigi „Retaj“ tapo pagrindine Asiros moterų susirinkimų vieta.
Susėdusios centro kiemelyje, moterys dalijasi savo žiniomis ir mintimis. Jos nori tobulėti ir ekonominėje, ir socialinėje srityse. „Kalbėdamos apie savo problemas, sumažiname savo psichologinę naštą“, – sako Rasmija. Ji – našlė, vaikų neturi, nuolatinių pajamų – taip pat. Gyventi nėra lengva. Rasmija prisipažįsta esanti labai drovi, tad prašyti pinigų iš giminių nedrįstanti. Centre įgyti įgūdžiai – pvz., siuvinėjimas kryželiu – ir padeda pinigėlių maistui užsidirbti, ir teigiamai veikia emocinę būseną. „Ateinu čia, ir mano diena praskaidrėja. Apsikuopus namuose tiesiog nebėra ką veikti“, – sako moteris. Ayšos istorija panaši: jai reikia pinigų vyro širdies operacijai ir sūnaus inksto persodinimo operacijai. „Priklausau nuo savęs pačios“, – sako ji. Supratingai linksime.
Svarstau, kad bene svarbiausia „Retaj“ funkcija – suburti moteris. Tik viena kitą palaikydamos, išklausydamos ir, ištikus bėdai, apkabindamos galime išlikti žmonėmis, netapti savanaudžiais, tarpusavyje konkuruojančiais monstrais.

Žinote, kaip gaminamas palestinietiškas muilas? Reikia alyvuogių aliejų sumaišyti su šiek tiek vandens, druskos ir sodos, gautą masę supilti į formeles arba į vieną didžiulį luitą, o šį, kai sustings, – supjaustyti. Natūralus, gardžiai kvepiantis rankų darbo muilas odai patinka.

Jį gamina ir Bidijos miestelyje, įspūdingame archajiškame pastate, įsikūrusios organizacijos „Women for Life“ (angl.; „Moterys gyvenimui“) narės. Dar jos mokosi siūti siuvimo mašina, gaminti kremus ir makiažo priemones, kirpti plaukus, daryti įstabias šukuosenas, užsiima socialiniu bei teisiniu moterų ugdymu: organizuoja psichologines konsultacijas, seminarus apie moterų teises, rengia kursus socialinėms darbuotojoms. Organizacijoje yra kelios teisininkės, jos teisme nemokamai atstovauja rajono gyventojoms. Pernai daugiausia bylų iškelta dėl vyrų smurto šeimoje. Absoliučią daugumą moterys laimėjo.

„Women for Life“ įkurta 2002 metais. Tada septynios dailiosios lyties atstovės apsitarė ir nusprendė rimtai užsiimti šviečiamąja socialine veikla. Šiandien į kursus ateina daugiau nei 500 Bidijos ir aplinkinių miestelių gyventojų. Tokių moterims skirtų centrų, grupių ir asociacijų yra ne viename Palestinos kaimelyje. Visi jie – sunkaus darbo ir nuoširdaus atsidavimo rezultatas. Bendruomenių moterys ima kontrolę ir atsakomybę už savo gerovę į savo rankas nepaisydamos visų sunkumų.

Vieną sekmadienio rytą mane iš sutartos vietos automobiliu pasiima juvelyrė Haifa. Važiuojame susitikti su Dina. „Jos nėrimas vąšeliu, puošyba karoliukais yra tikrai išskirtiniai. Per 53-ejus savo gyvenimo metus nesu mačiusi tokių ypatingų darbų“, – sako Haifa.

Dina gyvena su mama ir atostogų iš Jungtinių Arabų Emiratų atvykusia brolio šeima. Kiekvienas menininkės namų kampelis papuoštas rankų darbo nėriniais ir mezginiais. Įsitaisiusi ant sofos, stebiu jos rankas, plonus pirštus. Megzti, nerti, siuvinėti kryželiu Diną išmokė mama – taip pat auksarankė. „Negaliu sėdėti nieko neveikdama, rankos nuolat turi darbuotis“, – sako šeimininkė. Beje, atsisveikindama ji padovanojo man pačios nertą ir spalvotais karoliukais siuvinėtą krepšelį Koranui (musulmonų šventoji knyga) nešiotis. Su nostalgija prisiminiau savo vaikystę ir močiutės nertas servetėles, kurias nuimdavau nuo stalo, kad nesutepčiau kakava ar aviečių uogiene...

Dina yra viena bendruomenės moterų centro įkūrėjų. Jame šiuo metu 56 gyventojos mokosi siuvinėti kryželiu, auginti grybus, anglų kalbos. Vienuose tokiuose kursuose Dina išmoko tapybos ant stiklo. Iš kur menininkė semiasi kūrybinių idėjų? „Iš savęs, – atsako ji. – Specialiai neieškau – idėjos pačios pas mane ateina.“ Labiausiai Dina mėgsta siuvinėti karoliukais ir megzti. Sako – tai geriausiai padeda jai išreikšti savo kūrybines emocijas. Kuria menininkė dažniausiai naktimis – dieną nėra laiko, nes reikia namus apkuopti, valgyti pagaminti, be to, ji labai mėgsta bendrauti. Kol su visais išsišneka, jau ir vakaras ateina. Neįstengusi išversti į arabų kalbą mūsų posakio „visų galų meistras“, Dinai pasakau: „Turite dvidešimt rankų, kad tiek darbų spėjate nudirbti.“ Ji patenkinta krizena.

Gaila, kad Dinos, jos mamos ir kitų giminės moterų iš kartos į kartą perduodamos žinios, įgūdžiai ir meilė rankdarbiams pamažu nyksta. Kultūrinį paveldą vis labiau gožia globalizacija. Kodėl? Dina svarsto, kad galbūt nebe tokie kantrūs esame: „Šiuolaikinis gyvenimo būdas nepalieka laiko tokiems meditaciniams užsiėmimams kaip mezgimas.“ Ir primena arabų posakį: „Gėda tautai, kuri valgo tai, ko nepasėjo.“

Rankdarbiai yra šios talentingos moters hobis ir šioks toks pajamų šaltinis. Be to, padeda pamiršti nuolatinį fizinį skausmą – jau 36-erius metus Dina sėdi neįgaliųjų vežimėlyje (nelaimingo atsitikimo padarinys). Pinigų jai reikia vaistams ir medicininei priežiūrai. „Dinos veidas spinduliuoja vidinę stiprybę“, – sako Haifa. „Be rankdarbių mano gyvenimas būtų daug sunkesnis“, – tyliai prisipažįsta Dina. Susigraudinu: kokia stipri ši moteris, koks tvirtas jos noras gyventi prasmingai!

Siuvinėjimas kryželiu yra bene dailiausias ir lengviausiai atpažįstamas šalies amatas. Taip pat – svarbi Palestinos geografinės bei kultūrinės erdvės dalis. Siuvinėjimo technika įvairiuose regionuose ta pati, tačiau spalvos, raštai ir ornamentai skirtingi. Pagal drabužius galima suprasti, iš kur moteris kilusi. Vyresnės dar ir šiandien dažnai dėvi kryželiu siuvinėtus tautinius apdarus, o jaunesnes labiau vilioja parduotuvėse parduodami sintetiniai.

Bene didžiausias Palestinoje rankdarbių kolektyvas – „Women in Hebron“ (angl.; „Hebrono moterys“). Jame – 120 narių. Veikia į Pietus nuo Jeruzalės esančiame Hebrono mieste nuo 2005-ųjų. Kooperatyvo principu. Pardavusios savo gaminius moterys prisiduria taip reikalingų pajamų, tačiau pinigai – ne vienintelis šio kolektyvo tikslas. „Mūsų darbas paremtas idėja plėtoti Palestinos amatus, – aiškina projekto įkūrėjos. – Taip stiprinama bendruomenė, pagerbiamas moterų vaidmuo mūsų visuomenėje. Tai – ir būdas parodyti mūsų tvirtybę Palestinos okupacijos kontekste.“

Pastebėjau, kad daugelis Palestinos rankdarbių, kai kurie raštai, puošybos elementai itin artimi mūsų šalies kultūros paveldui. Daržuose kapstomės, petražoles sėjame ir obuolius lupame taip pat labai panašiai. Įtariu, kad taip yra dėl mūsų meilės gamtai ir artimo ryšio su žeme bei jos teikiama gyvybe...

Kiekvienas žmogus Palestinoje turi savo istoriją, dažnai – ne vieną, dar dažniau – turi tiek, kad Mėnulis, mums jų besiklausant, pavargtų kilti ir leistis, o Saulei pabostų danguj ritinėtis. Ir pasipasakoti dažnam labai knieti. Kažkas pusiau juokais yra pasakęs, kad Palestinoje žmogų sunkiau ne prakalbinti, o nutildyti. O man istorijų klausytis patinka. Gal todėl Betliejaus gatvėje prie manęs prisigretinusiai mergaitei į klausimą, ar man patinka Palestina, nuoširdžiai atsakiau: „Aš ją myliu.“

Istorija apie moterų išmintį

Šią istoriją mums geriant mėtų arbatą po šimtamečiu medžiu senovės Romos laikų griuvėsių gausiame Sebastijos kaimelyje pasakoja Achmedas. Ar tikru nutikimu ji paremta, vyras neišduoda.
Kartą Palestinoje gyveno labai išmintinga moteris. Turėjo ji paprastą, nelabai supratingą vyrą. Vieną dieną sutuoktiniai nusprendė parduoti asilą – už penkis auksinius dinarus. Ir išėjo žmogelis į turgų asilu vedinas. Eidamas pamatė ant akmens besišildantį driežą. „Sveikas, gal nori mano asilą pirkti?“ – paklausė žmogelis. Driežas pajudino uodegą. „Puiku – turim sandėrį!“ – nudžiugo prekeivis.

Driežas darsyk uodegą pajudino ir dingo tarp akmenų. „Palauk, o kur mano pinigai?“ – sukruto žmogelis ir pakišo ranką po akmeniu, tačiau vietoj driežo aptiko dėžę auksinių dinarų. Pasiėmė penkis, kaip buvo sutaręs su pačia, pririšo asilą prie medžio ir patraukė namolio. Grįžęs viską papasakojo. Žmona pakraupo: „Kodėl visų pinigų neparnešei, kvaily?!“ Tas atsakė, kad pinigai – ne jo, o driežo, tad imti būtų vagystė. Žinodama, kad jos vyras nėra pats protingiausias pasauly, pati susirado tą dėžę ir parsinešė namo. „Ką padarei?!“ – ėmė šaukti žmogelis ir prižadėjo kitą rytą visam kaimui apskelbti, kad jo žmona – vagis. Moteris sunerimo: sužinos kaimiečiai ir atims auksą.

Ką daryt? Ir surezgė ji planą. Išvirė pilną puodą maklubos (ryžių virinio), nunešė ant stogo, išdrabstė ir ėmė žadinti vyrą: „Kelkis, bėk ant stogo! Pažiūrėk, kokie stebuklai vyksta!“ Žmogelis užsiropštė ir savo akimis negalėjo patikėti: „Stebuklas – makluba iš dangaus krenta!“ Kitą rytą sukvietė visą kaimą ir papasakojo, kaip jo žmona pinigų dėžę pasisavino.

Kaimiečiai įpykę ėmė šaukti: „Dalinkis su mumis!“ Tada moteris tarė: „Palaukit, jis meluoja! Juk žinot, kad yra ne viso proto. Paklauskit, kada tiksliai aš tuos pinigus esą paėmiau.“ Tie paklausė. „Na, kaip gi, – atsakė žmogelis. – Tą dieną, kai makluba lijo!“ Kaimiečiai numojo ranka: „Et, teisi ji – anam ne visi namie...“ ir išsiskirstė.
Baigęs pasakoti, Achmedas patenkintas nusišypso ir priduria: „Štai kokios protingos yra moterys!“

Makluba (arab.; „Aukštyn kojom“)

4–6 porcijos (vegetariška versija – be avienos)

Reikės:
500 g avienos,
pundelio morkų,
1 didelio svogūno,
2 puodelių ryžių,
3 ½ puodelių vandens,
citrinų sulčių,
kardamono,
česnako,
druskos ir pipirų,
sviesto kepti,
pusės puodelio žemės riešutų arba migdolų

Kaip gaminti:
* Virkite mėsą ant vidutinės ugnies, kol suminkštės (vandens paviršiuje susidariusias putas nuimkite). Vandenį iš puodo supilkite į atskirą indą, mėsą atidėkite.

* Nuplaukite ir nulupkite morkas. Perpjaukite jas išilgai į 6 dalis – maždaug 5 cm ilgio. Pamerkite valandai į indą su švariu vandeniu, druska ir citrinų sultimis, tada nusunkite į didelį puodą.

* Pakepkite morkas, sukapotą svogūną, mėsą ir sviestą (iki paruduos). Apibarstykite druska ir prieskoniais. Ant viršaus suberkite ryžius. Viską užpilkite vandeniu (švariu arba likusiu nuo virtos mėsos), kad apsemtų ryžius. Padidinkite ugnį. Kai vanduo užvirs, vėl sumažinkite.

* Ryžius virkite (puodas turi būti uždengtas), iki suminkštės ir susigers vanduo. Keptuvėje be riebalų paskrudinkite riešutų. Jų užberkite ant patiekalo ir patiekite.
Saha! (arab.; „Skanaus!“)

Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis