Atidaryti nišinių kvepalų saloną ryžęsi Gediminas Jukna ir Šarūnas Nacevičius nesigaili: lietuviai domisi išskirtiniais aromatais, drąsiai išbando tai, kas nauja, ir žengia koja kojon su grožio pramonės naujovėmis.
Rodos, būti parfumerijos salono vadovu be galo malonu: aplink svaigūs aromatai, gražūs žmonės, nesibaigiantys pristatymų vakarėliai ir naujų kvapų paieškos svečiose šalyse, tačiau, kaip sako vienas kvepalų salono „Private Label“ vadovų G. Jukna, tokios pareigos – didelė atsakomybė: „Nors prekyba parfumerija siejama su grožiu ir emocijomis, visų pirma tai verslas, čia sukasi pinigai ir neapgalvotų sprendimų būti negali. Kad sukurtum sėkmingą verslą grožio industrijoje, turi laikytis aukštų standartų, numatyti, kas laukia, įvertinti sprendimų padarinius – tai ne vienadienis žaidimas. Žinoma, pradėjus verslą euforija užplūsta, bet netrukus ją pakeičia darbo lavina.“
Lietuvoje, kaip ir užsienyje, netrūksta pramogų pasaulio veidų, kurie imasi parfumerijos verslo. Daugumai užsienio garsenybių tai – maža dalelė jų kuriamo ženklo imperijos: vardiniai kvepalai papildo drabužių, kosmetikos linijas ir leidžia eiliniam žmogui nors šiek tiek priartėti prie garbinamos žvaigždės. Lietuvoje taip pat ne kartą buvo pristatyti vardiniai aromatai: vieni jau spėjo išblėsti, kiti dar vis prabunda. Neseniai į išskirtinių kvapų salono atidarymą kvietęs Gediminas mano, kad tokios kūrybos rimtumą gali parodyti laikas. Pasak jo, yra žmonių, kurie, nors išgarsinti scenos ar ekrano, tačiau į papildomą grožio verslą žiūri rimtai. Sėkmė esą priklauso nuo siekių ir gebėjimo žvelgti į priekį: „Jeigu parduotuvės atidarymas ar naujo aromato sukūrimas tėra kaprizas, greičiausiai toks projektas ilgai negyvuos, tačiau jeigu užmojai didesni, numatomas 5–10 metų ar ilgesnis gyvavimas, sėkmė galima, bet reikia įdėti pastangų.“
Nišiniai ir komerciniai kvepalai: kuo skiriasi?
Salonas „Private Label“, kaip minėta, prekiauja vadinamaisiais nišiniais aromatais, kurie ne vienam gali pasirodyti įmantrūs. Tačiau pastaruoju metu lietuviai ėmė smalsiau tyrinėti unikalius kvapus. Juk kvepalai, kaip ir muzika ar tapyba, yra menas: naudodamas tuos pačius ingredientus (kvapus, natas, spalvas), gali sukurti visiškai skirtingus aromatus, melodijas, paveikslus. Kažin ar kuris atsisakytume specialiai mums sukurtos dainos arba nutapyto paveikslo – lygiai taip ir asmeninio aromato.
Nišiniai kvepalai nėra kuriami pagal rinkodaros tendencijas kaip komerciniai. Kurdamas nišinius kvepalus, parfumeris turi visišką laisvę, mėgaujasi kūrybos procesu, jo rezultatas neturi būti įspraustas į rėmus. Komerciniai kvapai dažnai supanašėja, o nišiniai – kiekvienas kitoks. Jie dažniausiai gaminami iš natūralių sudėtinių dalių, todėl išraiškingiau skleidžiasi, ilgiau išlieka, yra subtilesni, savitesni.
Ribos tarp vyrų ir moterų parfumerijos trinasi
Madoje vyriškos ir moteriškos aprangos panašėjimas akivaizdus: moterims kelnės ir vyriško tipo avalynė jau seniai nesvetima, o garsūs užsienio vyrai (dizaineris Marcas Jacobsas, atlikėjas Kanye Westas) neretai viešumoje pasirodo segėdami sijonus. Gerai žinomi mados namai „Givenchy“, „Rick Owens“, „Alexander Wang“ ir kiti trina ribas tarp moterų ir vyrų garderobo, nuo jų neatsilieka ir grožio bei parfumerijos pasaulis.
Anksčiau kvepalų skirstymas į vyrų ir moterų buvo ryškus. Vyrams skirtuose aromatuose dominavo santalas, tabakas, medžio natos, o moterų – gėlės. Pasakodamas apie populiarėjančius „unisex“ (tinkančius abiem lytims) kvapus, Gediminas pamini liniją „Absolument Absinthe“. Šie kvepalai priskiriami „skin perfume“ (liet. – odos kvepalų) kategorijai, kurios unikalumas – gebėjimas prisitaikyti prie kiekvienos odos, išryškinti skirtingas aromato natas. Tie patys kvepalai siūlomi tiek moterims, tiek vyrams, tačiau prisilietę prie vienos ar kitos odos jie akimirksniu pakinta.
Kaip kitą pavyzdį G. Jukna įvardija intensyvaus aromato moterims skirtus kvepalus „Habanita“ („Molinard“). Tai pirmieji kvepalai (išleisti 1921 m.), kuriuose buvo vyriškiems aromatams būdinga sudedamoji dalis – vetiverio. XX a. pradžioje jie tapo tarytum moterų laisvėjimo simboliu. Šiandien „Habanita“ yra legendiniai kvepalai, juos perka ne tik moterys, bet ir vyrai. Aromatų neskirstymas į tik moteriškus arba tik vyriškus – dar vienas nišinių kvepalų išskirtinumas.
Lietuvoje kvapų kultūra kinta
Prancūzų dizaineris Jeanas Patou yra pasakęs: „Kvepalai – kaip vyrai, iš pirmo karto tobuli nėra, reikia leistis jų suviliojamai.“ Vis dėlto ar žmonės prisijaukins neįprastus aromatus, priklauso nuo tautos, kultūros, istorijos, regionuose vyraujančių tendencijų. „Pavyzdžiui, suomiai nelengvai priima sunkius ir įdomius aromatus, o Pietų Prancūziją arba Italiją galima vadinti tokių kvepalų rojumi, italai mėgsta kvepintis drąsiai“, – atkreipia dėmesį Gediminas. Ypač auga Rusijos rinka, ten yra unikalių kvapų, kurių kaina viršija 12 tūkst. eurų ir žmonės juos perka. Tačiau nišiniai kvepalai neprivalo daug kainuoti, Lietuvoje brangiausi – iki 1000 litų.
Dauguma žmonių yra pratę prie mados namų siūlomų komercinių kvepalų. Juos galime vadinti rinktiniais. Tokius įsigydamas kartu perki etiketę, mados namų vardą, pabrėži savo statusą. Internete galime rasti garsių mados namų aromatų gerokai mažesnėmis kainomis. Akcijos ir nuolaidos šį produktą pavertė masiniu. Bet atsiranda žmonių, kurie nenori kvepėti kaip visi, jie ir ieško kitokių kvapų.
Palyginti su kitomis Baltijos šalimis, lietuviai yra atviriausi naujiems kvapams. Kvepalus pradedame vertinti kaip papildomą aprangos akcentą. Sovietmečiu kvepinimosi kultūra nebuvo susiformavusi, dėl nuolatinio trūkumo žmonės buvo linkę mestis į kraštutinumus. Tie, kurie galėjo sau leisti kvepalus, kvepindavosi gausiai ir dažnai, kurie negalėjo – apsieidavo be jų. Šiandien kitaip: anot G. Juknos, kiekvienas turėtų turėti skirtingų kvepalų, kaip ir drabužių. Vienus aromatus galima naudoti dieną, kitus vakare, dar kitus išskirtine proga arba, kaip daro prancūzai, rinktis pagal nuotaiką, sezoną.
Nišiniam aromatui atsispirti sunku
Nereikėtų baimintis, kad kvepalais kam nors neįtiksite. „Dažnai dovanoti kvepalai atspindi tai, kaip tave mato juos dovanojęs asmuo“, – sako G. Jukna. Tai gali būti aromatas, skirtas progoms, ir žmogus neprivalo juo kvepėti nuolat. Nišiniai kvepalai itin tinka dovanoti, dauguma jų prisitaiko prie žmogaus, neturi apibrėžto galiojimo laiko. Prancūzijoje esančiame kvepalų muziejuje eksponuojami klasikiniai „Habanita“, kurių aromatas (sukurtas XX a. pradžioje) nepakitęs iki šių dienų. Kad kvepalai ilgiau išliktų, reikia juos tinkamai laikyti. Dažnas flakonas gaminamas iš tamsinto stiklo, kuris nepraleidžia šviesos, nes natūraliuose kvepaluose būna ingredientų, jautrių šviesai ar kitiems dirgikliams.
Kaip pasakoja Gediminas, uoslė skirta ne tik maloniems kvapams užuosti, ji perspėja ir apie pavojų. Ilgiausiai juntame kvapus, kurie kelia grėsmę, pavyzdžiui, dūmų, degėsių. Tiesa, kad mums tinkamų kvapų galime po kurio laiko neužuosti. Kartais atrodo, kad jie išgaravo, tačiau kvapas tiesiog prisitaiko.
Kalbėdamas apie bendras rinkos tendencijas, G. Jukna sako pastebėjęs, kad žmonės linkę kvepėti gaiviais aromatais, daugiausia – komerciniais kvepalais. Bet tikriausiai todėl, kad mažai kas bandęs nišinius aromatus – o kai išbando, šiems abejingų nelieka.
