Fotografas R. Daskevičius: visada ieškau netikėtų ir savitų sprendimų

„Profesionalus fotografas yra tas, kuris nesivadovauja šablonais, moka bendrauti, organizuoti, valdyti projektus ir kiekvieną kartą į tą patį pažvelgti vis naujai“, – sako fotografas Robertas Daskevičius, kurį, gali būti, jau esate sutikę fiksuojantį renginio akimirkas, matėte jo darytas kulinarinių šedevrų nuotraukas, o gal net esate jį pasikvietę fotografuoti vestuvių.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Bulvių daigai gali išgydyti astmą ir vėžį
- A. Čelentano: gyvenimo moteris, meilės nuotykiai ir netradicinės orientacijos dukra
- Šakočio pyragas, kokį ne gėda ir ant Velykų stalo padėti
- Madingiausias sezono drabužis ir 25 jo variacijos
- Kopūstų dieta – plokščias pilvas per 14 dienų
- Moteriai per gyvenimą užtenka 6 porų batų. Ar turite visas?

Dabar Robertas pasakoja apie savo kelią link profesionalios fotografijos, jos užkulisius, naujai atidarytą studiją ir „Kino pavasario“ Geriausio metų aktoriaus ir aktorės nominantų fotosesiją.

Papasakok kada pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą ir kaip atsidūrei fotografijoje?

Kai buvau vaikas, labai mėgau ardyti visokią techniką ir mechanizmus. Puikiai atsimenu, kaip likęs vienas namuose išardžiau spintoje gulintį tėčio ZENIT’ą. Taip mano rankose pirmą kartą atsidūrė fotoaparatas, o su fotografijos menu susipažinau mokyklos būrelyje. Namuose ilgainiui atsirado ir didintuvas, ir visa kita įranga nuotraukoms ryškinti, tačiau po kelių metų fotografuoti medžių šakas ir gulbes tvenkiniuose pasidarė nuobodu ir atsiradus kitiems užsiėmimams, fotografiją apleidau. Po daugelio metų atsitiktinis darbo akimirkų fiksavimas sugrąžino susidomėjimą fotografija. Nusprendžiau įsigyti veidrodinį fotoaparatą, kitais metais daugiau reikalingos technikos, dar kitais - dar daugiau ir taip fotografija mane vėl įtraukė. Maždaug prieš penkerius metus nusprendžiau, kad atėjo metas kažką gyvenime keisti ir naujai pažvelgti į pasaulį. Šį naują žvilgsnį man suteikė fotografija, iš pomėgio tapusi mėgiamu darbu. 

Marius Repšys
R. Daskevičiaus nuotr.

Kodėl ėmeisi vestuvių fotografavimo?

Visų pirma, vedžiau pats ir pats surengiau savo vestuvių fotosesiją. Draugai gyrė nuotraukas ir tai buvo vienintelis pavyzdys, kurį tuo metu, pasukęs į fotografiją, galėjau parodyti potencialiems klientams. Taip su tuo vienu pavyzdžiu ir „pardaviau“ savo pirmąją vasarą – kiekvieną savaitgalį.

Vestuvių fotografavimas - kūryba ar geras pragyvenimo šaltinis?

Kiekvienos vestuvės man yra naujas kūrybinis iššūkis. Juk reikia atskleisti vis naujus žmones, sukurti jų charakterius atitinkančią fotosesiją ir surasti ką nors tokio, ko dar niekas nėra padaręs – užfiksuoti tą vienintelę nepakartojamą akimirką. Tačiau, žinoma, tai ir darbas, už kurį, kaip ir už kitus, mokamas atlygis - juk turiu mokėti mokesčius, investuoti į nuolat besikeičiančią įrangą ir taip toliau tobulėti. 

R. Daskevičiaus nuotr.

Ar išgirsti specialių pageidavimų, kaip žmogus norėtų atrodyti kadre?

Dažnai žmonės prieš fotosesiją jau įsivaizduoja, kaip jie turėtų ar neturėtų atrodyti. Daugiausiai reikalavimų turi tie, kurie jau ne kartą yra dalyvę fotosesijose ir turi patirties, deja, ne visada geros. Mano tikslas, kad tarp manęs ir fotografuojamo žmogaus atsirastų pasitikėjimas, kurio dėka žmogus savo reikalavimus pamirštų ir įsijaustų į patį procesą.

Užsiimi maisto fotografija. Ką manai apie šį fotografijos žanrą?

Maisto fotografija yra ta sritis, kuriai šiuo metu skiriu daugiausiai savo laiko ir dėmesio. Tai sunkus, daug fotografijos technikos, ir paties maisto savybių žinių reikalaujantis darbas. Kita vertus, šis žanras labai kūrybiškas. Nesu tas, kuris tiesiog fotografuoja patiekalus lėkštėse - visada ieškau netikėtų ir savitų sprendimų. Iš pirmo žvilgsnio niekad nepagalvotum, kad maisto fotosesijos gali būti tokios beprotiškos, kupinos nuotykių ir nuvedančios į tolimiausius pasaulio kraštus. Nemažiau svarbu, jog fotografuoti maistą -skanu. Jei ne fotografija, net nebūčiau sužinojęs apie tokį maistą, kurį valgau dabar. Šiandien kone kasdien lėkštėse regiu meno kūrinius, subtilaus ir išraiškingo skonio bei pateikimo.

R. Daskevičiaus nuotr.

Su kokiomis kliūtimis susiduri fotografuodamas maistą? Ar užsakovams svarbu, kad maistas nuotraukose atrodytų „tobulai“?

Neretai užsakovams viskas atrodo labai paprasta – paskambinę prieš pusdienį, jie jau kitą rytą tikisi fotosesijos. Maisto fotografavimui reikia kruopščiai pasiruošti, surasti tinkamus produktus, papildomus ingredientus ar detales, kurių dažniausiai nerasi parduotuvės lentynose. Įsivaizduokite, žiemos vidury fotosesijai prireikė viso agurko augalo – su šaknimis, stiebu, vaisiais ir mažais žiedeliais. Tokio prekybos centre juk neparduoda. Taigi prieš pradedant fotosesiją, pirmiausia specialiomis sąlygomis reikia agurką užauginti... Su tokiais iššūkiais susiduriu kasdien.

Papasakok, kaip prasidėjo ir kaip sekasi bendradarbiavimas su „Virtuvės mitų griovėjais“?

Pirmoji maisto fotosesija kartu su kulinaru Alfu Ivanausku buvo obelų sode prie pat mano namų dar iki VMG įkūrimo. Dabar, po penkerių metų, galiu pasidžiaugti mūsų bendrais pasiekimais. Kulinarinė knyga „7 ingredientai“ tarptautiniuose apdovanojimuose „World Gourmand Cookbook Awards 2013“ pripažinta geriausia kulinarinė knyga Lietuvoje ir antra geriausia kulinarine knyga Rytų Europoje, o kulinarinis žurnalas „VMG“ tuose pačiuose apdovanojimuose pernai išrinktas geriausiu pasaulyje periodiniu kulinariniu leidiniu.

R. Daskevičiaus nuotr.

Esi vienas iš jubiliejinio festivalio „Kino pavasaris“ fotografų. Šias metais surengei Geriausio metų aktoriaus ir aktorės nominantų fotosesiją. Papasakok šios fotosesijos idėją?

Bandžiau galvoti, kas man asocijuojasi su šiuo festivaliu, ir taip kilo mintis fotografuoti aktorius pavasario lietuje bundant miškui tarp besiskleidžiančios žalumos. Šlapi balti aktorių marškiniai simbolizuoja besitraukiančią žiemą ir tirpstantį sniegą. Fotografija, susijusi su lietumi, vandeniu yra mano aistra. Be to, labai knietėjo išbandyti ir naują mano studiją, kurioje yra galimybė sukurti šiltą lietų bet kokiu metų laiku tiesiog patalpos viduje.

Paminėjai naujai atidarytą fotografijos studiją. Ar tai buvo sena tavo svajonė?

Studijos atidarymas patvirtino seną taisyklę „niekada nesakyk niekada“. Visiems klientams ir pažįstamiems nuolat kartodavau, kad niekada neturėsiu savo studijos, nes jos man paprasčiausiai nereikia – visur su visa įranga galėjau nuvažiuoti pats. Laikui bėgant daugėjo ne vien įrangos, bet ir augo poreikis eksperimentuoti. Supratau, kad techniškai kai kurių dalykų nebeįmanoma padaryti atvykus pas klientą. Taip praėjusių metų liepą mano rankose atsidūrė studijos nuosavybės dokumentai. 

R. Daskevičiaus nuotr.

Ką veiktum, jei nefotografuotum?

Manau, kad organizuočiau renginius. Kūrybinės idėjinės fotosesijos, kurias šiuo metu darau – tai mano maži renginiai, kuriems reikia projektų valdymo įgūdžių – surinkti ir sustyguoti komandą, kruopščiai pasiruošti ir sėkmingai įgyvendinti. Bet mėgiamo darbo šiuo metu keisti tikrai nežadu.

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis