Festivalyje „Sirenos” – vokiečių dokumentai ir dokumentalistai Lietuvoje

„Kas yra dokumentai šiandien? Jie gali nulemti žmogaus gyvenimą, jie gali būti suklastoti, jie gali būti tikrų tikriausi, bet jei jų lemtis netenkina lemiančiųjų – jie beverčiai, – pastarųjų įvykių Rusijoje dėl režisieriaus K. Serebrenikovo laisvės apribojimo sukrėsta pasakoja festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Tačiau viena yra aišku – dokumentai, tai priemonė galimai įvykių rekonstrukcijai, tai šaltinis šiandienos kartai, gyvenančiai „fake-news“ epochoje, tai – priemonė kurti paveikslus, kurie pergyvens tuos, kurie juose portretuojami“.
„Sirenos”
© Organizatorių archyvas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiemet festivalis „Sirenos“ užsienio spektaklių programoje pristatys net du nuo dokumentikos atsispiriančius spektaklius, kurių kūrėjai – vokiečių teatro žvaigždės: dokumentinio teatro vėliavnešys režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir jo bendražygė dramaturgė Regina Dura bei lietuviams jau pažįstami „Rimini Protokoll“ su režisieriumi Stefanu Kaegi ir dailininku Dominicu Huberu priešakyje.

Popieriai prieš akmenis

Kas kaltas, jei darbuotojas atleidžiamas dėl to, kad neįtinka sistemai – sistema ar jai paklūstantys? Ar „tik vykdantys nurodymus“ yra tokie patys kalti, o gal kalčiausi, kai jų atliekamos užduotys kažkam gali baigtis mirtimi? Ar šiandieniniai bei istoriniai dokumentai turi galios nulemti gyvybę, ar jie – viso labo atminties atvirukai ateičiai? Kas laimi, metant burtą „popierius, žirklės, akmuo“: ar „popierius“, t.y. dokumentas, kuriame tarp numatytų atleisti dėl žydų tautybės yra ir tavo pavardė, ar „akmuo“, t.y. stolpersteine – nedidelės plytelės su žalvario plokštelėse išgraviruotais žmonių vardais, skirtos Holokausto aukoms atminti, įtvirtinamos grindinyje prie tų vietų, kur šie žmonės dirbo, mokėsi, gyveno?

Spalio 5 d. kartu su Goethe institutu pristatomame spektaklyje „Teatro atminimo akmenys“ dokumentinio teatro kūrėjai, režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura, pasitelkę Karlsruhės valstybinio teatro dokumentus rekonstruoja antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai. Aktoriai ir žiūrovai čia sėdi už vieno stalo: kartu skaitydami dokumentus, laikraščius, ataskaitas ir memuarus, jie nejučia nukeliami į gana netolimą praeitį, kur girdime Karlsruhės žydų aktorių balsus, stebime jų pašalinimą iš teatro, suėmimą, tremtį, vėliau – savižudybę, koncentracijos stovyklas ar slapstymąsi emigracijoje. ​Šios istorijos tėra keturios iš daugelio, simboliškai primenančios tylų šimtų menininkų pašalinimą iš Vokietijos kultūros ir meno įstaigų per pirmuosius 1933 m. mėnesius. Režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris ir dramaturgė Regine Dura su visa kūrybine komanda nėrė į Karlsruhės teatro archyvinius dokumentus, senus laikraščius, oficialią ir asmeninę korespondenciją, kalbino liudininkus. Ši medžiaga spektaklyje komponuojama su ištraukomis iš Kleisto tekstų, Brechto ir Benatzkio dainomis, aktorių mintimis, atspindinčiomis šiandienines tendencijas renacionalizuoti kultūrą ir atmintį.

Hansas-Werneris Kroesingeris 1983–1988 m. studijavo dramą Taikomojo teatro institute Gyseno universitete (kurso vadovai – Andrzejus Wirthas ir Hansas-Thiesas Lehmannas). Dar studijų laikais pradėjo dirbti režisieriaus Roberto Wilsono asistentu ir dramaturgu. 1989 m. dalyvavo kuriant Heinerio Müllerio „Hamlet/Hamletmachine“ Rytų Berlyne. Nuo 1993 m. kuria spektaklius garsiausiuose valstybiniuose ir nepriklausomuose teatruose. Kartu su savo kūrybine bendražyge Regine Dura tapo ryškiausiais dokumentinio teatro kūrėjais Vokietijoje, o spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ įvertintas kaip vienas reikšmingiausių metų scenos įvykių Vokietijoje. Pasak Andreaso Jüttnerio iš „Theater heute“: „Sceniniame vyksme <...> prieš akis skleidžiasi, kaip funkcionuoja manipuliacijų mechanizmas, nulemiantis vienų žmonių požiūrį į kitus ir kaip teatras, būdamas „moraline institucija“, nėra nuo to apsaugotas“.

Ištrauka iš spektaklio:

Palikusiųjų palikimas

Ar svetimų dienoraščių skaitymas – tai pjesė? Ar nepažįstamųjų kambariai – tai dekoracijos? Ar balsai įraše – tai personažai? O kas jei visa tai tikra? Tikri dokumentai? Tikrai gyvenę žmonės? Tikros aplinkybės ir rezultatai? Tikras teatras? Į klausimą, „ar tai spektaklis, jei jame nėra aktorių?“ – Lietuvos auditorija jau turėjo galimybę atsakyti ne kartą. Tiek po ankstesnėse „Sirenose“ pasirodžiusių „Rimini Protokoll“ pasivaikščiojimų po rudenėjantį ar pavasarėjantį Vilnių, tiek įvairiose vėlesnėse lietuviškose akcijose-pasirodymuose.

Į Vilnių grįžtančių vokiečių kūrėjų darbas „Nachlass, kambariai be žmonių“, pastatytas Šveicarijos „Vidy“ teatre Lozanoje, – tai spektaklis be žmonių, bet apie žmones: tuos, kurių jau nebėra, bet kurių buvimas jaučiamas net jiems išėjus. Žiūrovas juda erdvės ir laiko pasakojime, sceninėje instaliacijoje, įkurtoje aštuoniuose kambariuose, kuriuose individualiai pasirinkta forma sutalpinami žmonių, mąsčiusių apie savo mirtį ir apie tai, kas liks po jų, gyvenimai. Kaip šie žmonės nori būti prisimenami? Po šešiasdešimties kartu praleistų metų senyvo amžiaus pora svarsto, kaip galėtų numirti drauge ir perduoti savo patirtį apie Antrąjį pasaulinį karą. Sparčiai progresuojant ligai, jaunas vyras nori palikti dukrai atminimą apie save. Pasiturinti moteris dėsto, kaip jos pinigai galėtų būti naudingi po jos mirties. Paskutinėje mirtinos ligos stadijoje kita moteris savaitė prieš mirtį įgyvendina seną savo svajonę. O neseniai į pensiją išėjęs neurologas siekia nemirtingumo, palikdamas savo mokslinį „nachlass“ apie silpnaprotystę.

„Nachlass“ – tai vokiškas žodis, susidedantis iš priešdėlio „nach“ (liet. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (liet. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“ – tai aštuonios istorijos, baigusiųjų savo žemiškąją kelionę žmonių palikimas, kur dokumentai ir pasakojimai byloja apie jų praėjusius gyvenimus. Anot šveicarų kritikų: „Stefano Kaegi ir Dominico Hubero „Nachlass“ žengia kur kas toliau nei paprastas dokumentavimas, grynas liudijimas, ką retkarčiais tenka matyti dailėje. Kiekvienam iš devynių žmonių, kurie juo pasitikėjo, jis kuria atskirą mini teatrą. Jie patys pasirinko, kaip jį apipavidalinti, jų turimas laikas ribotas, čia bandoma prabilti tiesiai į publiką. <...> Tai jaudina, kelia nerimą, bet ne liūdesį. Pasijauti įgavęs naujų jėgų, kartais netgi džiaugsmingas“.

Ištrauka iš spektaklio:

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Merūnas Vitulskis: senieji draugai tarsi savaime išnyra tuomet, kai tau sunkiausia

Giacomo Puccini opera „Bohema“ pasakoja apie draugystę ir pasiaukojimą. Ką tai reiškia, puikiai supranta tenoras Merūnas Vitulskis, šeštadienį, rugsėjo 23 dieną, šioje operoje atliksiantis Rudolfo partiją.

4 priežastys apsilankyti operoje „Kapulečiai ir Montekiai“

Jas vardija operos solistės Milda Tubelytė ir Viktorija Miškūnaitė – pagrindinių Romeo ir Džuljetos vaidmenų atlikėjos. Vincenzo Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“ Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiandien pradeda naują spektaklių sezoną.

R. Šilinio filmų retrospektyva žiūrovams žada atradimų

Kartais kino festivalių pristatomos retrospektyvos tampa nauja pažintimi ne tik žiūrovams, bet ir patiems festivalių programų sudarytojams. Taip nutiko ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatoriams, kurie ėmėsi rengti jubiliejinę dokumentininko Rimtauto Šilinio (g. 1937 m.) filmų retrospektyvą.

Kino ir teatro uraganai – Macaigne‘as ir Mundruczó – atvyksta į Vilnių

Nesustabdomam įniršiui, desperatiškam klyksmui besikeičiant vietomis su poetine tyla ir pauzėmis iškalbinga sumaištimi, nuskambės finaliniai šiemetinio festivalio „Sirenos“ akordai: spalio 12, 13 dienomis aidės prancūziškai brutalios grožio paieškos Vincento Macaigne‘o spektaklyje „Troškimas (en manque)“, o spalio 13 d. smilkiniuose nerimu spingsės vengriškoji „Gyvenimo imitacija“, režisuota Kornélio Mundruczó.

Augalinio maisto festivalis Kaune vilios maisto naujienomis ir nuolaidomis

Veganiški patiekalai ir pusfabrikačiai, neįprasti maisto produktai, receptų knygos, natūrali kosmetika ir sveikatingumui skirti gaminiai – tai tik dalis gėrybių, kurių bus galima įsigyti šį šeštadienį Kaune rengiamame augalinio maisto festivalyje „Vegfest LT Kaunas“.

Menininkų pora: kurti iš stiklo – tarsi groti keturiomis ar šešiomis rankomis

Stiklo menininkų Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko kelias į Senąjį arsenalą - Taikomosios dailės ir dizaino muziejų Vilniuje, buvo ilgas – per Suomiją, Ukrainą, Rusiją ir Šiaurės Bohemijos muziejų Čekijoje.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis kviečia vaikus žiūrėti neišgalvotų istorijų

Dokumentinis kinas skinasi kelią į vaikų širdis. Taip teigia 14-ojo Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai, įsitikinę, kad dokumentiką mėgstančių vaikų karta jau užaugo.

Geriausios Lietuvos scenaristės: tiek Vilniaus hipsterių, tiek provincijos mechanikų problemos yra tos pačios

Šiemet „Sidabrinė gervė“ už geriausią scenarijų įteikta filmo „Šventasis“ scenarijaus autoriams Andriui Blaževičiui ir sesėms Teklei ir Marijai Kavtaradzėms. Artėjant rugsėjo 22-ajai, filmo premjeros šalies kino teatruose dienai, kalbamės su Kavtaradzėmis apie filmą, jo potencialią auditoriją, scenarijaus rašymą, personažų kūrimą.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečias Colinas MacCabe – apie Johną Bergerį, Tildą Swinton ir Jean‘ą-Luc‘ą Godard‘ą

Kai vienas iškiliausių britų akademikų ir intelektualų, Colinas MacCabe, kalba apie savo gyvenimą, klausytojui prieš akis prabėga nepaprasta kino juosta.

Jūsų lytis? Kitas klausimas.

Spalio 6-7 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus pristatytas drąsiais pastatymais garsėjančios, ribas ir stereotipus laužančios italų teatro grupės MOTUS spektaklis MDLSX su charizmatiškąja aktore Silvia Calderoni, Lietuvos žiūrovams pažįstama ir iš kino ekrano – Davide Manuli’o filme „Legenda apie Kasparą Hauserį“ ji atliko pagrindinį vaidmenį ir vaidino kartu su Vincentu Gallo.