Kinijoje nebestebina vaikai su ties užpakaliu prakirptomis kelnėmis ar ant galvos išskustu „Apple“ logotipu

Rinkodaros specialistė Vaiva Bukelskytė (30 m.) prieš daugiau nei metus asmeniniame socialinio tinklo profilyje parašė: „Pasiryžti didelėms gyvenimo permainoms yra labai baisu. Bet žinote, kas yra dar baisiau? Vėliau gailėtis, kad nepasiryžai.“ Ir čia pat paaiškino: „Bilietas į Kiniją jau užsakytas. Į vieną pusę!“

Vaivai, kai priėmė sprendimą radikaliai keisti gyvenimą, kone sunkiausia buvo padėti direktorei ant stalo prašymą atleisti iš pareigų – juk vienos sostinėje įsikūrusios valstybinės įstaigos rinkodaros skyriui vadovavo kelerius metus! Beje, direktorė, pati to nežinodama, netiesiogiai buvo prisidėjusi prie merginos sprendimo emigruoti ne kur kitur, o į Pekiną!

Kalbą išmoko iš pykčio

„Viską pradėti nuo nulio Kinijoje paskatino ne tai, kad kaip tik tuo metu lankiau kinų kalbos kursus, o komandiruotė į Guidžou (Guizhou) provincijoje esantį Gujango (Guiyang) miestą. Ten vykau pristatyti Turizmo departamento inicijuoto pasaulinio projekto „Gintaro kelias“ ir Lietuvos. Skridau per Pekiną, čia dalyvavau kelių dienų konferencijoje, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Susidraugavome. Tada ir nusprendžiau: viskas – kol dar nėra vaikų ir šeimos, reikia čia atvažiuoti ir pagyventi. Jei ne Pekine sutikti žmonės, matyt, būčiau pasirinkusi Šanchajų. Pekine pirmą kartą viešėjau 2008 m. lapkritį ir susidariau ne kokį įspūdį. Jis man pasirodė nykus, labai šaltas, pilnas žmonių, padirbtų prekių ir apgaudinėjančių taksistų. O dabar be galo džiaugiuosi, kad esu čia, nes šis miestas – nerealus“, – euforijos neslepia Vaiva.

Be įprastų produktų – jūrų gėrybių, vaisių, mėsos, Pekino turgeliuose prekiaujama ir ant iešmelių sumautais skorpionais, kirmėlėmis, lervomis
Asmeninio albumo nuotr.

Fotografė, keliautoja Eglė Aukštakalnytė-Hansen savo knygoje „Mamahuhu“ dalydamasi gyvenimo Šanchajuje patirtimi kinų kalbą prilygina Didžiajai kinų sienai. Paprašyta pasidalyti savo patirtimi, Vaiva pasakoja: „Niekada neplanavau mokytis kinų kalbos. Kai buvau maža, man atrodė, kad tai – paukščių kalba. Hieroglifai – labai gražūs, bet jei kas nors būtų pasakęs, kad kada nors galėsiu juos perskaityti, tikrai nebūčiau patikėjusi. Kadangi mano mama latvė, pati esu gimusi Ventspilyje, lietuvių ir latvių kalbos man yra gimtosios, o anglų – pirmoji užsienio kalba. Trečiakursė, aš pagal mainų programą „Erasmus“ metus studijavau Prancūzijoje, netoli Paryžiaus esančiame nuostabiame Fontenblo (Fontainebleau) miestelyje. Ten ne tik mokiausi prancūzų kalbos, bet ir netikėtai atradau Kiniją. Mat susidraugavau su kinų kalbą besimokančiu bendrakursiu vokiečiu. Kartą per paskaitą jis man ant sąsiuvinio hieroglifais užrašė: „Tu esi mano geriausia draugė.“ Tada atrodė taip neįtikėtina, kad europietis moka kinų!

Nepritariu tam, kad Pietų Kinijoje būtų valgomi šunys ir katės. Sunku protu suvokti, kaip žmonės gali taip elgtis.

Pati kinų kalbos pradėjau mokytis pirmą kartą grįžusi iš Kinijos. Tada, būdama dvidešimt vienų metų, viešėjau Šanchajuje. Be perstojo fotografavau vietos žmones, hieroglifus, užrašus ant autobusų, metro, valgiau tradicinį maistą ir suvokiau, kad turiu čia grįžti, tik jau ne kaip turistė.“
Vis dėlto ne stiprūs kelionės įspūdžiai paskatino lietuvę rimtai kibti į kinų kalbos kursus, o staiga Šanchajuje sušlubavusi sveikata. Kai merginai ėmė svaigti galva ir sustreikavo skrandis, sėdo į taksi ir paprašė nuvežama į ligoninę. Kiniškai temokėjo „laba diena“ ir „ačiū“. Išklausęs visus įmanomus žodžių „ligoninė“ ir „gydytojas“ sinonimus anglų kalba, vairuotojas nugabeno ją į kažkokį apgriuvusį sandėlį. Tai, pasirodo, ir buvo ligoninė!

„Pasijaučiau it karo lauke – žmonės gulėjo ant žemės apkloti purvinais pilkais medžiagos gabalais, kai kurie vaitojo, aimanavo, kraujavo, kai kurie gulėjo nejudėdami, atrodė tarsi negyvi. Gydytojai ir seselės, žinoma, angliškai nesuprato nė žodžio. Tada pajutau, kad skruostais ritasi ašaros, tvenkiasi pyktis. Būtent tą minutę sau pasakiau, kad jau aš greičiau išmoksiu tuos jų hieroglifus, nei jie pradės atskirti „yes“ nuo „no“! Kai prieš dvejus metus vėl lankiausi Šanchajuje, tokios didelės kalbos kliūties jau nebebuvo.“

Turistų ypač mėgstamas vienas senųjų Pekino rajonų
Asmeninio albumo nuotr.

Sriubos ar atsigulti ant nugaros?

Po pirmos kelionės į Šanchajų Vaiva ėmė krimsti kinų kalbą Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Pasak jos pačios, būtų prasilaužusi greičiau, tačiau kursus vis tekdavo pertraukti karjeros tikslais. Buvo išvykusi padirbėti į Dubajų, paskui – į Londoną, Paryžių, Antverpeną... Grįžusi į Lietuvą 2012 m. ėmė mokytis Vilniaus universiteto Konfucijaus institute, tačiau nebuvo patenkinta dėl lėto progreso – pamokos vykdavo tik dukart per savaitę. Taigi pasiėmė pusantro mėnesio atostogas ir išvažiavo į Šanchajų, čia hieroglifus zulino kasdien nuo 9 iki 16 valandos.

„Man, kaip ir daugeliui, sunkiausia – ne hieroglifai, o intonuoti. Kadangi neturiu geros muzikinės klausos, prastai sekasi parinkti reikiamą toną. O suklydus neišvengiami netikėtumai. Pavyzdžiui, jei, sakydama: „Aš noriu sriubos“, kiek ne taip ištarsiu žodį „sriuba“, kinai gali suprasti, kad noriu cukraus, atsigulti ant nugaros, ko nors verdančio ar net skausmo… Ir dabar, kai susakau ką nors greitai, iš sutrikusių veidų ar juoko suprantu, kad kažkas – ne taip. Štai praėjusią savaitę pardavėjos paprašiau ne maišelio, o laikraščio“, – pasakoja pasijuokti iš savęs nebijanti lietuvė.

Dviračiais, motociklais, elektriniais dviračiais, tradiciniais vežimaičiais ir kitomis priemonėmis kinai važinėja ištisus metus. Šaltuoju metų laiku jų rankas saugo štai tokios gigantiškos pirštinės
Asmeninio albumo nuotr.

Vaiva pripažįsta jau mokanti apie 1000 hieroglifų. Kai išmoks dvigubai tiek, galės laisvai skaityti laikraščius. „Kartais pagalvoju, kodėl ėmiau mokytis ne kokios nors „normalios“ kalbos, – jau seniausiai laisvai kalbėčiau“, – apie kartkartėmis užplūstančias abejones prasitaria pašnekovė. Merginą palaiko tai, kad kinai labai vertina užsieniečius, kurie mokosi jų kalbos. Vietiniai geranoriškai išklauso, perklausia, padeda ištarti, pakartoja kelis kartus, visada pagiria, jei gerai ištari. Išgirdę europietį, kalbantį kinų kalba, ypač krykštauja vaikai. Dabar mergina tobulinasi privačiai. Puikiai angliškai kalbantis kinas jai geriau paaiškina subtilybes, kaip geriau intonuoti, todėl lietuvė prajuokina vietinius vis rečiau.

Darbo viza – iš antro karto

Iš Vaivos įrašo asmeninėje feisbuko paskyroje atrodo, kad tai buvo lengvabūdiškas ir spontaniškas žingsnis. Vis dėlto prieš susikraudama lagaminus mergina atliko rimtus namų darbus. „Vos grįžusi iš Šanchajaus į Lietuvą, peržiūrėjau darbo skelbimus Pekine. Pastebėjau, kad daugiausia pasiūlymų – mokyti anglų kalbos. Pasirodo, kiekvienoje Kinijos sostinės vidurinėje mokykloje turi dirbti bent vienas anglų kalbos mokytojas užsienietis. Specialistams iš užsienio tereikia puikiai mokėti anglų kalbą ir turėti sertifikatą, suteikiantį galimybę mokyti anglų kalbos kitataučius (TEFL; Teaching English As A Foreign Language).“

To Vaivai pakako galutinai apsispręsti ir imtis veiksmų. Juk anglų kalbą ji moka!Taigi mergina užsisakė 120 valandų kursą, ir jau po trijų savaičių siuntų tarnyba į namus pristatė sertifikatą. Tada Vaiva išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į porą Pekino mokyklų ir jau kitą dieną gavo atsakymą. 5 val. ryto skaipu įvyko darbo interviu. Vaiva turėjo vesti bandomąją pamoką penkiamečiu vaiku apsimetusiam privačios anglų kalbos mokyklos personalo specialistui. Po interviu jai buvo pasakyta, kad darbą gavo.

Vaivos Bukelskytės mokiniai – itin smalsūs ir disciplinuoti. Taip kinai mokykloje daro atsipalaidavimo pratimus ir ilsina akis
Asmeninio albumo nuotr.

„Iki šios vietos viskas klojosi lengvai. Problemų kilo, kai mokykla ėmė tvarkyti mano dokumentus Z darbo vizai gauti, – nelengvą laikotarpį prisimena Vaiva. – Neturintieji šios vizos dirbti negali. Tuos, kurie dirba turėdami turistinę ar studijų vizą, suima ir deportuoja iš šalies be teisės grįžti. Kai iki skrydžio į Pekiną buvo likusios mažiau kaip dvi, o dirbti – viena savaitė, sužinojau, kad Z vizos man išduoti negalima, nes esu Lietuvos pilietė ir anglų nėra mano gimtoji kalba. Kad ir kaip stengėsi mokyklos personalo darbuotojai, jiems niekaip nepavyko įtikinti vizas išduodančios institucijos, kad aš ir dar vienas mokytojas iš Graikijos tikrai galime mokyti vaikus.“ Tomis akimirkomis V. Bukelskytę palaikė tikėjimas tuo, kad, užsidarius durims, atsiveria langas. Sprendimo išvykti mergina neatsisakė. Operatyviai susiorganizavo darbo interviu su viena viešųjų ryšių ir rinkodaros kompanija, – su jos vadove buvo užmezgusi pažintį būdama komandiruotėje Gujange, tada užsisakė skubiąją turistinę dvikartinio atvykimo vizą, tris nakvynes viešbutyje, nusipirko bilietą į vieną pusę ir išskrido kupina nerimo dėl to, kaip nusileidus reikės legaliai apsistoti, rasti darbą, kiek ilgai pavyks pragyventi iš santaupų...

Ankstų spalio rytą Vaiva nusileido Pekine. Po pietų su agente jau apžiūrinėjo nuomojamus butus. „Ten tvarka griežta, nuomininkas turi pasirašyti metinę sutartį ir sumokėti iškart už tris mėnesius į priekį, dar – depozitą, tad susidaro nemaža suma. Metinės sutarties pasirašyti neketinau, bet dauguma būstų savininkų nesutiko su mano pasiūlymu nuomotis pusę metų. Galiausiai radau visai neblogą nedidelę studiją naujos statybos name. Man, bedarbei, tiksliau – turistei, pasirašyti 6 mėnesių buto nuomos sutartį buvo labai nedrąsu. Turėdamas turistinę vizą Kinijoje gali būti tik iki 30 dienų. Žinojau, kad privalau greitai gauti darbo vizą, nes skraidyti kas 30 dienų į Honkongą jos keisti būtų įtartina, sunku finansiškai, o ir paso lapai greitai baigtųsi“, – šypsodamasi pasakoja mergina.

Beje, minėtoje rinkodaros agentūroje interviu pavyko puikiai. Vaiva buvo įdarbinta puse etato, bet darbo vizos, deja, negavo.

Nebestebina nei maži vaikai su ties užpakaliu prakirptomis kelnėmis ar su ant galvos išskustu „Apple“ logotipu...

Pirmosios dienos pavakarę V. Bukelskytė rado jėgų nueiti į portalo Internations.org renginį užsieniečiams, gyvenantiems Kinijoje. Čia susipažino su dabartiniu savo kinų kalbos mokytoju ir... su valstybines mokyklas Čaojang (ChaoYang) rajone kuruojančia moterimi iš Švietimo ministerijos!
„Ministerija kaip tik ieškojo užsieniečių mokytojų dirbti dviejose vidurinėse mokyklose, ir moteris tą darbą pasiūlė man. Ministerijos ir privačios mokyklos reikalavimai dėl darbo vizos skiriasi kardinaliai, – Lietuvos pilietybė ministerijai nebuvo problema.

Už šių durų verda kasdienis kinų gyvenimas
Asmeninio albumo nuotr.

Taigi gavau visai neblogai apmokamą darbą ir kartu legalią darbo vizą. Kiekvieną dieną vedu po keturias pamokas 3–6 klasių mokiniams ir esu laisva. Jie labai mieli, disciplinuoti, mandagūs. Tiesa, aš vaikams iš pradžių buvau kaip labai gražus ateivis“, – prisimena Vaiva. Kartu ji pripažįsta, kad mokytojauti reikia geležinės kantrybės, tad po vasaros atostogų ketina ieškoti darbo pagal specialybę tarptautinėje kompanijoje. Papildomai mergina dar tarpininkauja kelioms Lietuvos įmonėms – ieško kokybiškai gaminančių Kinijos bendrovių, koordinuoja sutarčių pasirašymo, prekių pakrovimo, jų atplukdymo į Klaipėdą procesus ir pan. Dar papildomai dirba Pietų Afrikos maisto restorano rinkodaros vadove. Ir, žinoma, semia naujo gyvenimo Kinijoje patirtį, įspūdžius.

Neseniai paaiškėjo, kad vienas ryžių gamintojas prekiauja ne tikrais, o... plastikiniais ryžiais. Kinams ir ekologiškumą liudijančius lipdukus pasigaminti – ne bėda.

Didžioji kinų siena

„Kinija man visada atrodė tarsi paslaptingas miegantis drakonas. Vis norėjosi jį pažadinti ir susipažinti“, – pripažįsta Vaiva. Kiniją nuo 2005 m., kai lankėsi ten pirmą kartą, mergina išmaišė skersai išilgai, porą savaičių tradicinės kinų medicinos stovykloje mokėsi ciguno, dalyvavo tradicinėse arbatos gėrimo ceremonijose, lankė kinų kalbos kursus, išbandė akupunktūrą ir pan. O didžiausią įspūdį lietuvei padarė neatrasta laukinė Kinija, maži kaimeliai, vietos žmonės, žygiai su kuprine apgriuvusia ir apleista Didžiąja kinų siena. Turistiniai objektai Vaivos netraukia. Štai kad ir populiarusis Uždraustasis miestas (šis XV a. pastatytas Imperatorių rūmų kompleksas, apjuostas siena, 500 metų buvo neprieinamas pašaliniams, jame gyveno imperatoriai su savo žmonomis, sugulovėmis ir eunuchais – aut. past.)... Jame Vaiva buvo du kartus (pirmą kartą – savo noru, antrą – iš pareigos), bet trečią nė už ką neitų. Dabar į šią vietą, kai ji tapo atvira lankytojams, kinai plūsta iš visos šalies. Lietuvė puikiai prisimena, kaip išėjimo link brovėsi dvi valandas. Atrodė, kad tas miestas niekada nesibaigs. Tas pat ir su Didžiąja kinų siena. „Ši siena yra nepakartojama. Vis dėlto... Kinijoje yra toks posakis: „Tas, kuris nepabuvo ant Didžiosios kinų sienos, nėra tikras vyras.“ Tad arčiausiai Pekino esanti jos atkarpa Badalingas (ten kelionių agentūros nukreipia visus turistus) primena Pekino metro piko valandomis! Be to, dalis šios atkarpos, bokšteliai prieš 2008 m. Pekine vykusias vasaros olimpines žaidynes atnaujinti, sutvirtinti, tad dabar eidamas ja jautiesi kaip kinų disneilende. Badalingas visiškai neprimena daugiau kaip 2 tūkstančių metų senumo architektūros stebuklo“, – pasakoja pašnekovė. Vaivai labiausiai patinka apleista sienos dalis, tad rudenį su draugais ketina leistis į 12-os dienų kelionę su palapinėmis, pasimėgauti nakvyne po atviru dangumi. Beje, išvažiavus iš Pekino, matyti ir žvaigždės, – mieste jas užstoja smogas ir dangoraižiai.

Jei nori pamatyti autentišką ir tuščią Didžiosios kinų sienos dalį, turi pasiryžti ilgesniam keliui. Antraip pateksi į kinų disneilendą
Asmeninio albumo nuotr.

„Kinijoje yra ir daugiau nuostabių, turistų dar nesuniokotų vietų. Tarkim, Kinijos pietuose, Gangsi (Guangxi) provincijoje, galima paplaukioti Li upe bambukiniais plausteliais, leistis į didingus kalnus, lįsti į apleistas olas, pakilus virš mažų kaimelių pasigrožėti nuostabia panorama“, – vardija Vaiva. Jos žodžiai liejasi it teptuko potėpiai ant ryžių popieriaus.

Kultūrinio šoko mergina teigia neišgyvenusi. „Drakoną man pavyko pažadinti ir prisijaukinti. Nebestebina nei maži vaikai su ties užpakaliu prakirptomis kelnėmis, kad gamtiniams reikalams užklupus būtų patogu pritūpti, ar su ant galvos išskustu kompanijos „Apple“ logotipu, nei vyrai su vasarą išverstais pilvais (kad nebūtų karšta, marškinėlius jie susisukę į viršų) ar ilgais nagais, dažniausiai – mažųjų pirštelių, nei vienodai apsirengusios porelės... Net į viešai besiskrepliuojančiuosius nekreipiu dėmesio, nes suprantu, kad tai – dalis kinų kultūros. Jiems tai – natūralu, ir man tiesiog reikia prie to prisitaikyti“, – dalinasi patirtimi lietuvė. Dėl keliomis sekundėmis šalyje vėluojančios CNN televizijos transliacijos (kad būtų galima nutraukti reportažus, kuriuose kritikuojama Kinija) ar socialinių tinklų blokados Vaiva neišgyvena, nes... rado būdą tai apeiti. „Mano kompiuteryje įdiegta VPN programa. Ji kas mėnesį pakeičia IP (tai unikalus kiekvieno kompiuterio internetinis adresas, pagal kurį galima nustatyti, kur stovi kompiuteris, – aut. past.) adresą. Nurodo, kad mano kompiuteris yra ne Kinijoje, o, pavyzdžiui, Los Andžele, tad aš galiu prisijungti prie visų „blogio šaltinių“, – sako pašnekovė.

Pekine Vaiva jaučiasi laisvai, nes šis miestas – megapolis, dauguma žmonių yra išsilavinę, matę pasaulio. Kartais vietiniai vis dar paprašo nusifotografuoti kartu ar apsikeisti kontaktais jų labai mėgstamoje taikomojoje programoje „WeChat“, tačiau nereikalauja to įkyriai. Kiek daugiau keblumų šviesiaplaukė lietuvaitė patiria keliaudama po mažesnius Centrinės Kinijos miestelius. Mergina sako, kad į nukritusį meteoritą vietiniai tikriausiai kreiptų mažiau dėmesio nei į jos pasirodymą. Beje, daugumai kinų Lietuva yra nežinoma žemė, – vos keli V. Bukelskytės sutikti vietiniai pagyrė, kad gerai žaidžiame krepšinį, o vienas išvardino bene visus mūsų krepšininkus!

Pekine Vaiva pažįsta kelis lietuvius, tačiau daugiausia bendrauja su užsieniečiais, turi ir porą draugių kinių. Su jomis turi tradiciją kiekvieną savaitę išbandyti skirtingų Kinijos provincijų virtuvę. „Kinų restoranuose paprastai pridedama skonio stipriklių, todėl prieš užsisakant patiekalus reikia įspėti šių komponentų nedėti. Tiems, kurie nori kokybiško natūralaus maisto, Kinijoje nelengva. Čia ant daugybės produktų pakuočių yra ekologiškumą liudijantis lipdukas, bet ką kinams reiškia jį pasigaminti?! Neseniai paaiškėjo, kad vienas ryžių gamintojas prekiauja ne tikrais, o įvairių chemikalų prikimštais plastikiniais ryžiais. Šie išvirti atrodo ir kvepia kaip tikri!“, – pasakoja mergina.

Šunienai – ne!

Vaivos pavardė yra tarp tūkstančių aktyvistų, šiemet pasirašiusių peticiją uždrausti Julino (Yulin) mieste kasmet birželio mėnesį vykstantį šunienos valgymo festivalį – mat jo metu nužudoma ir suvalgoma apie 10 tūkstančių keturkojų! Tarptautinėje žiniasklaidoje paviešinta, kad Kinijoje egzistuoja net nusikaltėlių gaujos, šiuo tikslu vagiančios iš žmonių jų augintinius. „Griežtai nepritariu tam, kad Pietų Kinijoje būtų valgomi šunys ir katės. Man ypač patinka šunys, tad sunku protu suvokti, kaip galima taip elgtis, todėl pasirašiau peticiją. Protestai vyko įvairiuose miestuose, tad tikiuosi, kad festivalis bus uždraustas“, – viliasi lietuvė. Merginos meilė gyvūnams nėra vien tušti žodžiai – Lietuvoje V. Bukelskytė dirbo savanore gyvūnų prieglaudoje „Lesė“. „Visada raginu pažįstamus ir draugus tapti savanoriais – ne tik gerą darbą padarys, bet ir neblogai pasimankštins. Vedžiodama šunis numečiau net 6 kilogramus. Jokios dietos nereikėjo“, – savanorystės privalumus atskleidžia pašnekovė.

Vandeniniai buivolai yra įrašyti į Raudonąją knygą
Asmeninio albumo nuotr.

Kita vertus, Vaiva sugriauna vieną gajausių stereotipų apie vietos virtuvę: „Kinijos sostinėje vargu ar rastum šunienos. Sakoma, kad kinai valgo viską, kas skrenda, išskyrus lėktuvus, ir viską, kas yra su keturiomis kojomis, išskyrus stalus. Vis dėlto Pekino gyventojai nepritaria tam, kad šunys būtų valgomi, nes čia labai populiaru juos laikyti. Kartą apie tai paklausinėjau savo mokinukų. Tik viena mergaitė iš visų buvo kartą ragavusi šunienos. Visi kiti mieliau pasakojo apie savo augintinius.“
Apie šunis V. Bukelskytė gali kalbėti daug, kaip ir apie keliones. Mergina prisipažįsta dabar atrandanti ne tik Kiniją, bet ir kitas Pietryčių Azijos šalis. „Iš Pekino galiu keliauti daug kur. Daugybė šalių, esančių taip toli nuo Lietuvos, iš čia pasiekiamos vos per kelias valandas“, – tikina pašnekovė.

Tad nenuostabu, kad lietuvė, planavusi Kinijos sostinėje praleisti metus ir šį rudenį jau grįžti į gimtinę, planus pakeitė. „Kinija mane priėmė svetingiau, nei maniau“, – prisipažįsta. O asmeniniame socialinio tinklo profilyje ji neseniai parašė rašytojo Ray'aus Bradbury citatą: „Pamatyk pasaulį. Jis dar fantastiškesnis nei svajonėse. Tik neprašyk iš jo jokių garantijų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis