Levandos – magiškas grožio ir sveikatos šaltinis

Levandos simbolizuoja Provansą, šis – romantiką, o romantikos reikia ne tik prancūzams. Kaip sekasi šiems nuostabiems gamtos kūriniams prigyti mūsų kultūroje?

Šalia mano kompiuterio jau ne pirma diena garuoja puodelis kvapnios arbatos. Tikrinu, ar Hipokratas sakė tiesą, kad levandos sušildo smegenis, pavargusias nuo pragyventų metų. Gurkšnis po gurkšnio atlikinėdama šį žurnalistinį tyrimą tampu visiškai neobjektyvi šių augalų atžvilgiu. „Tu gal atostogauji, kad galva tokia šviesi?“ – draugių radarai kaipmat užfiksuoja pirmuosius pokyčius. Grįžo kažkur seniai slapstęsis noras juokauti. Atsipalaidavimas ėmė neįprastai derėti su energija. Štai tokios tos levandos. Magiškos.

Taip pat skaitykite:
Paruoškite kūną atviriems drabužiams
Norite išlaikyti gražią odą – spartinkite medžiagų apykaitą
Veiksmingi būdai, kurie padės atsikratyti pigmentinių dėmių

Mados namų

Gražuolės imigrantės
Nors ir keista, bet seniau levandos ir Prancūzijoje buvo tik imigrantės. Kaip ir bulvės. Tik šių dviejų atvykėlių likimai klostėsi skirtingai. Nesąžininga, bet laimėjo ta, kuri gražesnė. Prancūzai išpureno žemes ir atvėrė širdis gražuolėms levandoms, o bulvėms ne tik kad ant stalo, bet ir į laukus šalies parlamentas buvo uždraudęs patekti. Visą šimtmetį vargo purvini šakniagumbiai: laikyti nuodingais ir tinkamais tik prasčiokams valgyti. Visgi prancūzai nebūtų prancūzai – kai jau patikėjo ir prisileido, tai net bulvių patiekalams sugebėjo suteikti subtilumo. Vien jau gardusis gratinas – grietinėlės ir bulvių apkepas – ko vertas!

Dėl levandų niekam nereikėjo sukti galvos. Nebent stebėtis, kaip tas pats augalas gali tikti ir kandims baidyti, ir patiekalams gardinti. Kvepalams gaminti ir ligoms gydyti. O kur dar begalinis malonumas ganyti akis po violetinės spalvos plotus ir skendėti dieviškame aromate, kurį skleidžia žydintys levandų laukai?

Seniau levandos ir Prancūzijoje buvo tik imigrantės
Seniau levandos ir Prancūzijoje buvo tik imigrantės
Shutterstock nuotr.

Kas pralenks Provansą
Levandas labai mėgsta ne tik prancūzai, bet ir anglai. Jungtinėje Karalystėje įveistos puikios didžiulės levandų plantacijos, angliškas eterinis levandų aliejus – labai kokybiškas ir brangus, bet epitetas „angliškoji“ vis tiek limpa tik prie rožės. Levandos, palyginti su lepūnėlėmis rožėmis, – tvirtos ūkininkaitės. Netgi šiek tiek mazochistės, mat kuo daugiau sunkumų patiria augdamos, tuo geriau kvepia.

Provanse prisodinta tiek daug šių kvapniųjų puskrūmių, kad kitoms šalims, net ir tokioms stambioms levandų augintojoms kaip Ispanija, Kanada, Jungtinės Valstijos, Australija, Japonija, Bulgarija, Vokietija, Rusija, Olandija, sunku rungtis su vienu vieninteliu Prancūzijos regionu. Be to, tik Provanse yra tinkamiausias levandoms augti gamtinių sąlygų derinys: žvarbus pavasaris, saulėta ir sausa vasara, jūra, kalnai ir svarbiausia – kalkakmenio dirva. Štai todėl Provansas neturi konkurentų. 

Lietuvoje tikrosios levandos (lot. lavandula angustifolia) 1924–aisiais pradėtos auginti Kauno botanikos sode.

Levandrėliais vadinamų augalų užklysdavo ir į mūsų darželius, o visai neseniai tokius laukus, kokie plyti Provanse, Lietuvoje sumanė įveisti Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė. Netoli Vilniaus esančiame Kiemelių kaime, kur su šeima persikraustė gyventi, ji levandomis užsodino 2 hektarų plotą ir net ėmė gaminti levandų vandenį.

Levandos ir levandinai
Tapti tikru levandų žinovu ne ką lengviau nei perkrimsti vyno, arbatos ar kavos rūšių skirtumus. Jei jūsų atmintis pajėgi sutalpinti mažiausiai 40 lotyniškų šių puskrūmių rūšių pavadinimų, o nosis – atskirti subtilius aromatų niuansus, tuomet drąsiai galite nerti į bekraštę violetinę žiedų jūrą. Visiems kitiems pakaks suskaičiuoti iki dviejų. Taigi, yra levandos ir yra levandinai. Jei riedėjote Provanso keliais, tiesiog skendinčiais romantiškos spalvos laukuose, greičiausiai regėjote levandinus. Nenusiminkite! Levandinas – ne koks nors turistams vilioti skirtas tikrų levandų falsifikatas, o normalus žemės ūkio atstovas, be kurio nebūtų įmanoma patenkinti didžiulės levandų aliejaus paklausos.

Levandinai (lot. lavandula x intermedia) yra hibridinė veislė, atsiradusi sukryžminus tikrąsias (lot. lavandula angustifolia) ir varpines (lot. lavandula latifolia) levandas. Puikiausiai tinka masinei gamybai, nes yra atsparesni ligoms, krauna didesnius žiedus ir kvepia stipriau nei levandos. Levandinų derlius paprastai būna gausus ir renkamas mašinomis, todėl dar pigesnis.

Levandinų derlius paprastai būna gausus ir renkamas mašinomis, todėl dar pigesnis
Levandinų derlius paprastai būna gausus ir renkamas mašinomis, todėl dar pigesnis
Shutterstock nuotr.

Levandų reikėtų dairytis aukščiau – įkalnėse, 700–1400 m aukštyje ir net kalnų viršūnėse. Sakoma: kuo aukščiau, tuo geriau. Ten auga ir laukinės, ir kultūrinės. Kurios vertingesnės? Teigiama, kad laukinės. Nors ne visi su tuo sutiktų. Kai kurios levandų rūšys, pavyzdžiui, lavandula stoechas, natūralioje gamtoje linkusios smarkiai plisti, todėl Australijoje, Viktorijos valstijoje, ir kai kuriose Ispanijos dalyse laikomos piktžolėmis.

Nuo dievo iki chemiko
Levandos, kaip žmonėms naudingi augalai, žinomos jau daugiau nei 2500 metų. Dieviškos kilmės „viešieji ryšiai“ lėmė, kad krikščionys priskyrė joms ir stebuklingų galių.

Pakako Biblijoje paminėti, jog Marija mažojo Jėzaus drabužėlius buvo užmetusi džiovinti ant levandų krūmelio, kad tikintieji iš levandų imtų rišti kryželius bei kabinti virš laukujų durų kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių.

Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu levandos įsišaknijo vienuolynų soduose šalia kitų vaistinių augalų. Gražiai žydintys kvapnieji puskrūmiai garsėjo antiseptinėmis savybėmis, dėl to vertinti netgi kapų plėšikų. Levandos Londone per XVII a. siautusį marą išgelbėjo daug gyvybių, o cholera aplenkė XVI a. Prancūzijos pirštinių gamintojus todėl, kad šie, kvėpindami savo gaminius levandų aliejumi, iki soties prisiuostydavo gydomųjų savybių turinčių lakiųjų medžiagų.

1910-aisiais levandos užkopė į gydomųjų augalų olimpą. Ir vėlgi neapsieita be prancūzo. Chemikas René Maurice‘as Gattefossé triūsdamas laboratorijoje skaudžiai nusidegino ranką. Eteriniu levandų aliejumi jis manė tiesiog atvėsinsiąs odą, bet greit suprato padaręs atradimą. Aliejus ne tik numalšino skausmą ir neleido kilti infekcijai, bet ir itin greitai užgydė odą nepalikdamas jokio rando. Pasveikęs chemikas tapo vienu iš aromaterapijos pradininkų.

Prašom į eterį
Levandos kvapnios nuo stiebų iki lapų galiukų, todėl džiovintų puokštelės puikiausiai tinka patalpoms kvėpinti, bet eteriniam aliejui gaminti naudojami tik žiedai.

Muilams, skalbimo priemonėms, valikliams aromatizuoti paprastai naudojamas levandinų eterinis aliejus – nes yra pigus ir ryškaus, aštraus aromato. Levandų eterinis aliejus kvepia subtiliau, augalų rūšis lemia tam tikrus aromatinius niuansus, taip pat – ir poveikį žmogaus organizmui.

Levandų eterinis aliejus kvepia subtiliau, augalų rūšis lemia tam tikrus aromatinius niuansus
Levandų eterinis aliejus kvepia subtiliau, augalų rūšis lemia tam tikrus aromatinius niuansus
Shutterstock nuotr.

Aukščiausios kokybės eteriniam tikrųjų Provanso levandų aliejui, kaip ir rūšiniam Prancūzijos vynui, suteikiamas kontroliuojamos kilmės sertifikatas AOC (Appellation d'Origine Contrôlée). Rečiausias yra laukinių levandų eterinis aliejus. Šių augalų derlių tenka rinkti rankomis, iš didelio kiekio smulkių žiedelių išdistiliuojama ne itin daug eterinio aliejaus, todėl jis yra brangus.

Rinktis brangų ar pigų? Jei tikitės aromaterapinio efekto, taupumas nepasiteisins, bet jei jums tereikia malonaus aromato, būtų snobiška pirkti patį rečiausią.

Eterinio levandų aliejaus poveikio spektras labai platus. Šis gaminys padeda malšinti raumenų skausmą, migreną, tinka peršalus, sergant bronchitu, kai skauda gerklę. Jeigu jums viskas „nuo nervų“, tegul valerijonai bent jau laikinai užleidžia vietą levandoms: nustosite verkšlenti, lieti tulžį ir miegosite kaip kūdikis. Jei reikės, levandos patvarkys ir kai kurias virškinamojo trakto bėdas, padės skaidyti riebalus.

Levandos – geros moterų draugės, nes reguliuoja menstruacinį ciklą, padeda lengviau įveikti klimakterinį laikotarpį. Mokslininkai jau sakosi aptikę tokių šio augalo savybių, kurios teikia vilčių sukurti naujus vaistus nuo vėžio.

Arčiau odos
Aromaterapijos karalystėje eterinis levandų aliejus užima išskirtinę poziciją vien todėl, kad yra reta išimtis – jį ant odos galima tepti neskiestą. Yra tinkamas visų tipų odai, bet labiausiai – riebiai, nes reguliuoja riebalinių liaukų veiklą, dezinfekuoja, gydo spuogus, šalina odos blizgesį, sutraukia poras.

Levandų aliejus  tinka visų tipų odai, bet labiausiai – riebiai, nes reguliuoja riebalinių liaukų veiklą, dezinfekuoja, gydo spuogus
Levandų aliejus tinka visų tipų odai, bet labiausiai – riebiai, nes reguliuoja riebalinių liaukų veiklą, dezinfekuoja, gydo spuogus
Žurnalas "Moteris"

Eterinis levandų aliejus taip pat padeda odai atsinaujinti: nudegus saulėje ar susižalojus, po plastinių operacijų, kai oda paraudusi nuo uždegimo, šerpetoja ir paprasčiausiai sensta.
Teigiama, kad lizdinio plikimo atveju žmonės, turėję kantrybės kone metus trinti galvą eteriniu levandų aliejumi, pastebėjo ataugančius plaukelius. Priemonė naikina pleiskanas, grybelį, stiprina nagus.

Rojaus sodų aromatas
Gal vaikystėje šaltą žiemą esate mėginę laižyti metalą? Aš – taip. Levandų aromatas man primena šį keistą pojūtį. O senovėje gyvenusiems žmonėms atrodė, kad toks išskirtinis kvapas gali būti kilęs tik iš Rojaus sodų, kuriuose išdykavo Adomas ir Ieva. Romantiškąją versiją – kaip žiauru – nuvainikavo mokslininkai. Jie nustatė, kad nepakartojamą kompoziciją gamta sukūrė suderinusi 180 komponentų.

Pirmaisiais levandų kvepalais galėjo girtis turtingos europietės, gyvenusios XIV amžiuje, Renesanso priešaušriu. Vengriškuoju vandeniu vadintas ankstyvasis parfumerijos kūrinys dvelkė levandomis ir rozmarinais. Sakyta, kad šis skystis padeda ilgiau išsaugoti jaunystę. Itin populiarus levandų vanduo buvo XVI ir XVII amžiais.

Pats žymiausias šiuolaikinės parfumerijos kūrinys su levandomis – kvapų namų „Guerlain“ aromatas „Jicky“ (1889 m.). Jo autorius Aime Guerlainas iš pradžių manė, kad ši levandų, mairūnų, santalų, bergamočių ir verbenų kompozicija bus vyriška, bet galiausiai kūrinys atiteko moterims.

Kuriant prie paparčių grupės priskiriamus parfumerinius derinius levandos komponuojamos su kumarinu, medžių samanomis ir citrusais. Tai kuria šiltą ir aitroką efektą. Prancūzijos laukų gražuolės pagelbsti ir tada, kai parfumeriams prireikia „žalumos“ skambesio – tuomet levandos naudojamos kaip viršutinė arba vidurinė kvepalų nata.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis