Šiandien ji lygia greta dėl jų varžosi su vaidybiniu kinu, o jos kūrėjų eksperimentai su forma ir išraiškos priemonėmis stebina kino bendruomenę. Į geriausius šiuolaikinės dokumentikos filmus nuo rugsėjo 18 d. kviečia 11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

„Šiemet festivalio žiūrovų laukia išskirtinė pagrindinė programa – kiekvienas filmas yra išbaigtas meno kūrinys, juos visus sieja savitas kūrėjo braižas. Wisemano niekaip nesupainiosi su Gondry, o Errolo Morisso su Guillaume‘u Nicloux. Kitas bendras programos filmų bruožas – aktualumas. Žmogaus laisvė, orumas, jo mąstymas ir siekis išsiaiškinti dalykų esmę – pagrindinės šių metų filmų temos“, – teigia Vilma Levickaitė, festivalį rengiančios „Skalvijos“ direktorė.

Festivalio filmuose atsiskleidžia viena ryškesnių pastarųjų dienų tendencijų – kūrybiškas dokumentikos santykis su vaidybiniu kinu. Juos meistriškai apjungia subtilus Roberto Mirnervini pasakojimas „Nerimstanti širdis“. Įterpdamas specialiai filmui rašytus dialogus, pavienes scenas režisierius lydi paauglę heroję brendimo ir dvasinių pasirinkimų keliu. Filmas šiemet palankiai sutiktas Kanuose.

Su dokumentinio kino forma itin laisvai elgiasi prancūzai. Michelis Gondry dokumentiniame „Ar aukštas žmogus yra laimingas“ naudoja animaciją, kaip ir jį išgarsinusiuose vaidybiniuose filmuose „Jausmų galia“, „Miego mokslas“. Tai drąsus sprendimas, turint omeny tai, kad jo pašnekovas – vienas ryškiausių šių laikų mąstytojų Noamas Chomsky‘is. Kitas režisierius Guillaume‘as Nicloux renkasi mockumentory formą filmui „Michelio Houellebecqo pagrobimas“. Tai šmaikšti „versija“, išprovokuota spėlionių, kas nutiko garsiam rašytojui chuliganui 2011 m., kai jis dingo per knygos pristatymo turą. Houellebecqas filme „vaidina“ pats save.

Tikru dokumentinio kino stebuklu kino kritikai įvardija Stephanie Spray ir Pacho Velezo filmą „Manakamana“. Į Nepalo kalnus nukeliantis pasakojimas stebi neįprastu būdu į deivės Manakamanos šventyklą keliaujančius piligrimus. Iš vienuolikos 10 minučių trunkančių kadrų sujungtas filmas leidžia įsižiūrėti į veidus, gyvenimus, pabandyti išskaityti herojų mintis.

Tačiau naujų formų ieškanti dokumentika neatsisako gebėjimo patekti ten, kur intymu ir verda dramatiški įvykiai. Net 167 dienas vengrė Eszter Hajdú fiksavo plataus atgarsio šalyje sulaukusį teismą, kai buvo teisiami negailestingai romus žudę serijiniai žudikai. Tik filme įmažintas teismo procesas suteikia unikalią progą stebėti teisėjo-aukų-kaltinamųjų akistatas. „Vengrijos teismo“ autorė su žiūrovais bendraus rugsėjo 19 d. „Skalvijoje“.

Jei ne dokumentinio kino kamera, festivalio nepasiektų dvasios laisve pulsuojantis filmas iš Sirijos. „Sugrįžimas į Homsą“ (rež. Talal Derki) – tarsi dokumentinis laiškas iš vaiduokliu paversto miesto. Jį siunčia jauni revoliucionieriai.