Dailės terapija keičia likimus

Smarkiai populiarėjanti dailės terapija - tai ne tik malonus užsiėmimas, bet ir daug naudos vidiniam žmogaus pasauliui atnešantis reiškinys. Apie tai, kaip dailės terapija pakeitė jos ir aplinkinių gyvenimus pasakoja „Marija's Art Therapy“ įkūrėja Marija Mendelė-Leliugienė.

„Kartą seniai seniai, mes su šeima ramiai gyvenome Palangoje. Turėjome neblogus darbus, po kurių likdavo daug laisvo laiko. Auginome du vaikus,leidome juos į mokyklą ir sekėme tuometu akivaizdžiai padidėjusį smurto prieš vaikus naujienų srautą Lietuvos spaudoje bei televizijoje. Vieną dieną tiesiog nusprendėme, kad užteks piktintis– reikia veikti. Pasikalbėjome su savo dukromis ir visi bendrai nutarėme bandyti padėti smurtą šeimoje patyrusiems ar tiesiog smarkiai nuskriaustiems mažiesiems. 

Tuo gyvenimo etapu mūsų šeimoje gyveno tikrai labai nuskriaustų vaikų. Pavyzdžiui, trys vienos šeimos vaikai, matę, kaip tėvas  sukapojo jų mamą. Kitas berniukas, užvedęs mane ant dailės terapijos kelio, į mūsų šeimą atkeliavo iš sąvartyno. Davėme jam atskirą kambarį su lova, patalyne, bet jis miegodavo kambario kampe arba tiesiog po lova. Tačiau sunkiausia būdavo girdėti, kaip kiekvieną naktį jis sapnuodamas košmarus blaškydavosi , šaukdavo, verkdavo...

Mūsų šeimoje šis berniukas pragyveno net pusantrų metų, lankė mokyklą. Kartą, namie tvyrant neįprastai tylai, įtardama kažką negero puoliau ieškotisavo dukrų ir globotinio. Dukros ramiai žaidė sode, o globotinis...Radau jį studijoje visą išsimurzinusį nuo galvos iki kojų. Jis piešė, piešė rankomis. Buvo išpiešęs visas tris dėžutes ką tik nupirkto guašo , kuris buvo skirtas mokyklai. Iš pradžių išsigandau pamačius tokį neįprastą vaizdą, po to pagalvojau – na va, ir vėl reikia iš naujo visiems pirkti dažus į mokyklą, bet tą naktį jis pirmąkartą nebesiblaškė, nešaukė, neverkė. Jis tiesiog ramiai išmiegojo visą naktį, o aš nebesikėliau jo raminti. Nuo tada ir prasidėjo mano nuotykiai su dailės terapija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmas nuotykis – su šeima pakeitėm gyvenamą vietą – atvykom į Vilnių. Iškart įstojau į Vilniaus universitetą, pakeičiau profesiją, parašiau mokslinį darbą dailės terapijos tema, įkūriau Asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“ ir pradėjau intensyviai kurti dailės terapijos metodus savęs pažinimui ir asmenybės ugdymui. Derinau mokslinę veiklą su konkrečia kasdiene praktika. Sekėsi puikiai. Sukūriau socialiai atsakingos asmenybės ugdymo programą „Aš esu kūrėjas“, kuri 2008 metais Ženevoje, UNESCO organizuotoje pasaulio švietimo ministrų konferencijoje, buvo pristatyta kaip viena perspektyviausių asmenybės ugdymo programų pasaulyje. Institutas tapo tarptautine studentų praktikos vieta. Dailės terapijos metodų taikymo darbe su vaikais atvažiuodavo iš užsienio. Daugiausia iš Prancūzijos, Norvegijos, Švedijos.

Didžiausią įspūdį padarė viena šeima, kuri atvažiavo net iš Amerikos, kad juos visus apmokyčiau dirbti su dailės terapija, nes jie visa šeima išvažiuoja į misiją Afrikoje padėti AIDS sergantiems vaikams. Tai stipriausias mano, kaip lektorės įspūdis per visą gyvenimą.
Dabar turiu savo dailės terapijos studiją „Marija‘s Art Therapy“ ir esu be galo laiminga, galėdama mėgautis savo darbu ir pasiektais rezultatais."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis