D. Ibelhauptaitė: Jis nėra nuglaistytas, jis yra tikras. Ir aš norėjau jį šokti

Pirmą kartą režisierė Dalia Ibelhauptaitė su vyru Dexteriu Fletcheriu į tango pamokas išsiruošė prieš 18-ka metų Los Andžele. Tąkart šokių aikštelėje susipyko kone iki skyrybų, o kaip sekėsi sutramdyti aistringąjį tango jiems Buenos Airėse?

Jau netrukus – kovo 18-20 d. – Vilniaus Kongresų rūmuose susitiks po visą pasaulį keliaujantys Vilnius City Operos solistai: Edgaras Montvidas, Auksiniam scenos kryžiui šiemet nominuota Jurgita Adamonytė ir „Onegino“ svečias Andrėjus Bondarenko (Ukraina). Nuolat įvairiausius žemės kampelius tiek darbo, tiek poilsio tikslais lankantys „bohemiečiai“ šį virusą tikriausiai pasigavo nuo režisierės D. Ibelhauptaitės, kurios epinės kelionės po tolimiausius pasaulio kraštus stebina ne vieną. Šį kartą siūlome patirti, ką reiškia tango, Argentina ir netikėti Dalios ir jos vyro susitikimai su legendomis Buenos Airėse. Pasakojimas – iš pirmų lūpų.

Asmeninio albumo nuotr.

Seksualusis tango ir garsus mokytojas

„Mūsų istorijos su tango prasidėjo lygiai prieš 18 metų, kai su Dexteriu gyvenome Los Andžele. Nuvažiavome ten dėl filmo „Lok, stauk arba šauk“ premjeros. Po jos, visi pranašavo daug darbų Holivude, dėl to ten užsilikome ir pragyvenome beveik 10 mėnesių. Tango man visą laiką buvo labai gražus šokis. Galbūt dėl to, kad jis yra toks kampuotas, aistringas, toks seksualus, kupinas gyvuliškų instinktų, įvilktų į labai gražią formą. Jis nėra nuglaistytas, jis yra tikras. Niekada nenorėjau šokti kitų šokių, visą laiką norėjau išmokti tik tango.

Asmeninio albumo nuotr.

Tai štai, Los Andžele pamatėme reklamuojamas tango pamokas, kuriose mokina patys argentiniečiai. Pamokos ėjosi labai sunkiai, nes teko tik kopijuoti judesius ir niekas nepaaiškindavo, kaip veikia pati šokio struktūra. Šokdavome du kartus per savaitę, pamokose praktikuodavomės, o vakarais mus pakviesdavo eiti į argentiniečių klubą, kur vykdavo milongos. Milongos – tai vieta, kur šokama tango. Prieš pagrindinę šokių dalį būna pamokos. Mes eidavome į milongas ir bandydavome kartoti judesius, kuriuos išmokdavome per pamokas, bet pagrindinė mano ir Dexterio problema, buvo ta, kad aš visą laiką laikiausi sistemos, griežtos ritmikos ir „judesių numeracijos“, kuri buvo mums duota, o Dexteris – atvirkščiai. Jis visad improvizuodavo ir būdavo net tokių situacijų, kai aš šokių aikštelėje nugriūdavau.

Asmeninio albumo nuotr.

Tuo metu mūsų akiratyje pasirodė vienas labai įspūdingas personažas. Mums buvo pristatytas ką tik iš Buenos Aires į Los Andželą atvažiavęs žmogus, kuris galėtų būti mūsų mokytoju – Puppy Castello. Apie jį nieko nežinojome, bet mums papasakojo, kad tai – viena didžiausių tango šokių legendų iš Buenos Airės, kad Puppy visą gyvenimą nieko daugiau neveikė tik šoko tango ir yra tikras šio šokio žanro meistras, – maestro. Kai su juo susitikome, aš buvau šokiruota: jis atrodė žemas, kiek aukštesnis už mane, ir buvo nepaprastai apkūnus, na sakyčiau kaip koks Pavarotti, tačiau tik suskambus muzikai Puppy pradėjo šokti. Jis šoko kaip Dievas, lengvas kaip pūkas!

Asmeninio albumo nuotr.

Tangueros – žmonės kurie šoka tango – dienomis nieko nedaro, nes visą naktį šoka. Milonga Buenos Airėse prasideda 11 val. vakaro ir baigiasi 4 val. ryto. Tad tikras profesionalas, kuris tuo gyvena, daro tik tai ir daugiau nelabai ką ir gali daryti. Na, gal dar mokina šokti kitus. Beje, Puppy realiame gyvenime šlubavo. Taktiškai pasiklausus išaiškėjo tokia istorija...

Asmeninio albumo nuotr.

Meilužės kerštas ir susipykę sutuoktiniai

Jaunas Puppy buvo vėjo mėtytas ir vėtytas, ir manau, priklausė ne vienam „išskirtinių žmonių klanui“, mat pardavinėjo narkotikus, kokainą ir už tai keliems metams net buvo pakliuvęs į kalėjimą. Puppy turėjo šeimą, vaikų ir jie, kartu su žmona, ateidavo jo aplankyti vienomis dienomis, o kitomis dienomis (pasirodo jis turėjo dar ir antrą šeimą – meilužę su vaiku), ateidavo kita šeima. Taip viską Puppy buvo suorganizavęs.

Asmeninio albumo nuotr.

Viskas baigėsi tuo, kad vieną kartą žmona atėjo ne tą dieną, kurią reikėjo, ir susitiko su meiluže. Jos išsiaiškino kas yra kas. Meilužė apklausė žmoną, mat ji norėjo, kad Puppy ją vestų. Abi sutarė, kad sulauks kol Puppy išeis iš kalėjimo ir tada viską išsiaiškins. Kai Puppy išėjo iš kalėjimo ir grįžo namo, jo laukė žmona ir meilužė, kurios liepė jam nuspręsti, ką jis nori toliau daryti. Puppy, matyt, bijojo žmonos, o gal tai buvo tradicija, padorumas ar dar kažkas, bet jis nusprendė pasilikti su žmona. Tuo metu jo meilužė iš rankinuko išsitraukė mažą revolverį ir šovė jam tiesiai į kelį. Žmogui, kuris šoka tango, turėti peršauktą kelį – visiškas košmaras. Puppy labai išgyveno, tačiau nepaisant visko jis išmoko šokti, kaip patys argentiniečiai sakė „ant vienos kojos“ ir tai jam nesutrukdė tapti viena ryškiausių savo epochos tango žvaigždžių.

Asmeninio albumo nuotr.

Tokių dalykų, kuriuos Puppy pasakodavo, net ir filme nesugalvosi. Jo pamokos buvo labai įdomios. Tik viena problema – mes ispaniškai nieko nesupratome, o jis angliškai nekalbėjo. Jis rodydavo, o mes bandydavome kopijuoti. Mūsų šokis buvo absoliučiai beviltiškas, bet visas „argentinietiškas“ gyvenimas, su pasisėdėjimais, gitarų muzika, žmonių bendruomene, į kurią Puppy mus įvedė, – viskas buvo labai tikra ir patrauklu tokiam šaltam ir desperatiškam mieste, kaip Los Andželas ir dėl to mes bendravome toliau.

Asmeninio albumo nuotr.

Ši argentiniečių bendruomenė tradiciškai, maždaug porą kartų per savaitę, susirinkdavo į savo klubą, kepdavo kepsnius. Buvo nuostabu matyti apkūnų storuliuką, mažą kūlverstuką, kepantį fantastiškus kepsnius. Ir tik atėjus vakarui, apie vidurnaktį, jis užsivilkdavo kostiumą ir imdavo nerealiai šokti. Argentiniečių bendruomenė mums paliko didelį įspūdį, jie, kažkuria prasme, atstojo mums draugus, nes Los Andželas yra miestas, kuriame tu turi būti arba žiauriai sėkmingas aktorius, režisierius, prodiuseris arba esi paskendęs B, C, D ir kitos žemesnės klasės menininkų lygmenyje, kuriame visi nori prasimušti ir tapti A klasės menininkais. Argentiniečiai prie viso šito nepriklausė ir kadangi mes su Dexteriu buvome gan kitokie nei visi kiti, mums buvo labai smagu būti su jais.

Asmeninio albumo nuotr.

Vienoje iš milongų buvo ir toks nutikimas... Mes su Dexteriu niekaip netobulėjome šokiuose, nors praktikuodavomės daug ir vieną kartą per milongą aš nukritau vidury salės, mat Dexteris supainiojo žingsnius. Toje šokių salėje susipykome taip įspūdingai, kad net visi argentiniečiai išsižiojo – o jie juk temperamentingi, rėkauja ir barasi visada! Tai buvo vienintelis kartas, kai Dexteris išbėgo, mane palikęs, ir aš pėstute ėjau namo viena. Po to visą naktį kalbėjomės apie šią problemą ir nusprendėme, kad esame absoliučiai skirtingi žmonės ir, matyt, mums reikia išsiskirti. Buvo žiauriai juokinga, nes, aišku, po dviejų valandų nešnekėjimo, nutarėme, kad dėl tango turbūt neverta skirtis ir tiesiog nutarėme jo nebešokti. Į Puppy pamokas ir į milongus daugiau niekada nėjome.

Asmeninio albumo nuotr.

Likimo pokštas Buenos Airėse

18-ka metų buvome dingę iš tango pasaulio. Tačiau noras važiuoti į Argentiną, noras pamatyti tą šalį, kuri mus sudomino, sujaudino, suviliojo, visiškai nepraėjo. Kažkokiu būdu vis ją apeidavome, – važiuodavome į kitas šalis, bet nevažiavome į Pietų Ameriką tol, kol šią žiemą, vis tik nusprendėme nuvažiuoti ir pasižiūrėti: „O kas gi yra tas Buenos Airės ir kas ten vyksta iš tikrųjų?“. Tikrai nevykome ten šokti tango, tačiau Buenos Airėse likimas susiklostė taip, kad pakliuvome į „Alvear Palace“ viešbutį, rekomenduotą pažįstamų. Atvažiavę išsižiojome: matote, Buenos Airės visą savo egzistavimą bandė būti Pietų Amerikos Paryžiumi ir šis „Alvear Palace“, aišku, bando būti Paryžiaus viešbučiu „Ritz“ arba vienu iš tų prabangių, barokinio stiliaus, paauksuotų viešbučių, su didžiuliais veidrodžiais, o iš tiesų, tiesiog kvepiančių naftalinu. Niekada negyvename tokiuose viešbučiuose!

Asmeninio albumo nuotr.

Dėl ko aš pasakoju apie viešbutį? Nes visgi tai buvo likimas. Jis turėjo patį geriausią konsjeržą mieste su detaliausiomis žiniomis apie visą vietinį gyvenimą. Kitą dieną po atvykimo mes jo nedrąsiai paklausėme apie tango šou, jis mums patarė nueiti ir išbandyti savo jėgas patiems šokant tango. Mano ir Dexterio mintyse krebždėjo tas prieš 18 metų nenusisekęs bandymas... Ir štai mes buvome čia, kvėpavome tuo oru, kurio kvėpavo ir Puppy Castello ir pagalvojome: „O kodėl gi nenuėjus ir nepabandžius? Nueisime į vieną pamoką, bus blogai – daugiau neisime“.

Asmeninio albumo nuotr.

Konsjeržas mums pasakė vienareikšmiškai – reikia eiti į Copello School of Dancing (Copello šokių mokykla). Taigi, antrą viešnagės dieną užsirašėme į pamoką. Mums Copello pavardė visiškai nieko nesakė, tačiau vilties suteikė tai, jog tango mokyklos adresas sutapo su adresu Abasto rajono, kuriame tango yra gimęs. Ten yra ne tik keletas tango mokyklų, bet ir Carlos Gardel muziejus ir jo vardo tango šou teatras, o jis, ko gero, buvo žymiausias senosios eros tango dainininkas ir muzikantas.

Asmeninio albumo nuotr.

Viešbutyje mums pasakė, kad rajonas yra ne itin prašmatnus, gan saugus, tačiau ilgai vaikščioti po jį nerekomendavo. Kai su Dexteriu ten nuvažiavome, jokios mokyklos neradome, o pamatėme taksi automobilių apsuptą kavinę. Galvojome, kad pakliuvome ne ten, nes aplink buvo tik dešimtys automobilių ir vairuotojai, valgantys pietus. Kavinukė labai paprasta, lyg darbininkų valgykla. Ėmėme vaikščioti aplinkui ir žiūrėti kas čia vyksta. Staiga išlindo kažkokia moterytė ir pradėjo aiškinti, kad mums reikia lipti žemyn. Praėję pro visą kavinę, šiaip ne taip prasispaudę pro tankiai susėdusius žmones, žiauriai įtartinai mus stebinčius, laiptais nulipome žemyn ir pakliuvome į labai gražią baltą salę, kur ir buvo toji Copello mokykla, tokia užsislaptinusi, jog niekad nė nepagalvotum!

Asmeninio albumo nuotr.

Tiesiai į dešimtuką arba antras bandymas

Čia mūsų laukė ne vienas, o du mokytojai, dirbę kaip pora. Miriam Copello ir Cristianas Correa. Iš karto supratome, kaip puiku, kai mokytojai yra du, nes tuomet moteris iš tikrųjų gali žiūrėti tai, ką daro moteris, o vyras gali stebėti vyrą. Miriam šnekėjo puikia anglų kalba ir ne tik galėjo daug papasakoti pati, bet ir išversti viską, ką pasakojo Christianas. Jie išnaikino šio šokio mistiką ir galėjo viską paaiškinti labai praktiškai, duoti patarimų, išmokyti struktūros, judesių ir visa tai padaryti labai paprastai. Kai šoka abu mokytojai, tu gali žiūrėti kaip viskas veikia, kokia yra šokio mechanika ir jie net praktikuoja tai, kad tu šoktum su vienu iš jų, – tada supranti kaip tai turi atrodyti, kaip tu turi jaustis ir ką daryti. Tada galima mokytis toliau.

Asmeninio albumo nuotr.

Pamoka mums paliko labai didelį įspūdį, – tokį, kad užsirašėme antrai, nors iš pradžių to daryti neplanavome. Grįžę į viešbutį nusprendėme paieškoti internete ir išsiaiškinti, kas yra šie įspūdingi mokytojai.

Asmeninio albumo nuotr.

Atradome, kad Miriam Copello yra pačio žymiausio, dar gyvo esančio, senosios mokyklos šokėjo Carlosso Copello dukra. Jis – didžiausia tango pasaulio žvaigždė ir pagrindinis geriausio ir ryškiausio tango šou Buenos Airėse šokėjas, režisavęs net kelis filmus apie tango, laimėjęs Lotynų Amerikos „Grammy“ apdovanojimus ir šokęs legendiniame šou „The King of Tango“ Brodvėjuje, Niujorke.

Tuo metu jo meilužė iš rankinuko išsitraukė mažą revolverį ir šovė jam tiesiai į kelį. Žmogui, kuris šoka tango, turėti peršauktą kelį – visiškas košmaras.

Kai tai perskaitėme, supratome, jog tai – būtent Carlosso Copello vaikų: dukters Miriam ir sūnaus Makso mokykla – geriausia Buenos Airėse. Nieko nežinodami, pataikėme tiesiai į dešimtuką.

Asmeninio albumo nuotr.

Per pirmą pamoką Christianui ir Miriam nesakėme, kad esame šokę tango anksčiau. Jiems buvo truputį keista, kad mums taip gerai sekėsi, kad neblogai gaudomės, tad nuėję į antrą pamoką prasitarėme, kad prieš 18 metų šokome tango su Puppy Castello. Miriam su Christianu perklausė kelis kartus, tikriausiai, netikėjo. Papasakojome istorijas apie Puppy, pasakėme kaip jis atrodė ir tada jie buvo 100 proc. įsitikinę, kad iš tikrųjų bendravome su tuo žmogumi. Išaiškėjo, kad Puppy buvo vienas ryškiausių mokytojų, kuris mokė jų tėvą, Puppy laikiusį didžiu mokytoju.

Asmeninio albumo nuotr.

Žinoma, nuo to karto mūsų pamokos tapo dar profesionalesnės, reikalavimai augo ir mes su Dexteriu iš tikrųjų darėme didelį progresą. Vakare nusprendėme patys nueiti į milongą. Suradome žymią salę Salon Canning, kurioje kažkada šoko pats Puppy Castello.

Jis nėra nuglaistytas, jis yra tikras. Niekada nenorėjau šokti kitų šokių, visą laiką norėjau išmokti tik tango.

Tai yra labai seno „sukirpimo“, didžiulė šokių salė. Dviese su Dexteriu nedrąsiai ten nuėjome ir buvome visiškai abstulbinti aukščiausio profesionalumo lygio šokėjų porų. Nebuvo jokių šansų, kad su Dexteriu galėtume ten išvėžlioti ir imti praktikuotis savo judesius...

Asmeninio albumo nuotr.

Prisėdome prie staliuko pirmoje eilėje. Aplink visą šokių aikštelę keliomis eilėmis stovėjo maži staliukai. Supratome, kad vienoje pusėje sėdi moterys, kitoje – vyrai, o kampuose – poros. Sistema labai aiški: vyrai, žvelgdami per visą salę, gestais ir žvilgsniais kviečia moteris šokti. Vyrai ir moterys gali ateiti po vieną ir tokiu būdu susirasti partnerį, o poros sėdi tolėliau, kampuose, kad neužimtų partnerio ieškojimo zonos. Jausmas labai įdomus, atrodo, kad jie – lyg liūtai ar antilopės, kurie vieni kitus uosto, tada siunčia ženklą ir kviečia. Įdomiausia būna tuomet, kai nesupratę kažkokių ženklų moterį vienu metu kviečia du vyrai, žodžiu, vyksta intriga. Mūsų buvimas Salon Canning tik patvirtino tiesą, apie kurią mums sakė Puppy Castello: jog jei tu nori gerai šokti tango, turi praktikuotis 10 metų.

Asmeninio albumo nuotr.

Slaptas adresas, kur renkasi tikri šokėjai

Kitą vakarą nusprendėme nueiti į tikrąjį tango šou Carlos Gardel teatre ir pamatyti kaip šoka profesionalai. Šou yra lyg spektaklis. Buenos Airėse toks šou kainuoja beprotiškus pinigus. Dažniausiai viskas prasideda sėdint prie staliukų kabareto atmosferoje, su kepsniu vakarienei, raudonu vynu ir tik po poros valandų valgymo prasideda šou. Valgyti nenorėjome, ėjome dėl šou, kuris truko pusantros valandos.

šokių salėje susipykome taip įspūdingai, kad net visi argentiniečiai išsižiojo – o jie juk temperamentingi, rėkauja ir barasi visada!

Pamatėme beprotiškai profesionalų atlikimą, bet tai jau yra choreografijos paliestas tango, – ne tai, ką pamatysi milonguose. Tai jau yra teatras, spektaklis su daugybe baletinių elementų, įvilktų į tango rūbą. Šokėjai ir visas pastatymas atkartoja tango istoriją nuo pat atsiradimo iki šiuolaikinio tango. Iš šio pasirodymo neišeini pasisėmęs žinių, kaip šokti tango, iš ten išeini kaip iš operos, baleto ar miuziklo spektaklio: pasigrožėjęs tikrais profesionalais, fantastiškai atliekančiais savo darbą.

Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau to, kas įvyko sekantį vakarą, nenusipirksi už jokius pinigus. Mokytojai pakvietė mus eiti į milongą kartu su jais, eiti į tokią milongą, kuriame nėra jokių turistų, jokių pašalinių žmonių ir kur ateina tik geriausi iš geriausiųjų profesionalų Buenos Airėse – „El Beso“. Mes su Dexteriu labai jaudinomės, nežinodami, kaip čia viskas bus, kaip čia įsipaišysime į bendrą paveikslą. Pusę dvylikos vakaro turėjome nuvykti į gan atokų rajoną Buenos Airėse. Keliavome taksi, nes metro ar autobusu važiuoti mums nepatarė ir pasiekėme tokią nežymią gatvelę, privažiavome prie durų, kurios buvo apsuptos fantastiškai išsipuošusių moterų ir juodais, rudais kostiumais, labai prašmatniai ir stilingai apsirengusių vyrų.

Jausmas labai įdomus, atrodo, kad jie – lyg liūtai ar antilopės, kurie vieni kitus uosto, tada siunčia ženklą ir kviečia.

Kai kurie vyrai buvo net su skrybėlėmis ir atrodė, kad vyksta kažkokio praėjusio amžiaus 4-ojo ar 5-ojo dešitmečio kino juostos filmavimas. Žmonių kiekis buvo toks, lyg būtų buvusi apgultis prie populiariausio šiuolaikinio klubo, į kurį veržiasi ten norintis patekti jaunimas. Ten ir buvo mūsų milonga.

Asmeninio albumo nuotr.

Šiaip ne taip prasiyrę kartu su mokytojais pakliuvome į nedidelę salę, kurioje buvo žiauriai karšta ir praktiškai nebuvo kuo kvėpuoti. Prieblanda, dideli veidrodžiai ir ant parketo sukosi keli šimtai žmonių. Atrodo, kad jie visi buvo susigrūdę kaip silkės bačkoj, sunku įsivaizduoti kaip išvis galima padaryti bet kokį judesį tokioje didelėje masėje, tačiau įsižiūrėjus galima matyti kaip profesionaliai, preciziškai ir meistriškai šie žmonės savo kūnais ant parketo piešė nerealiais figūras. Jie visi judėjo vienu ritmu. Labai nedaug žmonių juos stebėjo, nes beveik visi šoko.

Asmeninio albumo nuotr.

Sėdėdama ir visa tai stebėdama, jaučiausi kaip filme, supratau, kad tai yra senoji šios šalies tradicija, sukurta imigrantų iš Italijos prieš 150 metų. Juk dažnas net nežinome, kad pradžioje tango vyrai šokdavo su vyrais. Ilgesys, aistra moteriai, gyvenimui su kitu žmogumi... Vėliau vyrus pakeitė laisvo elgesio moterys ir tik 1912 m., kai tango pirmąkart pasirodė Paryžiuje ir užvaldė turtingiausius Paryžiaus salonus, jis tapo ir padorioje visuomenės dalyje priimtinu šokiu.

Įsižiūrėjus galima matyti kaip profesionaliai, preciziškai ir meistriškai šie žmonės savo kūnais ant parketo piešė nerealiais figūras. Jie visi judėjo vienu ritmu.

Taigi, kai galvoju apie pirmuosius tango šokius, įsivaizduoju būtent tokį vaizdą, kokį pamatėme čia: aistringas, stilingas, seksualias poras, be jokios buržuazijos ar dirbtinos prabangos elementų... Pojūtis – fantastiškas. Būtent čia mes pirmą kartą pamatėme tą tradicišką, senąjį tango, kurį jau ne viena imigrantų karta išvystė į visišką meistrystę, grožį ir meną.

Asmeninio albumo nuotr.

Čia nebuvo ventiliacijos, ji sugedo. Kažkas bandė atidarinėti langus, tačiau nepavyko ir visas karštis, poros, labai seksualios, gražios suknelės ir vyrai su kostiumais – visa ši scena man priminė galbūt kiek tragišką filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“. Atrodė, kad tie žmonės šoka tam, kad išgyventų ir valandų valandas šoks tol, kol nugrius. Milongoje šokiai būna po tris iš eilės, o po to trumpa pertraukėlė, kad pasikeistų partneriai ir tuomet vėl trijų šokių serija. Iš tikrųjų jie ir šoko valandų valandas – iki pat 4 valandų ryto. Mes jau vos neužknapsėjome prie stalelių, tačiau tų žmonių ištvermė, rodo, kaip jiems tai yra svarbu, koks didžiulis tai yra malonumas ir galimybė bendrauti. Bendrauti be žodžių, mat poros persimeta keliais žodžiais tik prieš pat šokio pradžią. Vienoje vietoje pamatyti visus aukščiausio lygio šokėjus buvo fantastiška!

Asmeninio albumo nuotr.

Duokite kelią – žengia maestro!

Tą vakarą įvyko vienas didžiausių tango įvykių mūsų gyvenime, nes apie pusę pirmos nakties prasiskyrė žmonių minia ir įėjo Carlosas Copello, mūsų mokytojos tėvas, žymiausias, vienintelis dar gyvas iš senųjų šokėjų, dar iki šiol profesionaliai ir geriausiai šokantis tango. Jis atrodė kaip koks Marlonas Brando iš filmo „Krikštatėvis“, – visi iš karto puolė su juo sveikintis, spaudė jam ranką, apkabino... Prie jo stovėjo eilė žmonių! Įdomiausias dalykas įvyko jam išėjus į aikštelę ir išsivedus savo dukrą. Manau, kad Carlosas lyg norėjo parodyti visiems, kad jis jau atėjo, kad jis čia yra. Vienintelį kartą minia prasiskyrė ir paliko labai daug ploto jam. Kai jis šoko, daugiau nešoko niekas, visi išsižioję sėdėjo ant grindų ir stebėjo. Čia tu supranti, kaip šie žmonės vertina savo senuosius talentus, senąsias žvaigždes, jų patirtį ir iš jų jie semiasi žinių, džiaugiasi, kad tas žmogus, kuriam, ko gero, daugiau nei 70 metų, gali suktis su tokia energija vidury parketo. Jei aš taip pašokčiau pusę minutes – mirčiau...

Asmeninio albumo nuotr.

Žinoma, mums nepaprastai pasisekė, nes sėdėjome prie Carloso Copello staliuko. Buvome šalia jo ir mūsų statusas tame vakare tarp visų Buenos Airių profesionalių šokėjų pasikeitė. Iš pradžių visi į mus žiūrėjo kaip įtartinus turistus, – ten gi tokių nėra. Tada žiūrėjo tiesiog keistai, bet kai pamatė, kad esame su ponu Carlosu Copello, visi pradėjo sveikintis.

Asmeninio albumo nuotr.

Visą vakarą sėdėjau ir meldžiausi, kad ponas Capello, neduok Dieve, tik neimtų ir nepakviestų manęs šokti, kaip argentiniečiai gali dažnai padaryti, mat yra labai svetingi ir šaunūs žmonės. Kartą man taip yra nutikę Los Andžele su Puppy Castello, kai buvome vienoje milongoje ir staiga jis priėjęs pasakė, kad esu jo studentė ir dabar su juo šoksiu. Aš vos nenumiriau iš siaubo ir gėdos, iš karto žinodama, kad totaliai apmindysiu šio profesionalo kojas. Svarbiausia buvo bent nenugriūti. Tad nutariau nebekartoti šios klaidos ir galvojau, kad jei nutiks taip, kad ponas Copello pakvies mane šokti, turiu visaip stengtis to išvengti.

Garantuota: jei norite puikiai praleisti laiką skanaudami maistą, į Buenos Aires važiuoti tikrai verta!

Ponas Copello sėdėjo ir šnekėjosi su mumis, ne tik dėl to, kad buvome jo dukros studentai, tačiau dėl to, kad ji jam buvo papasakojusi, jog prieš daugelį metų Los Andžele šokome pas jau mirusį Puppy. Buvo labai įdomu klausytis fantastiškų istorijų apie Puppy, kurias mums visą vakarą pasakojo ponas Copello. Sužinojome, kad vis dėlto kai kurie tango šokėjai dalyvavo tame šešėliniame pasaulyje, susijusiame su (kaip mūsų kultūroje būtų pavadinta) gangsteriais. Tuomet labai pasigailėjome, jog tada Los Andžele neturėjome galimybių užrašyti Pyppy Castello istorijų, mat tai galėtų būti net kelių nuostabių filmų siužetai.

Asmeninio albumo nuotr.

Pietų Amerikos Paryžiaus veidai

Kalbant apie Buenos Aires, (juk ten ne tik tango šokamas!) tai yra nuostabus miestas, daug ramesnis, elegantiškesnis, galbūt ne toks aštrus ir pavojingas, kaip Rio de Žaneiras ar kiti Brazilijos miestai. Iš tikrųjų, Buenos Airės yra Pietų Amerikos Paryžius ir už šį statusą labai kovoja. Tai labai smarkiai atsispindi architektūroje, kultūriniame gyvenime, nepaprastai didelėje gausybėje įvairių restoranų. Ką jau ką Buenos Airės turi, tai – pačios aukščiausios klasės restoranus. Čia jų pasirinkimas yra labai didelis. Keista, bet visas laikas, praleistas Argentinoje buvo pilnas netikėtumų, kad ir šis...

Asmeninio albumo nuotr.

Kai buvau Austrijoje, sveikatingumo klinikoje, sutikau ne ką kitą, o Juaną Santa Cruz. Jis – pačių populiariausių ir geriausių restoranų Buenos Airėse, tokių kaip: „Casa Cruz“, „Izabel“, „Aldo’s“ įkūrėjas. Nors juos pradėjo kurti prieš 12-13 metų, iki šiol jo atidaromi restoranai Buenos Airėse yra patys geriausi. Dabar jis gyvena Londone, kur taip pat turi restoraną. Kad ir kaip būtų juokinga, susitikau su juo Austrijoje, toje „badavimo klinikoje“. Po visų darbų ir restorano atidarymo Londone jis buvo visiškai išsekęs, pervargęs ir turėjo dvi savaites gulėti ir bandyti atgauti jėgas. Juanas man rekomendavo daug įdomių, šaunių, labai įvairių vietų Argentinos sostinėje, kuriose galima paragauti skirtingo maisto – nuo japoniškų, braziliškų, peru iki prancūziškų ir itališkų, su specialiu šiuolaikiniu argentinietišku požiūriu. Virtuvių pasirinkimas buvo nepaprastai ryškus. Garantuota: jei norite puikiai praleisti laiką skanaudami maistą, į Buenos Aires važiuoti tikrai verta!

Kapinės šioje vietoje yra nuo 1732 metų, 5 hektarų plote, pačiame miesto centre, vienam iš pačių prabangiausių rajonų yra susigrūdę net 4691 mauzoliejai!!!

Čia taip pat rasite puikiais meno galerijas, labai įdomius grafičių menininkų darbus gatvėse, muziejus, kurie galbūt neturi tiek senų meistrų, kiek Europa, tačiau šiuolaikiniai ir XX a. Lotynų Amerikos kūrėjai yra labai plačiai reprezentuojami, tad yra ką pamatyti, pasižiūrėti ir sužinoti visiškai naujų dalykų.

Asmeninio albumo nuotr.

Be prašmatnių, šiuolaikinių rajonų, Buenos Airėse įdomiausi man buvo tie, kurie istoriškai yra galbūt „aštresni“, į kuriuos nieks nerekomenduodavo eiti. Tai – San Telmo ir La Boca. Čia prieš šimtą metų buvo imigrantų rajonai, uostai, ir iki šių dienų jie yra laikomi nesaugiais rajonais, į kuriuos dar visai neseniai eiti nepatardavo niekas.

Į San Telmo nuvažiavome savaitgalį, sekmadienį. Galiu pasakyti, kad jis yra labai panašus į Londone esantį Notting Hill rajoną. Galbūt kažkada ten ir buvo sudėtingas gatvių gyvenimas, daugybė nusikaltimų, kaip ir Notting Hille prieš 30 metų, tačiau dabar tai neturi absoliučiai nieko bendro su praeitimi. San Telmo buvo kaip savaitgalio sendaikčių turgus Notting Hille, nusėtas kilnojamomis prekyvietėmis, kuriose žmonės pardavinėjo visokius daiktus: antikvarus, baldus, drabužius, labai daug turistams skirtų smulkmenų. Jokio pavojaus, nusikaltimų tikrai nerasi. Gatvės maistas – nuostabus, nuoširdūs ir ne visai jauni tango šokėjai, šokantys gatvėje, bandantys užsidirbti pinigų. Tai – rajonas, kuriame gyvena dailininkai, meniškos sielos.

Asmeninio albumo nuotr.

Kitas rajonas, šalia San Telmo – La Boca. Jis, ko gero, dar ne visiškai okupuotas turizmo idėjos ir to, ką jie vadina, gentrification, kuomet buvęs skurdus, nusikalstama veikla garsėjęs rajonas tampa vis turtingesniu ir prieinamu vidurinei klasei. La Boca įdomus tuo, kad jame vis dar gyvena labai skirtingi ir labai neturtingi žmonės, galima sakyti, komunalinio tipo butuose. La Boca žymus savo futbolo stadionu La Bombonera, kuriame užaugo ir žaidė Maradona. Tai – jų didžiausias pasididžiavimas.

Asmeninio albumo nuotr.

Dieną vaikščioti po La Boca nebuvo jokių problemų. Galbūt naktį baltaodžiui turistui pasirodyti būtų kiek sudėtingiau. Šiame rajone yra įsikūręs vienas šauniausių restoranų visose Buenos Airėse „El Obrero“, į kurį pakliūti praktiškai neįmanoma. Kad pakliūtum, būtinai turi užsisakyti staliuką, bet kaip tai padaryti, jei ten niekas nekalba angliškai?

Asmeninio albumo nuotr.

Išspręsti šią problemą man padėjo mano draugė Laura Dzelzytė. Maždaug prieš kelias savaites iki mūsų kelionės į Buenos Aires, ji buvo klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje. Aš pagalvojau: „Dieve, kaip šaunu, jei aš jai paskambinsiu, ji tikrai suras žmonių, kurie galėtų mums užsakyti staliuką“. Laura žmonių surado ir jie sugebėjo ten paskambinti ir gauti mums vietą. „El Obrero“ – labai paprastas restoranas, kuriame pačiais įvairiausiais tradiciniais būdais gaminama fantastiško skonio mėsa. Visos restorano sienos yra nuklotos futbolo žaidėjų, sirgalių nuotraukomis, visokiais šalikėliais ir prizais. Įdomi istorinė vieta, kurioje, kaip vėliau nuotraukose pamatėme, lankėsi Bono, Martinas Scorsese, Bernardo Bertolucci, Francis Fordas Coppola, Robertas De Niro ir daugybė kitų ryškių žvaigždžių.

Asmeninio albumo nuotr.

Būtinai užsukite į kapines

Ko gero pats įdomiausias ir labiausiai Buenos Airių gyvenimą atspindintis kultūrinis objektas, kurį verta pamatyti – Recoleta kapinės. Senosiose Recoleta kapinėse kiekviena turtinga ar žymi šeima turi pasistačiusi savo mauzoliejų, kurie yra patys prabangiausi ir ištaigingiausi. Kiekvienas bando savo idėjomis, turtingumu, prašmatnumu ir ištaigingumu perspjauti kitą. Iš tiesų ten yra ir nepaprastai baisių architektūrinių tvarinių, kartu ir labai juokingų, tačiau istoriškai labai gražių.

Asmeninio albumo nuotr.

Kapinės šioje vietoje yra nuo 1732 metų, 5 hektarų plote, pačiame miesto centre, vienam iš pačių prabangiausių rajonų yra susigrūdę net 4691 mauzoliejai!!! Mauzoliejų stilius nuo Art Nouveau iki Baroko, Gotikos ir neoklasicizmo. Kai kurios medžiagos šiems mauzoliejams pastatyti buvo atplukdytos iš Paryžiaus ir Milano. Kapinės išdėliotos tvarkingomis gatvėmis ir kvartalais. Čia vienas šalia kito ir prezidentai, politikai, ir Nobelio premijų laureatai, menininkai ir aišku… turtuoliai. Recoleta kapines žmonės turi nuomotis, kiekvienais metais turi mokėti nuomą už plotą, kurį užima tavo šeimos mauzoliejus. Tai – labiausiai turistus traukianti vieta Buenos Airėse, nes ten yra Evos Peron (Evitos) kapas. Evita yra argentiniečių herojė, pasididžiavimas ir jie labai noriai apie ją šneka.

Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl Recoleta kapinės simbolizuoja argentiniečių gyvenimą? Labai didelė visuomenės dalis (vidutinė, ar aukštesnė nei vidutinė klasė) nori būti ryškūs, elegantiški, turtingi ir svarbūs pasaulyje, o jei ne pasaulyje, tai bent Lotynų Amerikoje. Tas noras pasirodyti yra matomas daugelyje gyvenimo aspektų, tuo pačiu niekas nenori, kad tu matytum aštriąsias, galbūt su kriminalais susijusias gyvenimo puses, ir šis jausmas, palyginus su Brazilija, kurioje visi yra daug labiau „atsipūtę“, – itin ryškus.

Asmeninio albumo nuotr.

Buenos Aires palikome įsitikinę, kad mums būtinai reikėtų tęsti tango tradiciją. Gal net ne dėl paties šokio, o dėl to, kad tango surenka labai įdomius žmones, su labai įdomiais likimais ir idealiame pasaulyje būtų nuostabu vis grįžti į Buenos Aires ir nors trumpam būti to pasaulio dalimi. Jis suteikia labai daug energijos ir įkvėpimo kitiems dalykams, pavyzdžiui kūrybai ar pačiam sau. Aišku, nepamirškime, kad norint tai daryti, reikia bent 10 metų praktikuotis, o tam, kad būtų galima praktikuotis, reikia gyventi viename mieste su tuo, su kuo nori šokti. Deja, mums su Dexteriu artimiausius 10 metų tai negresia, tad mūsų tango liks, ko gero, kaip fantastinė graži svajonė. Laikas, kuris pratęsimo kaip ir neturės.“

Asmeninio albumo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis