Festivalyje „Sirenos” – vokiečių dokumentai ir dokumentalistai Lietuvoje

„Kas yra dokumentai šiandien? Jie gali nulemti žmogaus gyvenimą, jie gali būti suklastoti, jie gali būti tikrų tikriausi, bet jei jų lemtis netenkina lemiančiųjų – jie beverčiai, – pastarųjų įvykių Rusijoje dėl režisieriaus K. Serebrenikovo laisvės apribojimo sukrėsta pasakoja festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Tačiau viena yra aišku – dokumentai, tai priemonė galimai įvykių rekonstrukcijai, tai šaltinis šiandienos kartai, gyvenančiai „fake-news“ epochoje, tai – priemonė kurti paveikslus, kurie pergyvens tuos, kurie juose portretuojami“.
„Sirenos”
© Organizatorių archyvas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiemet festivalis „Sirenos“ užsienio spektaklių programoje pristatys net du nuo dokumentikos atsispiriančius spektaklius, kurių kūrėjai – vokiečių teatro žvaigždės: dokumentinio teatro vėliavnešys režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir jo bendražygė dramaturgė Regina Dura bei lietuviams jau pažįstami „Rimini Protokoll“ su režisieriumi Stefanu Kaegi ir dailininku Dominicu Huberu priešakyje.

Popieriai prieš akmenis

Kas kaltas, jei darbuotojas atleidžiamas dėl to, kad neįtinka sistemai – sistema ar jai paklūstantys? Ar „tik vykdantys nurodymus“ yra tokie patys kalti, o gal kalčiausi, kai jų atliekamos užduotys kažkam gali baigtis mirtimi? Ar šiandieniniai bei istoriniai dokumentai turi galios nulemti gyvybę, ar jie – viso labo atminties atvirukai ateičiai? Kas laimi, metant burtą „popierius, žirklės, akmuo“: ar „popierius“, t.y. dokumentas, kuriame tarp numatytų atleisti dėl žydų tautybės yra ir tavo pavardė, ar „akmuo“, t.y. stolpersteine – nedidelės plytelės su žalvario plokštelėse išgraviruotais žmonių vardais, skirtos Holokausto aukoms atminti, įtvirtinamos grindinyje prie tų vietų, kur šie žmonės dirbo, mokėsi, gyveno?

Spalio 5 d. kartu su Goethe institutu pristatomame spektaklyje „Teatro atminimo akmenys“ dokumentinio teatro kūrėjai, režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus rekonstruoja antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai. Aktoriai ir žiūrovai čia sėdi už vieno stalo: kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas ir memuarus, jie nejučia nukeliami į gana netolimą praeitį, kur girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą iš teatro, suėmimą, tremtį, vėliau – savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje. ​Šios istorijos tėra keturios iš daugelio, simboliškai primenančios tylų šimtų menininkų pašalinimą iš Vokietijos kultūros ir meno įstaigų per pirmuosius 1933 m. mėnesius. Režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura su visa kūrybine komanda nėrė į Karlsruhės teatro archyvinius dokumentus, senus laikraščius, oficialią ir asmeninę korespondenciją, kalbino liudininkus. Ši medžiaga spektaklyje komponuojama su ištraukomis iš Kleisto tekstų, Brechto ir Benatzkio dainomis, aktorių mintimis, atspindinčiomis šiandienines tendencijas renacionalizuoti kultūrą ir atmintį.

Hansas-Werneris Kroesingeris 1983–1988 m. studijavo dramą Taikomojo teatro institute Gyseno universitete (kurso vadovai – Andrzejus Wirthas ir Hansas-Thiesas Lehmannas). Dar studijų laikais pradėjo dirbti režisieriaus Roberto Wilsono asistentu ir dramaturgu. 1989 m. dalyvavo kuriant Heinerio Müllerio „Hamlet/Hamletmachine“ Rytų Berlyne. Nuo 1993 m. kuria spektaklius garsiausiuose valstybiniuose ir nepriklausomuose teatruose. Kartu su savo kūrybine bendražyge Regine Dura tapo ryškiausiais dokumentinio teatro kūrėjais Vokietijoje, o spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ įvertintas kaip vienas reikšmingiausių metų scenos įvykių Vokietijoje. Pasak Andreaso Jüttnerio iš „Theater heute“: „Sceniniame vyksme <...> prieš akis skleidžiasi, kaip funkcionuoja manipuliacijų mechanizmas, nulemiantis vienų žmonių požiūrį į kitus ir kaip teatras, būdamas „moraline institucija“, nėra nuo to apsaugotas“.

Ištrauka iš spektaklio:

Palikusiųjų palikimas

Ar svetimų dienoraščių skaitymas – tai pjesė? Ar nepažįstamųjų kambariai – tai dekoracijos? Ar balsai įraše – tai personažai? O kas jei visa tai tikra? Tikri dokumentai? Tikrai gyvenę žmonės? Tikros aplinkybės ir rezultatai? Tikras teatras? Į klausimą, „ar tai spektaklis, jei jame nėra aktorių?“ – Lietuvos auditorija jau turėjo galimybę atsakyti ne kartą. Tiek po ankstesnėse „Sirenose“ pasirodžiusių „Rimini Protokoll“ pasivaikščiojimų po rudenėjantį ar pavasarėjantį Vilnių, tiek įvairiose vėlesnėse lietuviškose akcijose-pasirodymuose.

Į Vilnių grįžtančių vokiečių kūrėjų darbas „Nachlass, kambariai be žmonių“, pastatytas Šveicarijos „Vidy“ teatre Lozanoje, – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, bet kurių buvimas jaučiamas net jiems išėjus. Žiūrovas juda erdvės ir laiko pasakojime, sceninėje instaliacijoje, įkurtoje aštuoniuose kambariuose, kuriuose individualiai pasirinkta forma sutalpinami žmonių, mąsčiusių apie savo mirtį ir apie tai, kas liks po jų, gyvenimai. Kaip šie žmonės nori būti prisimenami? Po šešiasdešimties kartu praleistų metų senyvo amžiaus pora svarsto, kaip galėtų numirti drauge ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Sparčiai progresuojant ligai, jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dėsto, kaip jos pinigai galėtų būti naudingi po jos mirties. Paskutinėje mirtinos ligos stadijoje kita moteris savaitė prieš mirtį įgyvendina seną savo svajonę. O neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.

„Nachlass“ – tai vokiškas žodis, susidedantis iš priešdėlio „nach“ (liet. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (liet. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai aštuonios istorijos, baigusiųjų savo žemiškąją kelionę žmonių palikimas, kur dokumentai ir pasakojimai byloja apie jų praėjusius gyvenimus. Anot šveicarų kritikų: „Stefano Kaegi ir Dominico Hubero „Nachlass“ žengia kur kas toliau nei paprastas dokumentavimas, grynas liudijimas, ką retkarčiais tenka matyti dailėje. Kiekvienam iš devynių žmonių, kurie juo pasitikėjo, jis kuria atskirą mini teatrą. Jie patys pasirinko, kaip jį apipavidalinti, jų turimas laikas ribotas, čia bandoma prabilti tiesiai į publiką. <...> Tai jaudina, kelia nerimą, bet ne liūdesį. Pasijauti įgavęs naujų jėgų, kartais netgi džiaugsmingas“.

Ištrauka iš spektaklio:

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Parodoje „Adventur“ kviečia laimėti kelionę dviems

Jau šį savaitgalį, sausio 26–28 d., kelionių aistruolius į Lietuvos parodų ir kongresų centrą „Litexpo“ tradiciškai sukvies 6-oji tarptautinė turizmo ir aktyvaus laisvalaikio paroda „Adventur“.

Teatras apdovanos Metų solistus

Sausio 31 d. 18.30 val. prieš „Sevilijos kirpėjo“ spektaklį LNOBT Didžiojoje salėje įvyks Metų solistų apdovanojimų ceremonija.

Tenoras Tomas Pavilionis iškeliauja į festivalį

Solistas Tomas Pavilionis po debiuto Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ iškeliaus į Krasnojarską, kur dalyvaus šiame Rusijos mieste gimusio ir užaugusio Dmitrijaus Chvorostovskio atminimui skirtame operos festivalyje.

Lietuvos 100-metį švęskime skambiai, aktyviai ir skaniai

„Kuo ypatingas 100-metis? Kodėl jį reikia švęsti?“ – artėjančios Vasario 16-osios renginius pristatė programos koordinatorė Neringa Vaisbrodė.

Jaunimo teatras ruošiasi pirmai 2018 metų premjerai

Sausio 20 ir 21 dienomis įvyks danų režisierės ir dailininkės Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ pagal Astridos Lindgren knygą premjera.

Stintapūkio organizatoriai kviečia pasigėrėti ir išskirtinėmis ledo skulptūromis Nidoje

Neringoje šiuo metu, turbūt, šilčiau nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau tai netrukdo išskirtinėms ledo skulptūroms susiformuoti. Jau ne pirmą kartą Nidos Purvynės gatvės krantinėje esantis suoliukas tampa labiausiai aptarinėjamu Lietuvos suolu. Ir ne be reikalo- ant jo susiformavusios ledo skulptūros tikrai išskirtinės!

Dokumentinis filmas žengia vokiškų šaknų turinčios močiutės pėdsakais

Trečiadienio vakarą, sausio 10-ąją, „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre Vilniuje įvyko išankstinė dokumentinio filmo „Močiute, Guten Tag!“ premjera. Naujo lieutuviško filmo premjeroje dalyvavo ne tik kūrybinė filmo komanda su režisierių duetu – seserimis Jūratė ir Vilma Samulionytėmis, priešakyje, bet ir būrys kviestinių svečių.

Dvi realybės. Ką galėjau ir ko nepadariau Kuboje (1)

Kai manęs paklausia, ar norėčiau ten grįžti, atsakau – ne. Pradedu kalbėti apie tai, kad visiškai nepasiilgau pasaulio, kurį dar prisimenu iš vaikystės, tuščių lentynų parduotuvėse ir neturėjimo galimybės rinktis. Vis dėlto bėgančios dienos kartėlį nusineša į užmarštį, atgal grąžina Kubos spalvas, kvapus ir garsus. O tai juk ir yra tikrieji prisiminimai, argi ne?

Lietuvių dirigento darbas Miunchene susilaukė puikių įvertinimų (1)

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas – dažnas svečias Miunchene, kur Bavarijos valstybinėje operoje diriguoja baleto spektaklius “Žizel”, “Romeo ir Džuljeta” bei “Ana Karenina”. Pastarojo baleto premjera Vokietijoje buvo pristatyta 2017 m. lapkritį.

Unikalaus balso šarmingoji portugalė Viviane sudrebins širdis

Vasario mėnesį publikos pageidavimu į Lietuvą jau trečią kartą atvyksta portugalų dainininkė Viviane, pakviesianti pasinerti į pietietiškos sielos šėlsmą bei melancholiją.