Justino Žilinsko romanas „KGB vaikai“ – tai pasakojimas iš 1996 metų, skirtas įvairaus amžiaus jaunimo kartoms. Jauniausiai, kuri tik ką užaugo ir Nepriklausomybės pradžios laikus atsimena geriausiu atveju iš po stalo. Vyresnei, „lūžio kartai“, kuri po dar sovietinės mokyklos įstojo jau į nepriklausomos Lietuvos universitetus.
Romane pasakojama apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, įpinant į siužetą dviejų jaunuolių likimus, prieš šešiolika metų vykusias Lietuvos aktualijas ir patirtis iš dar senesnių laikų. Pagrindinių personažų – „naujųjų lietuvių“ dukters Rasos ir inteligentų sūnaus Viliaus – likimus suveda dokumentas, atskleidęs, kad per abiejų gyvenimus driekiasi Sovietų Sąjungos represinės organizacijos – KGB – šešėlis.
„Visos diktatūrinės valstybės, kurios norėjo kontroliuoti visuomenę, visada ieškodavo žmonių su kokiais nors ypatingais gebėjimais, kadangi norėjo valdyti ne tik tuos, kuriuos pažįsta, bet ir tuos, kurių nepažįsta. Iš to ir kyla įdomumas, kas tokie yra „KGB vaikai“ – sako autorius. – „Tai – nuotykių romanas, kuriame daug šnekų, važiavimo, bėgimo ir mažai filosofijos, be to, tai – detektyvinis romanas: veikėjai sprendžia tradicines užduotis: Kas? Kodėl? Ir dar tai – istorinis romanas: šeštųjų nepriklausomos Lietuvos metų tikrovė, politinė situacija ir kasdienybė su sovietinio laikotarpio reliktais.“
Vertėja ir romano recenzentė Gabrielė Gailiūtė teigia, kad nostalgija romane aprašytam laikotarpiui „yra be galo svarbi, gal net svarbiausia kolektyvinės atminties atmaina. Ji – daugiau nei istorija, žinios ir faktai, ji turi emocinę spalvą – atlaidumo, šiltumo, simpatijos. Ir ji neišvengiama: vienas iš tvirčiausių ryšių tarp žmonių yra bendri prisiminimai“. G. Gailiūtė teigia, kad „KGB vaikų“ atmosfera primena klasės susitikimą: o siaubas, kokie mes visi tada buvom juokingi, kaip kvailai rengėmės, kaip reikšminga atrodė visai ne tai, kas atrodo reikšminga dabar, o prisimeni tą barą ir aną dainą, ir apskritai, kaip keičiasi pasaulis!“
Tuos laikus atskleisti leidėjams norėjosi ne tik pačiu romanu, bet ir knygos apipavidalinimu. Leidinys iliustruotas Monikos Puzauskaitės iliustracijomis. Viršeliui apipavidalinti pasirinkta vaizdajuostės – dabar jau išnykusios, bet neseniai buvusios ypač svarbios pramogų kultūros detalės – fotografija.
Romanas parašytas gyva, tikroviška kalba, nevengiant ir grubių žodžių bei 1996-ųjų žargono, be to, vienas iš veikėjų kalba tik rusiškai, tačiau nemokantiems kalbos bus pateiktas vertimas.
Istorikas Bernardas Gailius teigia, kad „J. Žilinskui pavyko labai taikliai nupiešti įtikinamą Lietuvos visuomenės portretą. Romane subtiliai atskleistas dažnai savotiškas formas įgijęs posovietinis patriotizmas, painios ir sunkios šeimų istorijos ir amžinas moralinis netikrumas – turbūt, būdingiausias posovietinės visuomenės bruožas. Ypač sėkmingai Žilinskas pavaizdavo anuomet dar tik bręstantį, o šiandien jau beveik akivaizdų kartų konfliktą. Vaikai užduoda klausimus apie praeitį taip, kad tėvai nepajėgia atsakyti – tai daugelis iš mūsų jau matė savo pačių šeimose. Šis skaudus procesas, matyt, neišvengiamai lydi kiekvieną didįjį visuomenės lūžį.“
Justinas Žilinskas (gim. 1974) – teisininkas ir dėstytojas, rašytojas ir publicistas, vaikų literatūros autorius. Save vadina pasakotoju, nes pagaliau suprato, kad viskas, ką jis gyvenime daro – tai pasakoja. Ir studentams apie tarptautinę teisę, ir skaitytojams apie praeitį ar genetiškai modifikuotą ateitį, ir vaikams (mažiausiai savo trims) apie traukinukus Čiukčiuką ir Puškutį. 2006 m. išleista autoriaus knyga visai šeimai „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ laimėjo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus metų debiuto paauglių literatūroje apdovanojimą.
