Kodėl mokytojas pasikeitė, kodėl jis tapo nepakančiu, o kartais – piktu?

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Susimąstyti apie tai ir parašyti straipsnį mane paskatino neseniai Lietuvoje vykę mokytojų streikai ir girdėti atsiliepimai į streikavusiųjų reikalavimus.

Anot skeptikų, mokytojų streikai yra nepagrįsti. Juk mokinių skaičius mažėja, tad ir mokytojų reikia mažiau. Taip pat buvo lyginami mokytojų atlyginimai su kitų profesijų atstovų atlyginimais ir nutariama – mokytojai uždirba neblogai, jei tik netingi pasijudinti. Suprask, mokytojas, besiblaškantis po kelias mokyklas tam, kad susirinktų bent kiek oresnį atlyginimą, šiandieną gali būti laikomas norma. Tačiau, rašysiu ne apie mokytojų streikus ar jų atlyginimus. Taip pat ir ne apie mokytojo specialybės prestižą.

Norėčiau šį kartą atkreipti dėmesį į darbuotojus, dirbančius mums ir su mumis, tai yra su kitais žmonėmis. Kviečiu susimąstyti apie grėsmes psichologinei būklei tų žmonių, kurie kas dieną, bendraudami savo darbe, lyg atiduoda mums dalelę savęs. Tą dalelę mes tarsi pasiimame, nešamės namo ar į savo darbus, kažkiek lyg pasiliekame sau, o kažkiek atiduodame kitiems ir taip dalinamės tuo, ką mums davė šis bendravimas.

Tik ar visuomet atiduodame ir gauname pozityvius dalykus? Prisiminkime, kaip su aplinkiniais dalinamės savo nuotaika, emocijomis ir tuomet, kai negalime pamiršti gana trumpų nemalonių savo gyvenimo epizodų, tokių kaip nepagarbaus mus aptarnavusios pardavėjos ar ką tik apšaukusios troleibuso vairuotojos elgesio. O mokytojai? Juk su jais mes, mūsų vaikai, neretai praleidžiame daugiau laiko nei pavyzdžiui troleibuse. Vadinasi, mes taip pat dalijamės su jais savo emocijomis, nuotaikomis, o jie savo savijauta dalijasi su mumis.

Ar mes, visuomenė, susimąstome, kokį emocinį krūvį kas dieną patiria mokytojas? Juk jį lydi nuolatinis triukšmas, didžiulė atsakomybė, o kasdieninis bendravimas su daugybe žmonių – vaikų, jų tėvų, mokytojų, specialistų, kolegų, administracijos ir kitų – ne visuomet būna lengvas. Ar pagalvojame, dėl kokių priežasčių mūsų pažįstamas mokytojas pasikeitė kaip žmogus, kodėl jis tapo nepakančiu, o kartais – piktu? Gal čia taip pat yra svarbios anksčiau minėtos priežastys, o dar – nuovargis, gana prastas jo darbo įvertinimas (tame tarpe ir materialinis)? Ar gi mes, visuomenė, norime, kad mūsų vaikus mokytų mokytojas, kuris savo pareigas atliktų tik kaip bedvasis mechanizmas? Ar norime, kad mokytoju būtų darbuotojas, iš anksto negatyviai nusistatęs prieš mokinius, tėvus ir kolegas, darbo pabaigos belaukiantis mūsų vaikų ugdytojas ir auklėtojas?

Ar lengva būti mokytoju ir tuo pačiu išlikti savimi? Manysiu, kad klausiu ne veltui, jei bent keletas žmonių perskaitę susimąstys apie mokytojų darbo sunkumus. Gal būt streikuojant reikia akcentuoti ne vien tik materialinę pusę, geresnių darbo ir mokymo sąlygų poreikį? Nejau nėra svarbi mokytojo kaip žmogaus ir specialisto emocinė būklė, jo psichologinė gerovė? Norisi tikėti, kad mūsų visuomenėje mokytojų, ugdančių ir auklėjančių mūsų ateitį – vaikus, darbas keliose darbovietėse bandant užsidirbti išgyvenimui nepaisant pervargimo, rečiau bus laikomas norma. Gal ir patys mokytojai, jų bendradarbiai, artimieji, dažniau atkreips dėmesį į savo ir aplinkinių psichologinę būklę, dažniau pasiūlys savo pagalbą ar, esant poreikiui, drąsiau rekomenduos kreiptis profesionalios pagalbos. Gal būt tai padės mokytojui, bendradarbiui, šeimos nariui išlikti ne tik geru specialistu, bet ir žmogumi, išlikti pačiu Savimi.

Būti mokytoju ir išlikti savimi – tai lyg kvietimas mokytojams ir mums visiems labiau rūpintis savo ir aplinkinių psichologine savijauta ir dvasine gerove. O gal taip pat tai straipsnis apie būsimą straipsnį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis