Rašymas dažniausiai siejasi su darbu vienumoje. „Šventojo“ scenarijų rašėte trise. Papasakokite, kaip tai vyko.

Teklė: Gali būti ir taip, kad susitinki su režisieriumi, apsitari ir rašai vienas. Tačiau su Andriumi darbas vyksta drauge. Kad mes galime rašyti trise, rodo, jog esame gera komanda, tikrai galime kartu dirbti. Atsispyrėme nuo krizės temos, Mariaus Repšio įkūnytas personažas Vytas, galima sakyti, atėjo iš Andriaus trumpametražių filmų „Bergenas“ ir „Dešimt priežasčių“, visa kita atsirado procese. Scenarijaus rašymas – schematiškas darbas: iš pradžių tikslinama istorija, rašomas treatmentas, scenų planas ir tik tada išrašinėjamas scenarijus.

Marija: Taip, ilgiausiai dirbome prie scenų plano. Kai jis buvo aiškus, pradėjome vystyti scenarijų. Ilgiau užtruko jo taisymas, nei pats rašymas.

Teklė: Ir pabaiga keitėsi kelis kartus.

Gyvenate Vilniuje, bendraujate su kultūros, meno žmonėmis. Kuo rėmėtės kurdamos provincijoje gyvenančius personažus?

T.: Ar tikrai provincijoje gyvenantys žmonės kitokie nei mes? Žmonių psichologija yra ta pati, skiriasi tik aplinkybės ir tam tikri aspektai, detalės. Žinoma, reikia specifinės informacijos, kurią turi išsiaiškinti, pavyzdžiui, kokia situacija provincijos gamyklose (pagrindinis veikėjas Vytas dirbo mechaniku gamykloje – aut. past), ir pan.

M.: Jei galvosi, kad personažas kitoks nei tu, jis toks ir bus. Tačiau mes neskirstome žmonių. Tiek Vilniaus hipsterių, tiek provincijos mechanikų problemos yra tos pačios. Ir jausmai tie patys. Šiuo metu su Andriumi rašome scenarijų jo naujam filmui apie vilnietę merginą, tačiau nors aplinkybės skiriasi, personažų jausmai ir problemos išlieka panašios.

Galima sakyti, kad „Šventasis“ – filmas kiekvienam?

M.: Tai labai universalus filmas, nes jis apie santykius. Krizė – tik kontekstas, fonas. Nematau priežasties, kodėl žmonės į jį neitų. Filmas skirtas tikrai plačiam ratui: nei per lėtas, nei per rimtas. Žiūrisi lengvai, daug humoro. Nesvarbu, koks žiūrovo socialinis statusas, gyvenama vieta, turėtų jį įtraukti, būti įdomu žiūrėti. Meilės personažams nepagailėjome, kad jie būtų kuo arčiau paprasto žmogaus.

T.: Tik po filmo seanso „Kino pavasaryje“ aš suvokiau, kokiai plačiai auditorijai jis skirtas. Kaip sakė Marija, centre yra santykių problemos, žmogaus pasimetimas krizės akivaizdoje, taip pat meilės trikampio situacija – visa tai yra universalu ir svarbu nepriklausomai nuo socialinio žiūrovo statuso ar kitų aspektų.

Ar kuriant personažą padeda žinojimas, koks aktorius jį vaidins?

T.: Dirbant su Andriumi labai svarbi taisyklė yra realistiškumas, personažai privalo būti kuo arčiau gyvenimo. Todėl galvoji apie visumą – kaip aktorius, kaip personažas, kaip žmogus realybėje, konkrečioje situacijoje elgtųsi, kalbėtų. Kuriant personažą, svarbiau ne jį vaidinsiančio aktoriaus žinojimas, o realybė.

„Šventajame“ labai natūraliai skamba dialogai, nebėra to nuolat lietuviškame kine kritikuojamo teatrališkumo. Tai aktorių, režisieriaus, scenaristų nuopelnas?

M.: Ko gero, visų. Rašant dialogus, negali remtis konstrukcijomis, kurias girdi realybėje, jos kine tiesiog neskamba. Dialogą iš gatvės perkėlus į ekraną, bus nenatūralu. Ekrane vykstantis pokalbis turi būti kažkas tarp literatūros ir gatvės.

Ar žiūrovai kelia išskirtinių reikalavimų realistiškam kinui?

M.: Daug kas režisieriaus ar jo pažįstamų išgyventa tikrovėje žiūrovui gali sukelti įtarimą, kad taip nebūna. Jei taip nutiko gyvenime, dar nėra argumentas, kai tai suveiks kine. Labai svarbu išmokti tai atskirti. Kino tiesa – kiek kitokia nei gyvenimo. Kartais istorijas reikia pastiprinti, pasukti, kad atrodytų įtikinamos, bet neperspausti, nes tada vėl manys, kad taip nebūna.

T.: Realistiškame kine žiūrovas labai jautriai gali atskirti tikrumą nuo neįtikinamumo. Realybės perkėlimas į fikciją yra labai subtilus dalykas. Grįžtame į pokalbio pradžią, kodėl labai gerai rašyti trise: trys žmonės dalijasi nuomone, taip tiksliai išgrynindami tiek personažą, tiek jo kalbą, tiek situacijų paveikumą.

Kaip greta Vyto asmeninės dramos atsirado linija apie Jėzų Kristų?

M.: Nuo pat pradžių žinojome, kad filme bus paliesta tikėjimo tema, pavyzdžiui, personažas Petras bus mišių patarnautojas, klapčiukas. Vienas draugas parodė vaizdelį „Youtube“, kuriame kažkoks fanatikas Eimutis kalba apie tai, kad visi žmonės degs pragare. Palaipsniui iš to išsivystė Luko Malinausko suvaidintas personažas, kuris matė Jėzų Kristų. Rašant trise labai sunku atsekti, kas ką sugalvojo.

Ar daug laiko praleidote „Šventojo“ filmavimo aikštelėje?

T.: Filmavimuose nedalyvavome. Teatre dažniau pasitaiko, kad režisierius, statydamas spektaklį, konsultuojasi su dramaturgu. Kine – kiek kitaip. Filmavime dalyvauji, jei turi konkrečias pareigas.

M.: Kai su Tekle žiūrėjome „Šventojo“ pirmąjį montažo variantą, labai maloniai nustebome, kad, galima sakyti, viskas buvo nufilmuota pagal scenarijų, nepakeistas nė vienas dialogas. Montuojant, žinoma, šiek tiek pasitarę, keitėme kai kurias vietas.

T.: Andrius turi labai konkretų matymą, tad rašymas yra tvirtas pagrindas. Žinoma, kitas dalykas, kuris ir yra svarbiausias, – pasitikėjimas vienas kitu. Didžiulė laimė dirbti su žmonėmis, kuriais pasitiki, tada ir nejauti poreikio „prižiūrėti“ procesą.

Taigi, jūsų parašytas scenarijus pripažintas metų geriausiu. Ką jums, kaip jaunoms kūrėjoms, reiškia šis apdovanojimas?

T.: Žinoma, tai svarbu. Tačiau lygiavertiškai svarbu, kad apskritai sukūrėme pilnametražį filmą. Profesiškai svarbu, ne dėl šlovės.

M.: Ar tikrai? Per apdovanojimus buvo sunku gauti iš tavęs gervę palaikyti (juokiasi).

T.: Taip pat labai svarbu, kad apskritai yra tokia, kaip geriausio scenarijaus, nominacija, juk seniau nebuvo.

Papasakok, Marija, apie savo naujausią filmą. Ar rašydama scenarijų konsultavaisi su seserimi?

M.: Pamenu, įsibroviau pas pavargusią Teklę į vonią, skaičiau jai garsiai pataisytą scenarijų ir prašiau, kad pasakytų – blogai ar gerai.

T.: Marijai visuomet prireikia komentarų, kai man nuo nuovargio neveikia galva (juokiasi). Mes visada tariamės, bet Marija rašo pati.

M.: Kadangi filmas dar nenufilmuotas, galiu tik pasakyti, kad tai – komiškas kelio filmas.

Ar gali geras scenarijus išgelbėti režisierių?

M.: Gali. Yra toks pasakymas, kurio niekad tiksliai neprisimenu (juokiasi): „Pagal blogą scenarijų kuriamas filmas gali išeiti geras, bet pagal gerą scenarijų, filmas negali išeiti blogas“ .

Kalbino Dovilė Raustytė.