Gruzijos mitai ir tikrovė

 (11)
Dramaturgė Aneta Anra: leidausi į kelionę po kelis Gruzijos kurortus – Batumį, Kobuletį, Urekį: pailsėti ir įsitikinti, ar visos istorijos ir mitai, kuriais apipinta gruzinų tauta, yra tikroviški.
Batumyje labai gražiai sutvarkytos promenados
© Žurnalas "Moteris"

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pasak vienos gruzinų legendos, kai Dievas dalijo tautoms žemes, gruzinai kaip visada sėdėjo už stalo ir puotavo. Į dalybas pavėlavo. Kai pagaliau atėjo, sužinojo, jog Dievas visas žemes jau išdalijo. Gruzinai atsiprašė Dievo ir paaiškino, jog gėrė vyną ir visus tostus sakė Jo garbei. Dievas susijaudino tai išgirdęs ir atidavė gruzinų tautai tas žemes, kurias buvo pasilikęs sau.

Aneta Anra: Gruzijoje maniakiškai siekiama grožio: priimti svečius privaloma gražiai, rengtis gražiai, gražiai juokauti, gražiai gaminti.
Aneta Anra: Gruzijoje maniakiškai siekiama grožio: priimti svečius privaloma gražiai, rengtis gražiai, gražiai juokauti, gražiai gaminti.
© Žurnalas "Moteris"

Vienas mano pažįstamas berniukas, skaitydamas gruzinų pasakas, visąlaik užsitepa ant duonos riekės sviesto ir daug medaus. Kai pirmąkart išvydusi tai paklausiau, kodėl, atsakė: „Todėl, kad gruzinų pasakos tokios skanios, vaizdingos, jose daug valgoma, ir didvyriai apdovanojami medumi.“
To pasakų medaus panorau ir aš. Ir žvarbus lietuviškas ruduo viliojo į šalį, kurioje iki spalio vidurio tęsiasi aksominis sezonas, vandens temperatūra jūroje siekia 25°C laipsnius, o vakarais nereikia švarkelio. Beigi siaubingai smalsu patikrinti, ar visos istorijos ir mitai, kuriais apipinta Gruzija, yra tikroviški. Taigi avėdama rudeniniais batais, įsisupusi į šiltą paltuką, su lino drabužiais ir kremais nuo saulės kelioninėje rankinėje leidausi maršrutu Vilnius–Minskas–Batumis.

Batumio botanikos sode auga apie 2000 rūšių augalų
Batumio botanikos sode auga apie 2000 rūšių augalų
© Žurnalas "Moteris"

Pirmiausia – apie kelis tokio maršruto nepatogumas: keliaujant per Minską, reikia iš anksto pasirūpinti tranzitine Baltarusijos viza, jei iki šios šalies sostinės važiuosite antžeminiu transportu, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje teks užtrukti pildant „migracijos korteles“... Prisipažinsiu, šiek tiek bijojau, kad Minsko oro uoste tikrins griežčiau, kalbės nemaloniau, visi bus pikti, iškratys daiktus, o pusę atims. Nieko tokio neįvyko – darbuotojai šypsojosi,neklausinėjo, palinkėjo geros kelionės, 150 ml purškiamojo vandens flakonėlį paprašė ne išmesti, o įsidėti į atiduodamą bagažą. Prieš vidurnaktį startuojantis oro linijų „Belair“ lėktuvas nevėlavo, skrido ramiai, nesipurtydamas, nemokamai patiekta karštųjų ir šaltųjų gėrimų, sumuštinis ir šokoladas. Batumyje nusileido laiku, lagaminai nedingo.

Batumyje labai išpuoselėtos lauko kavinės
Batumyje labai išpuoselėtos lauko kavinės
© Žurnalas "Moteris"

Oro uoste pasienietis ilgai ir nuobodžiai tikrino mano, kitų kompanijos asmenų pasus. Nieko keista, juk šalyje – ne itin ramu. Žiūrėjo į mane, tyrinėjo nuotrauką, vizas, krapštė lapus, sukiojo pasą, pagaliau įspaudė antspaudą ir, iškilmingai pasakęs: „Welcome to Georgia“, grąžino asmens dokumentą kartu su mažučiu suvenyriniu gruziniško vyno buteliuku!

Apie gruzinų vaišingumą
Mano draugė gruzinė, emigravusi iš šalies prieš daugybę metų, juokauja, kad jos tėvynėje maniakiškai siekiama grožio: priimti svečius privaloma gražiai, kalbėti gražiai, rengtis gražiai, gražiai juokauti, gražiai gaminti. Gruzinai – labai dėmesingi. Jie stengiasi atspėti tavo norus iš anksto ir juos pildyti – juk esi svečias. Susipažinti su gruzinų svetingumu ir tradicijomis turėjome progą jau kelionės pradžioje, mat buvome pakviesti švęsti gimtadienio.

Batumis, rugsėjo pabaigos vakaras. Ramu, šilta...
Batumis, rugsėjo pabaigos vakaras. Ramu, šilta...
© Žurnalas "Moteris"

Šioje šalyje kviečiama ne taurės vyno ar puodelio kavos. Ne. Kviečiama įspūdingų vaišių su trimis aukštais sustatytų patiekalų lėkščių. Vakarienės metu turėsite pasakyti (jei esate vyras) arba tik išklausyti (jei esate moteris) daug daug tostų. Visa prasidės nuo tosto už svečius, vėliau bus prašoma pagerbti draugus, jūsų gimines, moteris, kaimynus, tautą, o paskutinis tostas bus keliamas (dažniausiai!) už Dievą. Kai skelbiamas tostas už mirusiuosius, vyrai atsistoja. Aš striktelėjau taip pat ir kaipmat žvilgsniu buvo parodyta – į vietą. Moterys sėdi! Tradicinis gruzinų stalas – daugiasluoksnis. Juokavau, kad kadangi užstalėje praleidžiama daugybę valandų, svečias gali užsimanyti vėl paragauti to, ką valgė pirmiausia – belieka prakrapštyti lėkštes, prasibrauti iki apačios ir ištraukti tai, kas buvo patiekta „pirmame sluoksnyje“.

Romantiška mūza vienoje Batumio alėjoje
Romantiška mūza vienoje Batumio alėjoje
© Žurnalas "Moteris"

Neduokdie, po kiekvieno tosto sąžiningai išmauksite taurelę čačos (gruziniškos vynuogių degtinės), – prie vaišių stalo galite likti savaitę. Tiksliau, vaišes galite baigti po stalu. Patys gruzinai vartoja saikingai, nors apsimesti, kad yra priešingai, tikrai moka. „Genai“, – patikina mane svetingas, atvykėlius iš Lietuvos labai gerbiantis vietinis. Juokaujama, jog jei du gruzinai su svečiais sėdi prie stalo, gandas apie tai po apylinkę pasklinda kosminiu greičiu ir tai vietiniai supranta kaip kvietimą prisijungti. Patikrintas faktas – taip ir atsitinka! Mat šioje šalyje svarbiausia – kad svečias būtų pavalgęs ir patenkintas. Tada laimingi ir šeimininkai.
Tradicinės gruzinų virtuvės receptai perduodami iš kartos į kartą. Anksčiau blogo tono ženklas ir didžiausia gėda buvo patiekti svečiui bent kokį pirktinį patiekalą. Šeimininkės viską gamindavo pačios. Dabar į tai žvelgiama liberaliau, tačiau maisto ruoša įaugusi į gruzinių kraują. Senais laikais mergaitėms aiškinta, jog gatvėse valgyti nepadoru, tai yra pirkti kitų „be meilės“ pagamintą maistą, jį valgyti negražu. Padorios dailiosios lyties atstovės privalo valgyti namie. Ir visos padorios (!) moterys privalo mokėti gaminti kasdienį ir vieną pagrindinių gruzinų virtuvės patiekalų – chačapurį, paplotėlį su sūrio įdaru. Kiekviename regione šis skanumynas gaminamas vis kitoks, gruzinai turi beveik šimtą šio patiekalo receptų. Bet visais atvejais jis gaunasi skanus ir sotus. Kaip ir kitas tradicinis šio krašto maistas: burokėlių lapų kukuliai (pchali), kepta vištiena su graikinių riešutų padažu (sacivis), tradiciniai koldūnai (chinkali), virtos pupelės su įvairiais prieskoniais (lobio).
Kita vertus, turėkite omeny, kad, kaip ir kai kuriose Azijos šalyse, čia galite būti apgauti.

Paplūdimiuose džiovintus vaisius, saulėgrąžas, chačapurius poilsiautojams dažniausiai siūlo senutės
Paplūdimiuose džiovintus vaisius, saulėgrąžas, chačapurius poilsiautojams dažniausiai siūlo senutės
© Žurnalas "Moteris"

Papasakosiu savąjį kuriozą. Vieną vakarą Batumyje užsukusi į trijų aukštų restoraną ant jūros kranto ir išstudijavusi gana ilgą gruzinių vynų sąrašą, padavėjos paprašiau sauso raudonojo vyno taurės. Susiraukusi mergina atsakė, kad pilsto tik baltąjį pusiau saldų. Užsisakiau. Atneštas vynas pasirodė esąs vis dėlto sausas, o sąskaita už jį bei puodelį adžariškoskavos – nepatikėsite – nesiekė dviejų larių arba beveik trijų litų. Padaviau dvidešimties larių banknotą, grąžos gavau pusę sumos ir sumurmėjimą, kad likusius pinigus padavėja atneš vėliau. Tas „vėliau“ taip ir neatėjo, o pati padavėja dingo. Teliko pasijuokti iš per mažos sąskaitos ir ne visai sąžiningai uždirbtų arbatpinigių. Ši situacija man priminė vietinių posakį: „Jei gruzinas ateina laiku, vadinasi, jam kažkas negerai.“ Gruzinai vėluoja visur, visada ir šį bruožą pabrėžia. Ir vėluoja ne tik į susitikimus. Kartais atrodo, jog jie vis dar gyvena sovietine dvasia.
Graudesį kelia senos moterys, nešinos krepšiais ir tipenančios po akmeningus paplūdimius ištisą dieną. Jos parduoda gėrimus, chačapurius, džiovintus vaisius. Ir – saulėgrąžas. Keistas dalykas – saulėgrąžų čia valgoma daug, ir spjaudomasi čia pat, po kojomis. Todėl paplūdimiai ne itin švarūs. Nuorūkos taip pat mėtosi kur papuola. Hm...

Šiuo plakatu kviečiama susitikti su Batumio kitokio kino (arthouse) festivalio svečiais – kino korifėjais
Šiuo plakatu kviečiama susitikti su Batumio kitokio kino (arthouse) festivalio svečiais – kino korifėjais
© Žurnalas "Moteris"

Apie vairavimą ir kontrastus
Legendos sklinda ir apie gruzinų vairavimą. Kiekvienąsyk, kai iš Kabulečio važiuodavome į Batumį, sėdėdavau įsikibusi tratančios „Latvijos“ (pamenate tokį automobilį?) sėdynės. Vairuotojas lenkdavo net tada, kai priešpriešiais atvažiuojantis automobilis priartėdavo nosies atstumu. Tiek Batumyje, tiek ramiajame Kabuletyje mašinų – ir senučių moskvičių, žigulių, ir naujų džipų – vairuotojai, atrodo, nepaiso jokių taisyklių. Pėsčiųjų perėjos nubraižytos, matyt, dėl minėtojo grožio – vairuotojai nesustos jūsų praleisti. Užtat, priešingai nei pėsčiuosius, karves jie apvažiuoja labai atsargiai. Karvės gatvėse – man vienas keisčiausių dalykų šioje šalyje. „Visai kaip Indijoje“, – norisi sušukti. Jos automobilių nesibaido ir iš kelio nesitraukia. Kaip kad praeivių nesibijo palei paplūdimį besidriekiančioje ilgoje promenadoje lakstantys benamiai šuniukai. Pasak mano mamos, prieš trisdešimt metų Gruzijos kurortuose benamiai šunys užsukdavo ir į restoranus. Akivaizdu, ir dabar jų niekas neskriaudžia, negaudo, jie nepikti, žaidžia su praeiviais.

Kino teatre „Apollo“ vykęs Batumio kitokio kino festivalis sutraukė minias žiūrovų
Kino teatre „Apollo“ vykęs Batumio kitokio kino festivalis sutraukė minias žiūrovų
© Žurnalas "Moteris"

Minėtos draugės močiutė apie Gruziją yra liūdnai pripažinusi: „Viršuje – blizgesys, apačioje – vėjai švilpauja...“ Kai paklausiau vietinio, kokią jis įvardytų pagrindinę priežastį, dėl kurios poilsiautojai turėtų rinktis Batumį, atsakė vienu sakiniu: „Kaip kodėl? Juk Batumis – gražus miestas!“ Puikiai sutvarkytos pamario alėjos, parkeliai, didžiulės pušys, iškilmingai stūksantis „Sheraton“, pakrantę puošianti garsioji judanti Nino ir Ali skulptūra. Šis JAV gyvenančios skulptorės Tamaros Kvesitadzės kūrinys – dvi septynių metrų plieninės moters ir vyro figūros, judančios viena į kitą, iki tampa vienu kūnu, ir vėl išsiskiriančios, – įkūnija legendą apie musulmono azerbaidžaniečio ir katalikės gruzinės meilę. Čia pat – gražiai sutvarkytas senamiestis, vadinamas gruzinų Italija, ir čia pat – jau baisios apleistos gatvės, prekyvietės su pigiais skarmalais ir chaosas. Šiam kurortui tiktų kultiniame filme „Briliantinė ranka“ išsakytos minties apie Stambulą parafrazė: „Batumis – kontrastų miestas.“ Dažnai čia besilankantys žmonės juokauja, jog jis keičiasi kas pusę metų – atsiranda naujų pastatų, tvarkoma aplinka, paslaugos gerinamos. Mano viešnagės metu statybinių kranų mieste stūksojo tikrai daug.

Viena gražiausių Rustavelio prospekto puošmenų – Batumio dramos teatras
Viena gražiausių Rustavelio prospekto puošmenų – Batumio dramos teatras
© Žurnalas "Moteris"

Šiame kurorte, kurio paplūdimyje galima išgirsti kalbant gruziniškai, armėniškai, turkiškai, rusiškai, yra ir kūnui bei sielai pailsinti skirtų dalykų. Batumio nacionalinis dramos teatras, veikiantis nuo 1912 metų, atrodo labai įspūdingai. Yra mieste ir šiuolaikinio meno centras – puikios architektūros pastatas. Kino teatre „Apollo“ vyko kitokio kino (arthouse) festivalis, jo metu rodyti kino korifėjų Eldaro Shengelayos, Bela Tarro filmai, vyko susitikimai su režisieriais ir kūrybos dirbtuvės.
Viena vertus, civilizuota, bet, tarkim, užsukę į prašmatniai atrodantį restoranėlį ar kavinę tikrai neapsidžiaugsite tualeto kambariu. Šiai patalpai Batumio kavinių savininkai neskiria jokio dėmesio (žinoma, yra ir išimčių). Pavyzdžiui, didžiulio restorano ant jūros kranto tualetas-būdelė yra paėjėjus keliasdešimt metrų gatve, susimokėjęs tam tikrą mokestį vietoj vandens nuleidimo įtaiso čia randi ant grindų besivoliojantį šlangą su bėgančiu vandeniu... Batumio restoranuose nėra ir europietiško vyno. Daug vietinio rūšių, o prancūziško ar kokio nors kitokio – nė su žiburiu. Pasirodo, niekas tų europietiškų vynų gerti nenori, jie nepaklausūs. Gruzinai – patriotai, o turistams įdomi tik jų kultūra. Tad „Mukuzani“, „Chvančkara“, „Saperavi“, „Pirosmani“, „Cinandali“ ir daugybės kitų rūšių vyno pasirinkimas ir skoniai tikrai įvairūs.

Benamius gyvūnus gruzinai saugo ir myli. Šis draugiškas katinėlis – Romos imperijos laikus menančios Gonio tvirtovės gyventojas
Benamius gyvūnus gruzinai saugo ir myli. Šis draugiškas katinėlis – Romos imperijos laikus menančios Gonio tvirtovės gyventojas
© Žurnalas "Moteris"

Pasisemti jėgų
Kobuletis garsėja savo sanatorijomis: čia labai švarus oras, daugybė pušų ir, sakoma, klimatas geresnis nei Batumyje (šilčiau ir mažiau lyja). Gruzinas gydytojas pasakojo, jog sergantieji širdies ligomis į Kobuletį atvyksta dešimčiai dienų ir kvėpuoja šiuo oru. Patikino, jog išvyksta jausdamiesi daug geriau. Mačiau nemažai pagyvenusių žmonių, atvykusių gydymosi tikslais.

Kalnų upelis labai primena Vilnelę... Teigiama, kad dažnas kalnietis dėl gryno oro, neužteršto maisto sulaukia ir 100 metų
Kalnų upelis labai primena Vilnelę... Teigiama, kad dažnas kalnietis dėl gryno oro, neužteršto maisto sulaukia ir 100 metų
© Žurnalas "Moteris"

Batumyje dar itin dėmesio vertas, ypač mėgstančiųjų žalumą, botanikos sodas. Vaikštinėdami po 1912 metais įkurtą sodą galėsite grožėtis Juodąja jūra ir įsivaizduoti, kaip čia, pakrantėje, filmuotas rusų filmas „Kapitono Granto beieškant“. Sodo teritorija didžiulė, devyniose jo sekcijose veši augalai iš Naujosios Zelandijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Rytų Azijos, Himalajų, Meksikos, Australijos, Viduržemio jūros, Pietų Kaukazo. Iš viso – maždaug dviejų tūkstančių rūšių. Mūsų gidė senučiukė, dirbanti botanikos sode keturiasdešimt metų, pasakojo įdomių faktų apie augalus, gėles. Sode siūlyčiau praleisti visą dieną, kadangi išsukę iš pagrindinio tako pateksite į naujus egzotiškų augalų labirintus.

Norintieji pasveikti būtinai turi įsikasti į tamsų Urekio smėliuką
Norintieji pasveikti būtinai turi įsikasti į tamsų Urekio smėliuką
© Žurnalas "Moteris"

Į Urekį, nedidelį miestą, esantį keliolika kilometrų nuo Kobulečio, draugai gruzinai primygtinai siūlė nuvykti, jei kamuoja sloga, alergija, širdies ligos ar šiaip esate nervingas žmogus. Tereikia įsikasti į tamsų magnetinį smėlį, ir pasveiksite! Šio paplūdimio tamsus smėlis, turintis gydomųjų savybių, teigiama, ypač naudingas vaikams ir paaugliams. Teigiamas poveikis sveikatai imtas tyrinėti dar XIX amžiuje. Jūros dugnas smėlėtas, ir tai tikra atgaiva kojoms po akmeningų Batumio ir Kobulečio paplūdimių (čia akmenys – ir jūroje, ne tik akmenys – ir milžiniškos medūzos, bet priliestos jos tik tuputį dilgteli). Vietos gydytojai rekomenduoja prisipilti paplūdimio smėliuko į drobinį maišelį ir namuose peršalus jį pašildyti bei dėti ant kaklo. Pati mačiau, kaip poilsiautojai – tiek suaugę, tiek vaikai – įsikasa į smėlį iki ausų ir ilgai jame guli. Praleidau paplūdimyje kelias valandas, paties miestelio nemačiau, tad apie infrastruktūrą nedaug galėčiau pasakyti... Nebent tai, kad didžiulio komforto tikėtis neverta. Bet juk tai – egzotika.

Į Urekio paplūdimius pasikrauti magnetinio smėlio energijos atklysta ir benamių šuniukų, ir...
Į Urekio paplūdimius pasikrauti magnetinio smėlio energijos atklysta ir benamių šuniukų, ir...
© Žurnalas "Moteris"
...karvių. Kažin, ar jų pienas taip pat stebuklingas?
...karvių. Kažin, ar jų pienas taip pat stebuklingas?
© Žurnalas "Moteris"

Ką dabar daryčiau kitaip? Jei skrisčiau antrą kartą, rinkčiausi skrydį į Tbilisį. Apie šį miestą daug rašyta ir kalbėta, ir jis vilioja. Čia praleisčiau kelias dienas. Iš Tbilisio greituoju traukiniu atvažiuočiau į Batumį – pasimaudyti ir pasivolioti paplūdimyje. Tada vėl grįžčiau į Tbilisį. Vis dėlto tikroji Gruzija – tai būtent jos sostinė, mat daugybė žmonių man yra sakę: „Nėra gražesnės ir svetingesnės šalies už Gruziją“. Ir jie visi turėdavo omeny Tbilisį.

Nuotraukos – iš autorės asmeninio albumo

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

53–asis Valstybinio jaunimo teatro sezonas: atverti žmogų

53-ojo Valstybinio jaunimo teatro sezono pirmoji premjera - instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“. Artėjant premjerai, spaudos konferencijoje ją pristatė režisierė Olga Lapina, dailininkė Renata Valčik ir teatro vadovas Audronis Liuga.

„Sirenos“ kviečia kalbėti(s) ne komentaruose

Šiemet Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“, deja, ir vėl tenka susidurti su menininko ir valdžios nesutarimais.

Dokumentikos festivalį atidarys filmas apie armėnų kino genijų

Jau šį ketvirtadienį, rugsėjo 21 d., „Skalvijos“ kino centre įvyks Tarptautinio Vilniaus dokumentinio filmų festivalio atidarymas.

Merūnas Vitulskis: senieji draugai tarsi savaime išnyra tuomet, kai tau sunkiausia

Giacomo Puccini opera „Bohema“ pasakoja apie draugystę ir pasiaukojimą. Ką tai reiškia, puikiai supranta tenoras Merūnas Vitulskis, šeštadienį, rugsėjo 23 dieną, šioje operoje atliksiantis Rudolfo partiją.

4 priežastys apsilankyti operoje „Kapulečiai ir Montekiai“

Jas vardija operos solistės Milda Tubelytė ir Viktorija Miškūnaitė – pagrindinių Romeo ir Džuljetos vaidmenų atlikėjos. Vincenzo Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“ Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiandien pradeda naują spektaklių sezoną.

R. Šilinio filmų retrospektyva žiūrovams žada atradimų

Kartais kino festivalių pristatomos retrospektyvos tampa nauja pažintimi ne tik žiūrovams, bet ir patiems festivalių programų sudarytojams. Taip nutiko ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatoriams, kurie ėmėsi rengti jubiliejinę dokumentininko Rimtauto Šilinio (g. 1937 m.) filmų retrospektyvą.

Kino ir teatro uraganai – Macaigne‘as ir Mundruczó – atvyksta į Vilnių

Nesustabdomam įniršiui, desperatiškam klyksmui besikeičiant vietomis su poetine tyla ir pauzėmis iškalbinga sumaištimi, nuskambės finaliniai šiemetinio festivalio „Sirenos“ akordai: spalio 12, 13 dienomis aidės prancūziškai brutalios grožio paieškos Vincento Macaigne‘o spektaklyje „Troškimas (en manque)“, o spalio 13 d. smilkiniuose nerimu spingsės vengriškoji „Gyvenimo imitacija“, režisuota Kornélio Mundruczó.

Augalinio maisto festivalis Kaune vilios maisto naujienomis ir nuolaidomis

Veganiški patiekalai ir pusfabrikačiai, neįprasti maisto produktai, receptų knygos, natūrali kosmetika ir sveikatingumui skirti gaminiai – tai tik dalis gėrybių, kurių bus galima įsigyti šį šeštadienį Kaune rengiamame augalinio maisto festivalyje „Vegfest LT Kaunas“.

Menininkų pora: kurti iš stiklo – tarsi groti keturiomis ar šešiomis rankomis

Stiklo menininkų Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko kelias į Senąjį arsenalą - Taikomosios dailės ir dizaino muziejų Vilniuje, buvo ilgas – per Suomiją, Ukrainą, Rusiją ir Šiaurės Bohemijos muziejų Čekijoje.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kviečia vaikus žiūrėti neišgalvotų istorijų

Dokumentinis kinas skinasi kelią į vaikų širdis. Taip teigia 14-ojo Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai, įsitikinę, kad dokumentiką mėgstančių vaikų karta jau užaugo.