Kelionė į Kolumbiją - G. G. Markezo romano „Šimto metų vienatvės“ suviliota

Studijų metais skaitytas Gabrielio Garcíos Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“ ir pagal jį kepti bananai žurnalistei Vilmai Anusaitei paliko saldų magiškojo realizmo skonį burnoje, o tolimosios Kolumbijos įspūdis pažadino sielos gilumoje slypėjusią keliautojos dvasią.

Susitikti su Gabrieliu García Márquezu padėjo Bogotoje veikusi rašytoją įamžinusio argentiniečio fotografo Danielio Mordzinskio paroda
Asmeninio archyvo nuotr.

Buvau jauna, graži, ką tik pradėta kepti žurnalistikos studentė. Vasarą atlikinėjau praktiką laikraštyje „Vakarinė Palanga“, o laisvu nuo rašymo apie pajūrį, grožį ir čeburekų kainas laiku skaičiau Gabrielio Garcíos Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“. Jis taip įaudrino vaizduotę, kad susapnavau esanti motina Ursula, viename Kolumbijos kaime visai Buendijų giminei kepanti bananus su ryžiais. Tada karštligiškai užsimaniau ir pati jų paragauti. Savaičių savaites seilės tįso – poilsio namuose, kuriuose gyvenau, nebuvo virtuvės, tad teko laukti, iki atvažiuos draugai ir įleis į būstą su virykle, keptuve ir puodu. Likusią vasarą ir dar gerokai įrudenėjus tokiais keptais bananus su ryžiais, kad skaniau būtų – gardintais uogiene, maitinau visą savo giminę. „Šimtas metų vienatvės“ ir kepti bananai man paliko saldų magiškojo realizmo skonį burnoje, o tolimo Kolumbijos miestelio prie Magdalenos upės įspūdis ėmė kibinti sielos gilumoje tūnojusią keliautojos dvasią.

„Kolumbijoje kartais pasijunti tarsi atsidūrusi ikikomunistinėje Kuboje: ir turistai, ir vietiniai klausosi salsos, rūko kubietiškus cigarus, kartais nuo fasado žvilgteli partizanų lyderis Che Guevara“, – pasakoja Vilma
Asmeninio archyvo nuotr.
Pažintis su Marquezo heroje
Prabėgo ne vieni metai, ir štai sėdžiu Kolumbijoje, Mompose (vietiniai kirčiuoja Mompós), močiutės Sabinos Florian namų vidiniame kiemelyje. Pusryčiai. Valgau keptus bananus – sako, ‘Mafufo‘ rūšies (man jie atrodo paprasčiausiai neprinokę; beje, Kolumbijoje yra labai daug vaisių ir augalų, kurių pavadinimų atitikmenų nėra nei lietuvių, nei anglų kalbose). Užsigeriu šeimininkės paruošta labai saldžia kava su labai daug kondensuoto pieno. Sakyti, kad Márquezo personažus įsivaizdavau geriančius juodą kaip derva ir karčią kaip degutas, nenoriu. Užtat močiutė Florian – tipiška šio rašytojo romanų herojė: šeimos patriarchė, tironė, stiprios valios, sielvarto nepalaužtos sveikatos, tik kiek kvankštelėjusi ir juokinga.
86-erių metų močiutė Sabina Florian – tipiška G. G. Márquezo romanų herojė: šeimos patriarchė, tironė, stiprios valios, sielvarto nepalaužtos sveikatos
Asmeninio archyvo nuotr.
„Ji – tironiško būdo, tačiau kai nori pasirodyti maloni, gali būti tokia saldi ir miela, kad nepatikėsi, jog tai – tas pats žmogus“, – skundžiasi giminaičiai. Beje, šių 86-erių metų senolė turi daug: vien vaikų – 12. Ir išaugino, galima sakyti, viena, nes vyras buvo palaidas. Kartą net dvejus metus su kita prasitąsė. O vieną dieną namo pasileidėlis buvo parvežtas nuogas ir… negyvas. Vaikams pasakyta, kad maudydamasis prigėrė, suaugusieji spėjo kitą mirties priežastį – nuodėmingąją. Močiutė Florian vyrą apraudojo ir netrukus, pernelyg nesisielodama, ėmėsi ne tik mokytojos darbo, bet ir iš sutuoktinio paveldėto karvių auginimo verslo. Beje, valdė šį geležine ranka, fermoje nemažai laiko praleidžia iki šiol. Negana to, sklinda legendos, kad taip nori sutvarkyti visiems gyvenimą, kad darbininkai, pamatę ją, puola slėptis už karvių, lipa į palmes, šoka ant arklių ir joja kuo toliau... Jau ne legenda yra tai, kad Florian laimėjo loteriją („Tikra teisybė“, – ranką prie širdies pridėjusios sakė dukterys). Dar pardavė karvių ir nusipirko ne šiaip sau namą Mompose, o tą, kuriame vėlyvais viduramžiais vykdyta inkvizicija.

Viešbutis „Sofitel Legend Santa Clara“įsikūręs Kartachenoje, buvusiame Šventosios Klaros vienuolyne
Asmeninio archyvo nuotr.
Miestas iš Márquezo knygos
Užsimerkiu ir vėl esu „Šimto metų vienatvės“ Makonde… Momposas ant Magdalenos upės kranto primena rašytojo išgalvotą Makondą. Laikas čia sustojęs. Baisiame karštyje slampinėdami dulkėtomis gatvėmis galite prarasti nuovoką ir pamanyti, kad prieš jus stovi pats Aurelianas Buendija („Šimtas metų vienatvės“), gražuolė Fermina („Meilė choleros metu“) ar rudens belaukiantis Patriarchas („Patriarcho ruduo“).
Kartachenoje, Vežimų aikštėje (Plaza de Coches), pardavinėti vergai
Asmeninio archyvo nuotr.
1540-aisiais Kartachenos gubernatoriaus Juano de Santa Cruzo įkurtas Momposas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sakoma, kad šis miestas iš į jį panašių, kokius kolonistai ispanai viduramžiais statė Lotynų Amerikoje – prie svarbių upių, išsilaikęs geriausiai. Iki XIX amžiaus jis buvo vienas trijų svarbiausių uostų ir didžiausių miestų visoje Kolumbijoje. Viena žymiausių Pietų Amerikos istorinių asmenybių šalies sostinėje gimęs venesuelietis karvedys Simónas Bolívaras yra sakęs: „Karakasui esu dėkingas už gyvenimą, o Momposui – už šlovę.“ Būtent iš šio miesto su 400 karių būriu Bolívaras pradėjo žygį į Karakasą ir iš ispanų kolonistų jungo išlaisvino dalį Centrinės bei Pietų Amerikos. Apie išvaduotoju vadinamo revoliucionieriaus paskutines dienas G. G. Márquezas parašė romaną „Generolas savo labirinte“, o vėliau jo garbei pavadinta nauja šalis Bolivija – buvusi Peru provincija. Deja, Momposą ištiko panašus likimas kaip Marquezo aprašytąjį Makondą, kai iš šio išsikėlė bananų perdirbimo kompanija. Kai Magdalenoje prie Momposo prisikaupė sąnašų ir kroviniai į šalies gilumą pradėti plukdyti kitais vandens keliais, šis miestas buvo pamirštas. Jo turtus ir galybę mena prašmatnios baltos kapinės, septynios bažnyčios, į įstaigas pertvarkyti vienuolynai ir auksinių rankų amatininkai, kuriantys itin patogius supamuosius krėslus, įspūdingus sidabro papuošalus, metalinius sietynus ir kt.
Momposas. Šventosios Barbaros bažnyčia – viena įdomiausių mieste
Asmeninio archyvo nuotr.
Momposas atgyja saulei nusileidus – laukan išlenda ir maži, ir dideli: vaikai žaidžia prie namų ir skvereliuose, suaugusieji traukia į lauko kavinukes, senoliai įsitaiso prieangyje, paaugliai važinėja mopedais, o bernai rymo po mergų langais. „Žiūrėk, kad tavo simpatijos geležinių vartelių neišlaužtų“, – erzina kaimynai namuose mamos užrakintą Sabinos Florian anūkę.
Momposas ant Magdalenos upės kranto primena rašytojo išgalvotą Makondą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Su ta šeima ne vieną kartą vakarojau ir aš. Mat Mompose ir Florian namuose atsidūriau savo bičiulio iš žurnalistikos studijų Londone laikų brito Richardo McCollo kvietimu. Lotynų Amerika jis žavisi nuo pat pirmo vizito 1998-aisiais, o Kolumbijoje gyvena jau aštuntus metus – yra vedęs vietinę Albą Torres, vieną iš Sabinos anūkių.

Richardas McCollas su žmona Alba Torres, viena iš Sabinos anūkių
Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmą kartą į Momposą Richardas atvyko 2007-aisiais aprašyti Kolumbijoje savitų Didžiosios savaitės prieš Velykas apeigų. Mat krikščioniškieji ritualai Magdalenos slėnyje yra stipriai sumišę su pagoniškomis apeigomis. Didįjį trečiadienį vietiniai lanko artimųjų kapus: neša gėles, degina žvakeles, sėdėdami ant suoliukų iki aušros kalbasi su mirusiaisiais skambant gedulingai muzikai. Visą savaitę miestelių gatvėmis traukia procesijos, jų dalyviai, pasipuošę violetiniais apdarais, neša religinius simbolius – netikrais brangakmeniais puoštus šventuosius, vėliavas ir kt. Didžiojo ketvirtadienio ir Didžiojo penktadienio eisenos žymios tuo, kad jų dalyviai žengia du žingsnius pirmyn ir vieną atgal…
Kolumbija garsėja savitomis Didžiosios savaitės apeigomis. Kita vertus, krikščioniški ritualai Magdalenos slėnyje yra stipriai sumišę su pagoniškomis apeigomis
Asmeninio archyvo nuotr.
Kad šioje šalyje puikiai sugyvena senasis ir naujasis tikėjimai, Richardas įsitikino dar tada, kai, būsimos uošvienės Esteros ir močiutės Sabinos padedamas, nusprendė imtis apgyvendinimo paslaugų verslo. Dviejų jo įsigytų kolonijinės statybos namų ir verslo pašventinti Estera pakvietė vietinį šamaną ir dar užpirko mišias. Ir per kelerius metus Richardo svečių namai ėmė nešti nemenką finansinę grąžą – mat ilgainiui šalyje keliauti darėsi vis saugiau, tad gausėjo ir turistų. Įtakos tam turėjo griežta tuomečio prezidento Álvaro Uribe saugumo politika. Finansiškai remiamas JAV, prezidentas paskelbė negailestingą karą narkotikų prekeiviams ir marksistų partizanų grupėms FARC (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia) bei ELN (Ejército de Liberación Nacional). Ginklus sudėjo ir Magdalenos slėnyje siautusios sukarintos dešiniųjų radikalų grupuotės. Richardas pasakojo, kad pačioje verslo pradžioje į jo svečių namus duoklės prašyti buvo atėjęs vienas tokios grupuotės vadas, tačiau protingos moterys žinojo, kaip jo atsikratyti…
Richardas McCollas iškylauja Mompose su savo kolumbiečių šeimyna
Asmeninio archyvo nuotr.
Laike Momposas įstrigęs dar ir todėl, kad yra Magdalenos supamoje saloje, o į šią nenutiestas joks tiltas (transporto priemonės plukdomos gana nepatikimai atrodančiais vietinių sumeistrautais keltais). Dėl korupcijos ir ilgai kaimuose siautusių įvairių grupuočių bei narkotikų prekeivių kartelių Kolumbijoje iki šiol prastai išvystyta infrastruktūra, nemažai užmiesčio kelių neasfaltuoti. Vienu tokių mes su Richardu, atsibučiavę su gausia jo gimine, išdūmėme į legendomis ir magiškomis istorijomis apipintą vieną gražiausių ir romantiškiausių Lotynų Amerikos miestų – Kartacheną.

Nesugriaunamoji Kartachena
Karibų jūros įlankoje 1533-iaisiais ispano Pedro de Heredioso įkurtas miestas kolonijiniais laikais buvo vienas svarbiausių Lotynų Amerikos uostų. Į jį gabenti vergai, plūdo konkistadorai, o iš jo plukdytas auksas, sidabras, kava ir kiti šio žemyno turtai. Kartachenoje pridygo rūmų, sodų, vienuolynų ir bažnyčių, panašių į tada statytus Ispanijoje, Katalonijoje ir Andalūzijoje. Dėl to uostą ne kartą puolė piratai: vien XVI a. jis buvo apsiaustas šešis kartus. Bene pačiam garsiausiam išpuoliui vadovavo anglas seras Francis Drake'as. Už tai, kad nesudegino Kartachenos, jis gavo dešimt milijonų pesų išpirką, juvelyrinių dirbinių, artilerijos ir net miesto varpus.

Kartachenoje smagiausia vaikščioti po senamiestį, grožėtis architektūra, mėgautis Karibų klimatu
Asmeninio archyvo nuotr.
Neapsikentę ispanai miestą apjuosė stora gynybine siena, galingais fortais... Dabar UNESCO pasaulio paveldo saugomi įtvirtinimai liaupsinami kaip geriausiai iki šių laikų išlikę Naujojo pasaulio XVI–XVIII a. karinės architektūros pavyzdžiai. Šiais laikais ant gynybinės sienos veikia puikus baras „Café Del Mar“, iš čia galima apžvelgti ryškiai geltonais, mėlynais, rusvais ir oranžiniais namais švytintį senamiestį, pasigėrėti bemaž vien baltais drabužiais vilkinčiais žmonėmis, arklių tempiamais vežimaičiais. Čia, stovėdamas ant vienos bažnyčios laiptų, savo būsimą žmoną pamatė ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo aktorius Colinas Firthas, o G. G. Marquezą Kartachena įkvėpė parašyti du nuostabius romanus apie meilę („Meilė choleros metu“, „Apie meilę ir kitus demonus“). Teisės studentas Gabrielis į Kartacheną pabėgo 1948-aisiais, kai Bogotoje prasidėjo riaušės ir žudynės (jų metu supleškėjo ir pensionas, kuriame gyveno Marquezas, ir visi daiktai, rankraščiai), neturėdamas nė skatiko kišenėje. Čia jis praleido metus: metęs teisės studijas ėmėsi žurnalistikos. „Galiu pasakyti, kad Kartachenoje tapau rašytoju,– viename dokumentiniame filme tikino kolumbietis. – Visose mano knygose yra šio miesto pėdsakų.“
Restoranas „1621“ įsteigtas Šventosios Klaros vienuolyno klarisių valgyklos vietoje
Asmeninio archyvo nuotr.
Romanas „Apie meilę ir kitus demonus“ prasideda pasakojimu apie tai, kaip, darbininkams pradėjus kirtikliu darbuotis prie vienos Šventosios Klaros vienuolyno kriptos (kadangi čia planuota statyti viešbutį, nuspręsta kriptas atverti ir palaikus perlaidoti), ėmė kristi sodrios vario spalvos plaukai... 22 metrų 11 centimetrų ilgio. Dabar ši kripta yra pačiame baro (šis priklauso labai prabangiam penkių žvaigždučių viešbučiui „Sofitel Legend Santa Clara“ (vietoj vienuolyno jis iškilo 1995-aisiais), kuriame ruošiamas pats geriausias mochitas (mojito) visame mieste, viduryje. Vienuolyno daržo vietoje puikuojasi didžiausias Kartachenos senamiestyje baseinas, buvusioje koplyčioje rengiami pobūviai (pati mačiau, kaip garbius svečius aptarnavo abitais vilkintys padavėjai), o vietoj klarisių valgyklos veikia restoranas „1621“. Pavadinimo skaičiai reiškia Šventosios Klaros vienuolyno įkūrimo metus.

Baras „Café Del Mar“ ant Kartachenos gynybinės sienos
Asmeninio archyvo nuotr.
Senamiestyje išlikusios prašmatniausios vergais prekiavusių pirklių vilos, aikštė, kurioje pardavinėti nelaimėliai iš Afrikos, o tame pastate, kuriame vykdyta inkvizicija, dabar veikia muziejus. Čia eksponuojami „raganų“ kankinimo įtaisai, kartuvės, giljotina, vargšėms moterims lemtingi 33 klausimai: kodėl tapote ragana, kokie demonai ir žmonės dalyvavo jūsų vestuvėse, kaip išmokote skristi ant šluotos?..
Tie, kurie jau susipažino su miesto istorija, gali pailsėti prie Karibų jūros Boka Grandės paplūdimiuose – šie savo dangoraižiais ir didžiuliais viešbučiais niekuo nesiskiria nuo Majamio. Tik Kartachenoje smagiausia vaikščioti po senamiestį, grožėtis architektūra ir jūra, užkandžiauti lauko kavinėse, mėgautis Karibų klimatu. Staiga pasijuntu tarsi atsidūrusi ikikomunistinėje Kuboje: ir turistai, ir vietiniai klausosi salsos, grupės „Buena Vista Social Club“ muzikos, šoka kavinėse „Café Havana“, „Donde Fidel“, rūko kubietiškus cigarus...
Paskutinių tyrimų duomenimis, kolumbiečiai yra laimingiausi pasaulyje žmonės. Jie tikrai moka džiaugtis gyvenimu: daug juokiasi, vieni iš kitų šaiposi, šoka, dainuoja. Nemėgsta kalbėti apie smurto kupiną neseną šalies istoriją ir labai sielvartauja dėl tokio blogo savo krašto įvaizdžio pasaulyje. Nė karto negirdėjau, kad skųstųsi blogu gyvenimu, nepritekliais. Padejuoja dėl korupcijos, pakritikuoja valdžią, tačiau daro tai su šypsena, be pykčio širdyje.

Amžino pavasario zona Bogota
Kolumbijos sostinė Bogota, palyginti su spalvingąja Kartachena, daugeliui svetimšalių atrodo niūri, šalta. Čia tvyro amžinas pavasaris (vidutinė metinė temperatūra siekia apie 14,5 °C), nes miestas yra 2,6 km virš jūros lygio. Bogota – didžiulė (7 mln. gyventojų), purvina, regis, prikimšta pypsinčių automobilių ir skubančių vietinių. Joje dažnai lyja, žmonės daug dirba, mokosi, suka verslus, o politikai diriguoja visiems gyvenimą. Dabar Bogotoje saugiau nei Rio de Žaneire ir kituose Lotynų Amerikos didmiesčiuose, daugėja turistų ir užsienio investuotojų, o ant kiekvieno kampo gausu policininkų. Jų rankose – automatai, tačiau su turistais sveikinasi maloniai, šypsosi.

Bogota. Draugiškas kareivis
Asmeninio archyvo nuotr.
Patį pirmą vakarą Bogotoje man į akis iškart krito prie niekuo neišsiskiriančių pastatų stoviniuojantys apsaugininkai. Richardas patikino, kad didmiesčiuose žmonių niekas nebegrobia (tokia nelaimė gali atsitikti tik FARC ir ELN kontroliuojamose, sunkiai prieinamose džiunglėse), tačiau politikai ir verslininkai nenori rizikuoti, tad samdo ne po vieną ir ne po du, o po kokius dešimt sargybinių. Paskutinis pasikėsinimas šalies sostinėje įvykdytas ne taip jau seniai – pernai: prie buvusio vidaus reikalų ministro automobilio durelių praeivis buvo prilipdęs bombą (politikas išgyveno, tačiau du jo apsaugininkai žuvo). Pastebėjęs mano susidomėjimą apsauga, Richardas sako: „Gali būti, kad tavo trokštamą pamatyti Moku jie saugo – netoliese yra Žaliosios partijos būstinė.“ Mat buvau prasitarusi, kad sostinėje norėčiau pamatyti dviračiu važiuojantį buvusį Bogotos merą ir kandidatą į prezidentus lietuvių kilmės Antaną Mockų.
Bolivaro aikštėje puikuojasi Bogotos miesto katedra
Asmeninio archyvo nuotr.
Sostinėje būtina apsilankyti Aukso muziejuje, nusipirkti smaragdų (šalyje šių brangakmenių išgaunama daugiausia pasaulyje), pasivaikščioti po seną Kandelarijos rajoną, pasikelti į Montserato kalną, apžiūrėti Simono Bolivaro aikštę (prie jos esančioje miesto rotušėje dirbo Mockus) ir įspūdingas auksu puoštas šimtametes bažnyčias. Viena gražiausių ir pati seniausia sostinės bažnyčia – Šv. Pranciškaus – garsėja paauksuotu XVII a. altoriumi.
Egzotiški pusryčiai Kartachenoje
Asmeninio archyvo nuotr.
Geriausi ir prašmatniausi barai, restoranai, parduotuvės yra šiaurinėje miesto dalyje, Zona Rosos rajone. Jie mažai kuo skiriasi nuo esančių Londone ar Niujorke. O jei jums pritrūks magiškojo realizmo dvasios, nueikite į miesto centre įsikūrusį Gabrielio Garcios Marquezo kultūros centrą išgerti kavos… Tereikės užmesti akį į kitoje gatvės pusėje stūksančias bažnytinių skulptūrų ir kitų religinių reikmenų parduotuves ar gatvėje stovinčius prekystalius su bananų traškučiais ir prisiminsite, kad šiomis gatvėmis beveik prieš septyniasdešimt metų vaikščiojo jaunas teisės studentas Gabrielis.

Arakataka
Arakatakoje vienas šiek tiek išprotėjęs olandas menininkas Timas Buendia – tas, kuris skelbiasi esąs vienintelis romane „Šimtas metų vienatvės“ vaizduojamos Buendijų šeimos palikuonis, – organizuoja turistinį turą „Makondo maršrutas“ G. G. Marquezo pėdsakais.
Atkurtame G. G. Marquezo šeimos name dabar veikia muziejus.
Arakatakoje veikia olando Timo Buendios įsteigti nakvynės namai „Čigonų rezidencija“ „Šimto metų vienatvės“ veikėjo čigono Melkiado garbei.

Bogota
* Pusdienį skirkite turui „Bogota Bike Tours“. Kelionę po Bogotą dviračiais organizuoja kalifornietis Mike'as. Geriausia yra keliauti ryte, 10.30 val., nes po pietų dažnai lyja. Mike'as supažindins su miesto istorija, šiek tiek – su politika, pamatysite raudonųjų žibintų kvartalą, Lenino aikštę, išgersite šviežiai maltos kavos ir paskanausite turguje tokių vaisių, kokių niekada gyvenime nesate matę.

Bogotos dangoraižiai išduoda megapolio ritmą
Asmeninio archyvo nuotr.
* Labai rekomenduoju žymiausio Kolumbijos dailininko Fernando Botero muziejų. Beje, įėjimas – nemokamas.
* Vertas dėmesio yra ir Aukso muziejus. Greta esančioje aikštėje galėsite įsigyti smaragdų.
* Paragaukite tradicinės kolumbietiškos bulvių ir vištų krūtinėlių sriubos (ajiaco). Bogotoje ji paprastai patiekiama su avokadu ir ryžiais.
* Prašmatniuosiuose šiauriniuose rajonuose paragaukite Kolumbijoje itin populiaraus iš Peru kilusio ceviche – su žaliosiomis citrinomis marinuotų žalių žuvų ir jūrų gėrybių užkandžio – bei kokteilio „PiscoSour“, maišomo iš likerio „Pisco“, žaliųjų citrinų ir kitų priedų.

Kolumbijoje yra labai daug vaisių ir augalų, kurių pavadinimų atitikmenų nėra nei lietuvių, nei anglų kalbomis. Tokiais prekiaujama ir Kartachenoje
Asmeninio archyvo nuotr.
Momposas
*Mompose smagu vaikščioti, ilsėtis, suptis kėdėje ir daugiau nieko neveikti.
*Nusipirkite nebrangių sidabrinių juvelyrinių dirbinių, raižytų specialia tradicine technika.
*Geriausi pietūs – kavinėje „Comedor Costeno“ prie Magdalenos, o vakarienė – Šventojo Dominyko aikštėje prie atvirų prekystalių ir čia pat esančių staliukų
*Ramiausia nakvynė – mano bičiulio Richardo svečių namuose „La Casa Amarilla“.

Momposo kapinės primena šlovingą miesto praeitį
Asmeninio archyvo nuotr.
Kartachena
*Apsilankykite Šventojo Filipo de Barajos forte – sužinosite, kodėl piratai neįveikė Kartachenos įtvirtinimų.
* Prašmatniausias mieste viešbutis – „Sofitel Legend Santa Clara“: jame yra didelis lauko baseinas, baras ir restoranas, sveikatingumo centras.
* Baras „Cafe Del Mar“ ant gynybinės sienos labiausiai tinka saulei palydėti.
* Bare „Café Havana“ – šokiai ir gyvai atliekama muzika nuo 23.30 val. Net Hillary Clinton čia buvo, alų iš butelio gėrė ir klubus pagal salsą judino.
* Getsemanio rajone yra neblogas restoranas „Karib Restaurante Bar“.
* Nepraleiskite progos apsilankyti bare „Mariana's Beach club“ – į jį už maždaug 80 Lt jus atplukdys valtele, gausite užkandį, sulčių, karštąjį patiekalą iš šviežių žuvų, gultų, skėčių ir rankšluosčių.
G. G. Marquezo namas yra Kartachenoje, nors rašytojas daugiausia laiko praleidžia Meksike
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis