A. Stašaitytė-Masalskienė: butas ant Viduržemio jūros kranto - išsipildžiusi ilgametė svajonė

Nerimą kelianti tamsa, kūną varstantis šaltis, dargana... Kartais žiema įsipyksta iki gyvo kaulo. Ką daryti, kaip pabėgti nuo mums tekusių gamtinių sąlygų, kaip pasilengvinti dalią? „Nusipirkti lėktuvo bilietą ir patraukti ten, kur šilta“, – visai paprastai pataria žurnalistė Asta Stašaitytė-Masalskienė, fotomenininkas Tomas Kauneckas ir kinotyrininkė Greta Akcijonaitė.

Kryptis – Turkija

Asta Stašaitytė-Masalskienė (42 m.), BTV laidos „Sekmadienio rytas“ bei pokalbių laidos „Yra, kaip yra“ vedėja:

„Prieš vienuolika metų tris lietuviškos žiemos mėnesius su Giedriumi ir draugais esame praleidę Australijoje, namelyje ant ratų. Tuo metu laukiausi pirmagimio Emilio. Nors mūsų su vyru medaus mėnuo prabėgo Graikijoje, tikroji povestuvinė kelionė buvo Australijoje. Tie nepaprasti dviejų įsimylėjėlių, laukiančių trečiojo – mūsų stebuklo, įspūdžiai, patyrimai, bendravimo malonumas neišsitrina, lieka kaip didelis emocinis turtas. Esame apkeliavę nemažai pasaulio kraštų. Lankėmės Malaizijoje, Egipte, Tailande, Naujojoje Zelandijoje, Kalifornijoje, Ispanijoje, Australijoje ir t. t.

Įsigydami butą ant Viduržemio jūros kranto mąstėme ir apie tėvus – kad jie per žiemą galėtų pasilepinti šiluma.A. Stašaitytė-Masalskienė
Rengdama savo laidas, pabuvojau daugelyje Turkijos vietovių.
Asta į šį Alanijos paplūdimį, iš kurio prieš daugiau nei 10 metų rengė televizijos laidas, dabar žvelgia iš nuosavo būsto
Asmeninio archyvo nuotr.
„Šeštadienio ryto“ televizijos projektas suvedė mane su patikimais žmonėmis. Alanijoje susipažinau su šaunia turkų šeima, jie padėjo rasti nedidelį, bet erdvų butuką senamiestyje, netoli turgaus, vietinių apgyventame name su citrusinių vaisių sodu ir rožynais. Giedriui pasakiau: „Noriu šių namų, ir viskas.“ Jis atvažiavo, pažiūrėjo ir nutarė: „Labai protingas sprendimas.“ Taigi įsigijome buveinę ant jūros kranto. O rožių vazonus gavome dovanų...

Savaitės populiariausi straipsniai:
- Kokios karminės užduotys skirtos kiekvienam Zodiako ženklui
- Badauju kartą per savaitę ir jau pamiršau, kas tai yra ligos. Asmeninė patirtis
- Psichoterapeutė G. Petronienė: ar verta ryžtis gyvenimo permainoms, kai tau - per 40

Seniai seniai, kai dar niekas apie galimybę atšiaurią lietuvišką žiemą praleisti šiltuose kraštuose garsiai nekalbėjo, aš turėjau, atrodo, nepasiekiamą krištolinę svajonę – gyventi kad ir pačiuose kukliausiuose, bet savo namučiuose ant Viduržemio jūros kranto. Praėjusių metų sausį ši svajonė pagaliau išsipildė, tačiau man kurį laiką buvo liūdna, kad pati trapiausia, regis, neįgyvendinama idėja virto kūnu. Dabar Alanija yra mano asmeninė Palanga, ten važiuoju jau dešimt metų paeiliui.

Giedrius Masalskis žmonos norą įsigyti namus Alanijoje pavadino protingu sprendimu
Asmeninio archyvo nuotr.
Peržvelgiau pastarųjų trejų metų kalendorius ir pamačiau, kad du ar tris mėnesius per metus praleidžiu būtent čia. Gera atvykti į savo vasarnamį ant jūros kranto ir nekraustyti lagaminų, rasti savo kilimėlį, virtuvę, miegamąjį, knygų lentyną, gėles. Aš ten madų ir savęs nedemonstruoju – noriu ramybės, ilsėtis pasyviai, nes aktyviai dirbu. Mėgstu čia maudytis ir gulėti. Paplūdimyje su knyga rankose galiu praleisti visą dieną. Man svarbu ir sveikai gyventi, kad mano šeima būtų sveika, kad galime maudytis švarioje jūroje, valgyti šviežias daržoves, vaisius, žuvis.

„Alanija yra mano asmeninė Palanga, ten važiuoju jau dešimt metų paeiliui“, – tvirtina Asta Stašaitytė-Masalskienė
Vida Press
Turkai nėra tokie turtingi, kad produktus terštų konservantais ar skonio stiprikliais. Jų maistas natūralus, skanus, sveikas. Pabėgti nuo atšiaurios žiemos naudinga ir dėl sveikatos. Žinau, kas yra kaulų, sąnarių skausmas, atšalus orams vaikus užklumpantys virusai, sloga, sinusitas, kosulys. Ten mūsų berniukai – vienuolikmetis Emilis ir devynerių Danielius – neserga, dingsta sloga, alergija. Jie ištisas dienas maudosi, sportuoja. Kadangi daug plaukioja, sustiprėjo organizmas. Vienas sūnus vis sirgdavo sinusitu. Pamaniau, kam kišti vaikui antibiotikus? Mokytoja sudarė individualią mokymosi programą, nusivežėme vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, mokėmės, išsigydėme visas ligas ir grįžome sveiki.

Įsigydami butą ant Viduržemio jūros kranto mąstėme ne tik apie savo ateitį, bet ir apie tėvus – kad jie per žiemą galėtų pasilepinti šiluma. Kai pas mus – šlapdriba, dargana, šaltis ar nesibaigiantys lietūs, ten – šilta (o šilumą aš labai mėgstu), visada geras oras. Per metus čia apsilankome penkis ar šešis kartus. Kas gali, kas turi laisvų dienų, tas ir lekia pasimaudyti, pasišildyti. Vienintelis nepatogumas – skrydžiai lėktuvu nėra pigūs, bet būna gerų nuolaidų, akcijų. Kita vertus, Turkijoje pragyvenimas nėra toks brangus kaip išsivysčiusiose Europos šalyse.

Pasak Astos, jųdviejų su Giedriumi sūnūs Emilis ir Danielius mėgsta gražiąją, šiltąją Alaniją, nes čia tėvai jiems skiria daug dėmesio
Asmeninio archyvo nuotr.
Mūsų sūnūs susipažįsta su nauja kultūra, plečiasi jų akiratis. Turkų berniukas atostogauja pas mus, susipažįsta su Europos kultūra. Vaikams iš pradžių viskas buvo labai įdomu, dabar tapo įprasta. Kai gyvename Alanijoje, jie pasiilgsta daugybės lietuviškų dalykų. Tiems, kurie sakys: „Va, Lietuvą į Turkiją iškeitė“, iš karto atkertu: „Esame patriotai, savo šalį mylime ir emigruoti nesirengiame.“ Ilsėtis gera ten, kur šilta, bet dirbti noriu Lietuvoje. Nuotoliniu būdu dirbti negalėčiau – nesu kompiuterio, interneto mėgėja. Giedrius – taip pat ne. Jis turi penkis maitinimo taškus, yra renginių organizatorius ir vedėjas, tad privalome būti Lietuvoje. O svarbiausia – vaikai turi mokytis lietuviškoje mokykloje.

Fotolia nuotr.
Manęs nė kiek negąsdina konkurencija televizijoje, kad jaunos merginos mane išstums. Jei taip atsitiks, nė dienos neliūdėsiu. Pasakysiu trims savo vyrams, kad išvykstu mėnesiukui, ir jie, manau, mane supras – leis atsipūsti vienai ar patys prisijungs. Ir dabar taip elgiamės – rugsėjį Alanijoje praleidome su mama, spalį ten ilsėjausi su Danieliumi. Grįžusi nustebau: jau kalėdinės girliandos kaba, o aš vaikštinėju įdegusi...“

Kryptis – Ispanija

Greta Akcijonaitė (34 m.), kino teatro „Pasaka“ įkūrėja, kino festivalių organizatorė:

„Mūsų
šeimai jau laikas prisipažinti – esame įsimylėję Ispaniją. Iš viso nuostabaus pasaulio, tolimų ir artimų, egzotiškų, ekstremalių ar itin komfortiškų krypčių ar užkampių likimas du kartus mums lėmė žiemoti ispanų žemėje. Prieš trejus metus, kai vykome ten pirmą kartą, mūsų vyresnėliui Kasparui tebuvo 8 mėnesiai. Pasirinkome Kataloniją (tai ekonomiškai stipriausias Ispanijos autonominis regionas šalies šiaurės rytuose, yra nusidriekęs palei Viduržemio jūros pakrantę – aut. past.). Tąkart neturėjome tikslo pasprukti iš Lietuvos net devyniems mėnesiams.
Mūsų pageidavimai nebuvo itin rafinuoti – troškome gyventi ten, kur daug saulės, taip pat dėl mažų vaikų nenorėjome išvykti iš Europos. Aš buvau motinystės atostogose, o mano vyras Aidas (verslininkas Aidas Akcijonaitis – aut. past.) – ką tik baigęs vieną verslo projektą, taigi galėjo leisti sau pagyventi svetur.

G. AkcijonaitėĮ Lietuvą grįžome priaugę svorio, užtat gyvenimo džiaugsmo prisikaupėme metams.

Butą Tarragonos miestelyje nuomojomės nuo lapkričio iki birželio. Per mėnesį mokėdavome apie 600 eurų (2071 Lt), taip pat – komunalinius mokesčius. Nuomos savaitei ir mėnesiui kainos labai skiriasi. Jei gyveni kur nors prie Barselonos, butą reikia ir šildyti – elektra arba dujomis. Mums tai
daryti reikėjo, nes naktimis temperatūra kartais nukrisdavo iki nulio ar 5–7 laipsnių šilumos. Tada praversdavo ir striukės, nors beveik nelijo. Kartais žiemą termometro stulpelis pakildavo iki 20-ies laipsnių šilumos, tada pietaudavome lauke. Įsikūrėme prie jūros, maudytis pradėjome jau kovo pabaigoje.

Iš visų tolimų ir artimų, egzotiškų, ekstremalių ir itin komfortiškų krypčių bei užkampių likimas du kartus lėmė Akcijonų šeimai (nuotraukoje – Greta, vyras Aidas ir vyresnėlis sūnus Kasparas) žiemoti ispanų žemėje. Praėjusią žiemą – Kanarų saloje Fuerteventūroje
Asmeninio archyvo nuotr.
Kai užsilakstau, apsikraunu buities darbais, net nagų neturiu kada susitvarkyti. Pasijuntu labai
apsileidusi. Tada iškilmingai įteikiu sau dovanų laisvą popietę ir einu į manikiūro saloną. Viename tokiame Tarragonoje, netoli mūsų namų, dirbo vien… vaikinai. Pasiskirstę darbais: vienas nagus dildo, kitas odeles karpo, trečias lakuoja. Dauguma – rytietiškų bruožų. Neįsivaizduoju
vyro, tvarkančio man nagus. Vyras ginekologas – taip. O ispanėms tai, akivaizdu, visai priimtina. Pažiopsoti pro langą į juos – visai nieko, tačiau užeiti aš neišdrįsau.

Viešėdami Katalonijoje, dar ir darbavomės: aš rengiau kino festivalį „Šeršėliafam“, Aidas turėjo savo
darbų. Žinoma, norėjome susipažinti ir su Katalonija. Tame krašte labai daug tradicijų – kiekvieną savaitgalį kuriame nors miestelyje vykdavo nacionalinė šventė. O kur dar krūvos draugų! Visus reikėjo aplankyti, pasėdėti prie taurės vyno, pavakaroti. Prisivalgėme, prisiragavome, prisidegustavome, į Lietuvą grįžome priaugę svorio. Užtat gyvenimo džiaugsmo prisikaupėme metams.

Fuerteventūroje Greta išmoko suvaldyti banglentę
Asmeninio archyvo nuotr.
Pernai, kai Lietuvą vėl užklupo niūrus ruduo, ėmėme blaškytis lyg tos ramybės nerandančios sielos. Rinkomės, dažnai keitėme nuomonę. Žinoma, mūsų pasirinkimo laisvę ribojo užderėjusių vaikų skaičius – 2 vienetai. Kasparas gavo dovanų brolį – 2012 m. gimė Baltramiejus.

Tikiu kažkokiomis jėgomis. Jos gyvenime dėliojasi, kryžiuojasi ir galiausiai iš viso to atsiranda puiki
dėlionė. Kai pasyviai ieškojome žiemai gūžtos, buvau užsiėmusi širdžiai maloniais profesiniais projektais, taigi darbo reikalais parašiau vyriausiajai žurnalo „Panelė“ redaktorei Jurgai Baltrukonytei, kartu užklausiau apie Kanarų salas – ji buvo minėjusi, kad praleido ten vieną
žiemą ir vėl ketina grįžti. Du trys įtikinami sakiniai, nuotaikingas video-, operatyvi pagalba ieškant gyvenamojo būsto, ir taip Jurga su Algiu (Jurgos vyras fotografas Algis Kriščiūnas – aut. past.) baigė dėlioti mūsų žiemos dėlionę. Jau po savaitės kartu gėrėme vyną terasoje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Kaip gera turėti draugų... Ypač visokiuose pasaulio užkampiuose. Turėti, kas asmeniškai parekomenduoja, parodo, nuveža, padeda tolimoje nepažįstamoje šalyje, –
Dievo dovana. Jurga ir Algis su mumis pasidalijo visais geriausiais atradimais.

Fuerteventūros zoologijos sode įdomu ir tėčiui Aidui, ir sūnui Kasparui
Asmeninio archyvo nuotr.
Taigi nuvykę į Fuerteventūrą, vieną iš Kanarų salų, jau žinojome, kur yra gražiausi paplūdimiai, jaukūs neturistiniai restoranėliai ant jūros kranto, kur padavėjos ir virėjos išmyluoja, išbučiuoja vaikus, kol tu gurkšnoji ir kramsnoji. Draugai nurodė ir geriausias išparduotuves, todėl nusprendėme net didesnį lagaminą nusipirkti.

Kai atvykome į salą, mus perspėjo – laikas čia lekia nepastebimai. Netrukus patyrėme tai savo kailiu. Ilgi, neskubrūs pusryčiai, po jų – kelionė į uostą maitinti žuvyčių, valgyti ledų, žaisti juodojo smėlio paplūdimyje ar žaidimų aikštelėje, išsižiojus iš nuostabos žiūrėti į bangas pažabojusius banglentininkus... Pietūs kartais – vietos restoranėlyje prie namų. Po siestos laukdavome banglenčių mokytojo (saloje susipažinome su lietuviu banglenčių instruktoriumi Mantu) ženklo – gal yra gerų bangų. Arba vykdavome apžiūrėti mažų salos miestelių.

Pirmoji žiema Ispanijoje, Tarragonos miestelyje. Vyresnėlis Kasparas tada buvo vos 8 mėnesių
Asmeninio archyvo nuotr.
Į Lietuvą grįžome kupini gyvenimo džiaugsmo. Oras Fuerteventūroje visada puikus, nes nuolat šviečia saulė. Sausį ir vasarį naktimis būdavo 0–10 laipsnių, o dieną – 8–22 laipsnių šilumos. Gal todėl, kad ten jautiesi lyg mažame rojuje, ispanai beveik nekalba apie orą. Kiek gi gali juo džiaugtis?“

Kryptis – Tailandas

Tomas Kauneckas (33 m.), fotomenininkas, studijos „Ciklopas“ įkūrėjas ir bendraturtis:

„Nesu didis keliautojas, su šeima stengiamės kur nors išvažiuoti žiemą. Prieš dvejus metus mėnesį gyvenome Tailande. Planuodami keliones renkamės civilizuotus kraštus – turime du vaikus, privalome mąstyti apie jų saugumą. Buvome girdėję, kad šiltuose kraštuose visi vaikai pasveiksta, neserga ir t. t. Bet mums Tailande įvyko priešingai – užklupo ligos: susirgo šešiametė Kaja, dvejų metukų Pranas ir žmona Jurga. Tik aš sveikas išsilaikiau. Svetimoje šalyje, kai suserga vaikas, kai pakyla ir laikosi aukšta temperatūra, nežinai, ką daryti. Buvome apsistoję Samujyje (Koh Samui). Toje saloje yra keturios suaugusiųjų ir viena vaikų ligoninės, bet medicina, gydymo būdai – kiek kitokie nei pas mus, netradiciniai. Išsinuomojome namą, gyvenome sėsliai – keliauti po salas su vaikais yra vargas. Vaikams svarbu ne jūra, o baseinas. Jūroje nėra saugu: bangos, nelygus dugnas, akmenys, o baseine viskas aišku. Atsikelia rytą, pliumpt, išsimaudo ir lekia patenkinti pusryčiauti.

Mūsų srities tik dizaineriai ir retušuotojai gali dirbti gyvendami bet kuriame pasaulio krašte.T. Kauneckas
Nuomoti namą nėra pigu. Kainos niekuo nesiskiria nuo esančių Europos šalyse. Mitas, kad Tailandas – nebrangi šalis. Jei turistauji vienas, nakvynę paprastame motelyje gali susirasti ir už 10 litų. Kuprinė ant pečių, ir pirmyn. O keliaudamas su vaikais ieškai būsto, kad šeimai būtų patogu, mašiną išsinuomoji. Komfortas – gana brangu. Tokį namą už tą pačią kainą būtume išsinuomoję bet kurioje Europos šalyje. Juolab kad, rusams atradus šį rojaus kampelį, nuomos kainos iš karto pašoko į viršų.

Tomas Kauneckas sako, kad turint vaikų (nuotraukoje – šešiametė Kaja) privalu mąstyti apie jų saugumą, todėl poilsį renkasi civilizuotuose kraštuose
Asmeninio archyvo nuotr.
Nesame labai praktiški, negalvotume: „Reikia išvažiuoti, kad už šildymą ir benziną važinėti į darbą nereikėtų mokėti.“ Ne. Važiuojame, nes norime įgyti patirties, įdomiai praleisti laiką, pailsėti. Ir nuo rutinos pabėgi – intensyviai dirbdamas užsiknisi tame savitame voverės rate. Vaikams yra svarbu keliauti, matyti naujas šalis, plėsti akiratį, daugiau būti su tėvais.

Vykti į Tailandą ir gražųjį Samujį mums parekomendavo ten atostogavę draugai. Tropikų perlu vadinama sala yra prie Tailando pietrytinio kranto, ją skalauja Siamo įlanka – Pietų Kinijos jūros dalis. Samujis dar vadinamas kokosų sala, mat čia auga daugybė kokospalmių, šių vaisiais šefai gardina įvairius patiekalus.

Vida Press
Maistas – fantastiškas. Į Tailandą verta važiuoti dėl puikaus oro, skanaus, sveiko, įvairaus maisto ir dėl pigaus masažo.

Kai gyveni ne viešbutyje, geriau pajunti šalies socialinę terpę. Kiekvieną rytą važiuoji į turgų, nusiperki šviežių žuvų, ką tik atplukdytų jūrų gėrybių. Yra pravartu atsivalgyti jūrinių žuvų. Vietiniai pardavinėja šviežius vaisus, daržoves, įdomius dirbinius. Apžiūrinėji, deriesi... Žiauriai faina! Mažame viešbučio kambaryje pavargtum nuo trynimosi, o čia – namas, kiemas, tavo erdvė, gali daryti, ką nori. Pro langus matai smaragdinę jūrą, balto smėlio paplūdimį, vešlią žalumą, vaizdingą pakrantę, mėgaujiesi dieviška ramybe. Pabundi ryte – 30 laipsnių šilumos. Ji suteikia laisvės: nereikia bijoti, kad teks šalti, rengtis daug drabužių, autis batų. Įsispiri į basutes, ir viskas. Jei nori daug keliauti, judėti, laipioti po kalnus, tada karštis gal ir trukdo. Jei sukiesi lokaliai – gyveni name, mirksti baseine ar jūroje, daug judesių nedarai, šiluma kaulų nelaužo.

Tomas Kauneckas: „Šauniausia yra susirasti nuošalų paplūdimį, kur mažai žmonių. Esame privatumo šalininkai, mėgstame ramybę.“
Vida Press
Net jei vaikas lanko mokyklą, šeima žiemą, manau, gali drąsiai praleisti kur nors kitur. Juk mokytis galima ir išvykus, tik tėvai turi prižiūrėti šį procesą. Pats tikrai galėčiau išvažiuoti į kitą šalį, bet reikėtų ilgiau pagyventi, kad įsiliečiau į rinką. Dabar norėčiau vykti į Ameriką. Mielai grįžčiau ir į Tailandą – ten labai gera, bet norisi pamatyti ir vaikams parodyti daugiau.

Ar paprasta derinti darbą ir ilgas atostogas? Mūsų srities tik kelių profesijų žmonės gali dirbti gyvendami bet kuriame pasaulio krašte. Tai dizaineriai ir retušuotojai. Jie dirba kompiuteriu, tad nėra svarbu, kur gyvena. Mano draugas dizaineris labai daug keliauja ir dirba. Jis apsistoja keliems mėnesiams ten, kur yra internetas, ir pluša. Kai atsibosta, vėl traukia į kelią.

Maistas Samujyje – įvairus, skanus, sveikas. Visada gali nusipirkti šviežių žuvų
Vida Press
Ir jūsų dizaineris žurnalą realiai galėtų maketuoti gyvendamas Tailande. Medžiagos sukrenta, per skaipą pamatai, ką turi padaryti, ir gamini. Esu pastebėjęs, kad kai kurie vestuvių fotografai yra susitarę atiduoti nuotraukas po keturių mėnesių. Vis galvodavau: „Ką jie tiek laiko daro?“ Pasirodo, baigiasi vestuvių sezonas, ir chebra išvaro tvarkyti nuotraukų į šiltus kraštus. Taigi padirba tris mėnesius, o paskui susikrauna daiktus ir išskrenda ten, kur šilta. Žiauriai geras darbas.

Pats keliaudamas stengiuosi nedirbti, bet kadangi turiu studiją, kartais tenka priimti sprendimus. Arba prašai palaukti, o jei laukti negalima, bandai reguliuoti per atstumą, kad kas nors kitas užsakymą įvykdytų. Kliento nepaleidi – ne tie laikai, kad užsakovui galėtum pasakyti: „Paskambink po mėnesio.“ Ar keliaudamas pasimedžioju fotokadrų? Fotografuoju tik šeimą.“

***

Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis