Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Kokie maisto produktai gali sukelti vėžį?
- J. Statkevičiaus kolekcijos papuošalus jau galite apžiūrėti iš arti (FOTO)
- J. Statkevičiaus Maroko įkvėpta kolekcija: erotiška, ryški, gniaužianti kvapą (FOTO)
- Apie Dukano dietą iš pirmų lūpų. Tomos istorija
- Elvyra (57 m.): mėgstu ryškias spalvas ir drąsius pokyčius
- Tortas „Snickers“
Monblanas mano svajonių sąraše atsidūrė daugiau nei prieš dešimtmetį.
Niekada nesvajojau į jį kopti – mano ego nereikalavo tokių sudėtingų pergalių, o ir pačiu alpinizmu žaviuosi saikingai. Bet kalnus myliu taip, kaip kiti šiltas žydras jūras, žuvingus ežerus ar plačius paplūdimius. Kad savaitę kasdien galėčiau matyti Europos kalnų tėvą, sutikau gyventi palapinėje, praustis lauko duše, makaronus virti ant žemės padėtos elektrinės viryklės, o galimybę susisiekti su pasauliu turėti tik tualete.
Šiek tiek kalnų vaizdų jau užgriebėme Šveicarijoje, čia per kelias dienas apžvelgėme Interleikeno apylinkes. Bet pirmąkart iš tikrųjų apstulbti galimybę suteikė šią šalį su Prancūzijos Alpėmis jungiantis kelias. Iš Martinji (Martigny) važiavome serpantinu, kilome ir kilome, aikčiojome nuo vis plačiau atsiveriančių horizontų. Ir galiausiai įsmukome į slėnį, jau dengiamą ne tik snieguotų viršūnių, bet ir nudrykstančių lietaus debesų. Kelio danga pastebimai suprastėjo, bet kas gi žiūri į kelią, kai aplink šitiek viršūnių. Dar pusvalandis, ir mes – jau Monblano Šamoni.
Gyvenimas kempinge
Kai prasitarėme, kur vykstame, daugelis kraipė galvas ir sakė „bus brangu“. Taip, Šamoni yra vienas brangesnių Prancūzijos kurortų ir skamba taip pat išdidžiai, kaip Nica, Kanai ar Sen Tropezas. Bet mes viešbučių net nežiūrėjome, te lieka jie tam periodui, kai kaulams bus per kieta ir per drėgna miegoti ant žemės.
Prieš penketą metų keliaudami po Normandiją ir Bretanę, įsitikinome, kad Prancūzijoje kempingų kultūra itin išplėtota. Net daugelis prancūzų renkasi atostogas ant žemės, arčiau gamtos. Priminsiu, kad dviejų trijų žvaigždučių kempinguose yra visa keliautojams reikalinga infrastruktūra – tualetai, dušai, kriauklės, šiltas vanduo, skalbimo mašinos, elektra prie palapinės, poilsio kambarys, žaidimų aikštelė vaikams. Vakarais netgi veikia greitojo maisto užkandinė, o kasryt pravažiuoja kepėjas su kioskeliu, pilnu šviežių prancūziškų batonų ir kruasanų.
Tad susimetėm į automobilį palapinę, kilimėlius, miegmaišius, sulankstomą staliuką, kėdes, viryklę, indų, drabužių, tinkamų pačių įvairiausiu oru, ir išsiruošėm į nuotykį. Gyvenimu palapinėje, kaip ir nauju miegmaišiu, džiaugėsi ir mūsų keturmetis sūnus, ir jo dvidešimtmetis brolis.
Kempingų, esančių aplink Šamoni, internete radau per dešimt, tad išsirinkti buvo sunkoka. Tiesiog važiavome ir dairėmės. Les Marmottes kempingas prieš pat Les Bossonso ledyną, šalia sraunios kalnų upės tarp apžiūrėtųjų buvo ketvirtas. Iš jo atsiveriantis vaizdas mus iš karto papirko, tad įsikūrėme čia net nepaklausę kainos.
Jei ne neįprastai Europoje šaltas ir lietingas rugpjūtis, būčiau net neturėjusi dėl ko pabumbėti po kelionės. Per šešias stovyklavimo dienas gavome visko – lietaus, šalčio, vėjo, karštos saulės, šaltų naktų. Kai kuriomis temperatūra nukrisdavo net iki 2–5 °C šilumos, tad miegodavome vilkėdami net kelis džemperius. Kad būtų šilčiau, susijungėme miegmaišius ir mažąjį pasiguldydavome per vidurį. Pripažinsiu, buvo pora naktų, kai pabudau drebėdama. Išlendi ryte sušalęs iš palapinės, jau norėtum nusikeikti, bet įkvepi tyro kalnų oro, apsidairai aplinkui, pasisveikini su ledynu, pamoji vos vos kepurėlę iškėlusiam Monblanui ir vėl pamiršti visus nepatogumus. Rankas šildant kavos puodeliui stebi, kaip gelsta rytinės saulės apšviestos viršūnės, kaip kalną glosto debesėlis, ir kaip mat užmiršti, kiek laipsnių, kokia šiandien diena, kas vyksta pasaulyje.
Virš debesų
Užkandę burnoje tirpstančių kruasanų ir iš prancūziško batono bei kumpio pasidarę sumuštinių pietums, kasdien lipome į kalnus. Aplankyti visoms „būtinoms pamatyti“ vietoms, reikia maždaug keturių penkių dienų. Taigi pigiau atsieina ir patogiau yra nusipirkti visiems keltuvams galiojančią kortelę „Mont-Blanc MultiPass“. Taip išvengsite ir sezono metu besidriekiančių eilių prie kasų.
Didžiausia ir svarbiausia šios vietovės atrakcija – tai aukščiausiai Europoje pakeliantis keltuvas, per 20 min. nuskraidinantis iki Aiguille du Midi viršūnės. Čia, beveik keturių kilometrų aukštyje (3842 m), kiekvienam užima kvapą. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Iš keltuvo visi išlipa išsižioję ir nustebę. Sakyčiau, tai – vienas šiuolaikinių pasaulio stebuklų: pakilti taip aukštai, kad būtum virš viršukalnių, virš debesų, virš ledynų, kur saulė akina kaip pašėlusi, lyg didžiuodamasi tobulai sukurta pasaulio vieta. Buvo toli gražu ne šilta, bet argi kam nors žiūrint į Monblaną svarbu, kiek laipsnių? O viduj – ne tik jaudulys. Viduj kažkas verčiasi, gaudamas per mažai deguonies. Nors iš pradžių atrodo, kad tiesiog pamiršai kvėpuoti.
Visur, kiek tik siekia žvilgsnis, – kalnų viršūnės ir jų supami lengvi debesėliai. Pro jų properšas kartkartėmis matosi Šamoni slėnis. Dar pakilus liftu, atsiveria panorama į kitą pusę, o Monblanas stūkso visai šalia. Pakumpęs, kresnas, toks visai nekrentantis į akis, bet spinduliuojantis ramybe, pastovumu ir traukiantis daugybę alpinistų.
Stebėjome, kaip į kalnus viena po kitos leidosi alpinistų, susirišusių po tris, grupės. Viena paskui kitą, visi tuo pačiu maršrutu. Netikėjau, kad čia taip klesti alpinizmo pramonė. Įkopti į Monblaną dabar gali beveik kiekvienas, net ir be ypatingo pasirengimo ar patirties. Bet... tą savaitę trys grupelės taip ir neparėjo namo. Vieną lietingą dieną nuo olos nuslydo šeši alpinistai, po dviejų dienų – dar trys. Mano nuomone, grožėtis kalnais galima ir atsitraukus pagarbiu atstumu, nesistengiant jų nutrypti, nugalėti, užsilipti aukščiau.
Dar viena Aiguille du Midi viršūnėje esanti atrakcija – galimybė pažvelgti į prarają iš stiklo kabinos. Be daiktų, mūvėdami specialiomis šlepetėmis turistai vienas po kito žengia į virš prarajos, virš debesų įrengtą stiklo kabiną, ant perregimų grindų. Savisaugos instinktas prabunda visu smarkumu ir įžengti į ją prireikia beveik tiek pat drąsos, kaip pasiryžti šokti su parašiutu. Laimei, tai trunka neilgai, nes po minutės ten žengia kiti. Eilėje gali tekti pastovėti ir valandą. Apskritai į Aiguille du Midi, esant geram orui, išsiruošti patartina iki 8 valandos ryto. Dar geriau – būti čia septintą ryto ir pasigrožėti panorama bei tekančia saule nesigrumdant su kitais turistais. Į viršūnę vienu metu gali kilti ribotas skaičius žmonių, todėl atėjusieji prie keltuvo vėliau savo eilės laukia ir dvi, ir tris valandas. Ką ir kalbėti apie eiles prie lifto ir stiklo kabinos.
Dėl išretėjusio oro į kalną nepatartina kilti širdies ir kraujagyslių problemų turintiems žmonėms. Iš tikrųjų iš pradžių kiek sutrinka orientacija, jautiesi kiek apsvaigęs, trūksta oro ir, palipus kelis laiptelius aukštyn, daužosi širdis. Staigus aukščio pokytis ypač kenkia mažyliams: iki trejų metų vaikai į keltuvą neįleidžiami.
Prie rizikos grupės priskirčiau ir aukščio bijančiuosius, mat stresą patirti priežasčių tikrai daug. Į kalną kelia du vagonėliai, jie slenka ir per prarajas, ir palei uolas, ir net kartais palinguoja. Apskritai šiame regione daug keltuvų, skirtų ne silpnų nervų žmonėms. Kaip tarp kalnų nutiesiami lynai, kaip ant jų laikosi geležiniai vagonėliai su penkiasdešimčia žmonių kiekviename, neįsivaizduoju. Mane slidinėjimo patirtis jau kadaise išmokė neuždavinėti sau paniką keliančių klausimų ir, jei labai baisu, žiūrėti į debesis, o ne žemyn.
Iš netoli Monblano Šamoni esančio Argentiere kaimelio taip pat galima užkilti ant sniego. Čia įrengtas keltuvas nuskraidina į Les Grands Montets viršūnę. Ši vieta, supama keturis kilometrus siekiančių trijų Alpių viršukalnių, kur kas mažiau populiari, bet būtent tuo ir žavinga. Po žmonėmis užtvindytos Aiguille du Midi viršūnės čia sielai – tikra atgaiva. Sename keltuve, be mūsų, buvo tik keturi alpinistai. Šį kartą kilo ir mūsų mažasis, 3275 m aukštyje jam didžiausias džiaugsmas buvo pažaisti šviežiu sniegu, nulipdyti besmegenį. Kai leidomės žemyn, sustojome pasidairyti tarpinėje stotelėje, čia radome puikų restoranėlį, grožėjomės nuostabia panorama ir... stebėjome ožkų bei avių susirinkimą. Jos, skambindamos savo varpeliais, prižiūrimos didžiulių šunų, užtvindė visus kalnų takelius ir leidosi žemyn, į vieną aikštelę. Ar tai – kasdienis ritualas, ar iš kalnų augintinės sušauktos kažkokiu svarbiu tikslu, mums liko neaišku.
Traukinukai ir tramvajai
Be keltuvų, dar viena susisiekimo priemonė Monblano apylinkėse yra traukinukai ir tramvajai: jie kursuoja ne tik tarp miestelių, bet ir į kalnus. Iš Šamoni tramvajumi „The Montenvers“ galima nuvažiuoti iki Mer de Glaso (Mer de Glace) ledyno ir čia apžiūrėti Kristalų bei viešbučio „Grand Hotel de Montenvers“ muziejus. Išlipus paskutinėje stotelėje, nusileidus keltuvu ir dar palipus 400 laiptelių žemyn, galima lįsti į ledo urvą. Iš Le Fajet miestelio tramvajumi „Mont Blanc“ galima pakilti į Nid d'Aigle viršūnę, esančią 2380 m aukštyje. Iš čia tikresni alpinistai pradeda šturmuoti Monblaną. Šis aukščiausiai Prancūzijoje užvažiuojantis tramvajus neseniai „šventė“ 100 metų jubiliejų. Senovinis girgždantis traukinys medinėmis sėdynėmis kursuoja tik kas valandą, tad saulėtomis dienomis susidaro tikra spūstis.
Mes pasirinkome lietingą dieną, netinkamą dideliems pasivaikščiojimams, todėl tramvajus buvo pustuštis. Vairuotojai pranešus, kad viršuje siaučia pūga ir temperatūra siekia tik kelis laipsnius šilumos, nusprendėme išlipti vienoje iš stotelių, vienos stotelės atkarpą palei bėgius nueiti pėsčiomis ir įsėsti į grįžtantį traukinį. Vėl pasijutome pabėgę nuo turistų minios, žingsniavome vieni, klausydamiesi karvių skambalų muzikos ir kvėpuodami grynu kalnų oru. Kelionių vadovų rekomendacija, esant gražiam orui, užvažiuoti paskutiniu reisu į Nid d'Aigle viršūnę, pernakvoti alpinistų trobelėje, pasigrožėti saulėlydžiu bei saulėtekiu ir pirmu traukinuku nusileisti žemyn reikės pasinaudoti kitą kartą.
Pasivaikščiojimai itin įspūdingi šiaurinėje Šamoni pusėje esančių Brevent ir Flegere kalnų masyvų takais. Pakilus keltuvais, iš čia puikiai matosi Monblanas, visos jį supančios viršūnės ir net trys ledynai. Tad einantįjį kalnų takais iš visų pusių lydi snieguotų kalnų vaizdai ir atsiveria neribota, jokiomis nuotraukomis neperteikiama perspektyva. Čia yra įvairaus sudėtingumo trasų, tinkamų įvairių pajėgumų vaikščiotojams.
Mes nusprendėme pasikelti į Flegere kalnų masyvą ir nueiti iki Cheserys ežero. Informacijoje patikino, kad su vaiku kelionė turėtų užtrukti dvi valandas į vieną pusę. Sutinku, kad judėjome gal kiek per lėtai: vis raškėme pakeliui augančias mėlynes ir bruknes, fotografavome, pamėtėme akmenukų į krioklį. Bet kai po dviejų valandų priėjome užrašą, nurodantį, kad įveikėme tik pusę kelio, gerokai sunerimome. Akivaizdu, kad ant rodyklių užrašytu laiku nurodytą atstumą gali nužingsniuoti tik sportiški ir fotografijoms laiko negaištantys žmonės. Visi kiti laiko turėtų pasilikti daugiau. Sportiškesni keliautojai per dieną aplanko ne tik šį nuostabų kalnų ežerą, bet ir didesnį jo brolį Blanco ežerą.
Grįždami sutikome nemažai keliautojų ir su vaikais, net visai mažiukais, nešamais patogiose kuprinėse ant nugarų. Kaip jie sugebėjo įveikti penkių valandų trasą, aiškinsimės kitą kartą, kai mūsų mažojo žingsniai bus didesni ir jam nereikės likti su tėčiu ir miegoti pietų miego prie kalnų krioklio, kol mama ir brolis lips į viršų, kad sumerktų kojas į šaltą kalnų ežerą, kuriame atsispindi pats Monblanas.
Tirpstantys ledynai
Pati liūdniausia kelionės dalis – tai kelionės prie ledynų ir iliustracijos, pabrėžiančios jų tirpimo greitį. Lipdami į Mer de Glasą – didžiausio Prancūzijoje ledyno likučiai boluoja tik tolumoje – kas dvidešimt laiptelių radome užrašą, prieš kiek metų čia dar buvo ledynas. Ne, ne šimtmečiai ten išvardyti, ledynas kasmet traukiasi po dešimt, penkiolika metrų. Randu lentelę su užrašu „2000 m.“ ir negaliu patikėti – ledyno likučiai iš čia vos matomi. Per 40 metų ištirpo ketvirtadalis Mer de Glaso. Nedžiugina ir užrašas, skelbiantis, kad po dešimties metų nuo trasos pradžios baltuojančio ledyno nebesimatys visai. Kas naktį visai šalia traškantis Les Bossons ledynas prieš mažiau nei šimtą metų dar buvo nusidriekęs slėnyje, o dabar jo nepasiekiame net pasikėlę keltuvu.
Daugelis gamtos mylėtojų Monblano Šamoni laiko per daug išpuoselėtu, snobišku ir perpildytu kurortu. Bet man patiko tie Viduržemio jūros stiliaus prabangūs viešbučiai su medinėmis langinėmis, mažytė bažnytėlė kalnų fone, gėlėmis apsodinti per kurortą tekančios upės tiltai, gausybė turizmo inventoriaus parduotuvių, atsipalaidavę turistai. Pats tas vakariniam pasivaikščiojimui. Vis dėlto įspūdingiausi čia yra kalnai. O didžiausias malonumas – prie kavos puodelio aukštai įsikūrusioje kavinėje stebėti, kaip po vakarėjantį dangų snieguotų viršūnių fone nardo spalvoti parasparniai. Savaitę lepinti akis tokiais vaizdais ir džiaugtis atsivėrusiomis naujomis erdvėmis yra neįkainojama patirtis.
Trumpa atmintinė
Kaip nuvykti? Pasiekti Monblano Šamoni galima savuoju automobiliu, įveikus 2100 km per Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją. Arčiausias oro uostas – Ženevoje. Jame galima užsisakyti nuvežimo į kurortą paslaugą, šią teikia daugiau kaip dešimt firmų.
Galima skristi į Grenoblį, Turiną, Lioną, Milaną, o iš čia Šamoni pasiekti išsinuomota mašina.
Kur apsigyventi? Nakvynės pasirinkimų yra bet kokių poreikių keliautojams– kempingai, hosteliai, kalnų trobelės, taip pat dideli prašmatnūs viešbučiai pačiame Šamoni. Tik reikia atminti, kad liepa ir rugpjūtis – užimčiausi vasaros mėnesiai, todėl užsisakyti nakvynę reikia iš anksto ir kelionė šiuo laikotarpiu atsieis brangiausiai.
Būtiniausias inventorius. Neperšlampama striukė, galvos apdangalas, kalnų batai, patogi kuprinė, saulės kremas, geri akiniai nuo saulės, pleistrų pakelis, vandens buteliukas, jį galima paskui prisipildyti viename iš daugelio krioklių, Ir, be abejo, fotoaparatas. Jei ketinate apsistoti kempinge ir miegoti palapinėje, būtina vandeniui nelaidi palapinė, miegmaišiai, kuriuose būtų galima miegoti esant iki 0 °C temperatūrai, kilimėliai, patiesalas, viryklė, stalas, indai, rankšluosčiai. Vaikui dažniausiai nereikia jokių papildomų žaislų, nebent žiūronų ar prožektoriaus, – tiek daug užsiėmimų čia siūlo pati gamta.
Kur valgyti? Monblano Šamoni yra įvairiausio lygio restoranų. Šalia prašmatnių restoranų kepamos picos, yra greitojo maisto užeiga „McDonald's“... Vis dėlto skaniausia išsivynioti prie krioklio savo sumuštinį.
Ką dar pamatyti? Kortelė „Mont-Blanc MultiPass“ suteikia galimybę nemokamai pasivažinėti turistiniu traukinuku. Šalia Monblano Šamoni traukinių stoties veikia pramogų parkas vaikams, čia yra kilometro ilgio rogučių trasa. Įėjimo mokesčio nėra, bet už kiekvieną karuselę, kiekvieną nusileidimą reikia mokėti papildomai. Šalia Šamoni taip pat yra zoologijos sodas, kuriame galima apžiūrėti visus kalnų gyventojus.
Kainos. Naktis kempinge su palapine kainuoja 20–30 Eur (70–104 Lt), priklausomai nuo žmonių skaičiaus. Jei norite elektros – bus dar 3 ar 4 Eur (maždaug 10 ar 14 Lt), skalbimo mašinos paslauga – 5 Eur (maždaug 17 Lt). Kortelė „Mont-Blanc MultiPass“ dienai suaugusiajam kainuoja 56,50 Eur (beveik 195 Lt), penkioms dienoms – 105 Eur (maždaug 363 Lt). Kavos puodelis ant kalno – 3 ar 4 Eur (maždaug 10 ar 14 Lt), mažas alaus buteliukas – 5 Eur (maždaug 17 Lt), vakarienė Šamoni – nuo 20 Eur (69 Lt). Nusileisti rogučių trasa – 6 Eur (21 Lt), turintieji kortelę „Mont-Blanc MultiPass“ vienąkart gali nusileisti nemokamai.
Informacija. Planuojant kelionę labai padės oficialus Monblano Šamoni puslapis www.chamonix.com, taip pat www.chamonet.com.
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
