Baleto solistė Rūta Jezerskytė-Banfi (35 m.) Metų Moters titulą pelnė už unikalią sceninę kūrybą ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Likimo vėjas vieną talentingiausių Lietuvos baleto artisčių, tarptautinių konkursų laureatę nubloškė į Amsterdamą. Dešimt metų ji šoko Olandijos nacionalinio baleto teatro trupėje – vienoje garsiausių pasaulyje, tapo šios primabalerina. Baigusi balerinos karjerą ištekėjo, išsikvietė iš Lietuvos čia likusius artimuosius ir pradėjo naują gyvenimą – be baleto. Kaip Rūta gyvena dabar?
1. Rūta, smagu vėl su Jumis kalbėtis. Kada sulauksime Jūsų Lietuvoje su visam?
Labai džiaugiuosi, kad mane prisiminėte. Tikrai nesitikėjau. Dėl to jaučiuosi labai laiminga. Vadinasi, dar nepamiršote. Sunku pasakyti, kada grįšime į Lietuvą (juokiasi). Vyras jau agitavo – jam mano gimtinėje patiko, čia tinkama atmosfera augti vaikams. Dabar gyvename mieste, kuriame visi susispaudę – viename kvadratiniame metre telpa gal šešiolika žmonių.
2. Gal jau reikia sveikinti sulaukus šeimos pagausėjimo?
Galite! Jau auginame ne tik sūnų Arą Leonardą Gabianną, bet ir dukrelę Chiarą Mildą. Jai kovo mėnesį bus dveji metukai. Esu laiminga mama. Visi sako, kad mūsų berniukas panašus į tėtį, o mergaitė – mano kopija. Jos gimimas – vienas gražiausių mano gyvenimo įvykių. Chiarą Mildą, kaip ir sūnų, norėjau gimdyti namuose, tačiau pribuvėjos, padedančios tokioms gimdyvėms, apsižiūrėjo, kad iš trečio aukšto, kur gyvename, negalėsiu būti nugabenta žemyn gulinti – nėra lifto, laiptai siauri. (Kai gimdžiau sūnelį, į tai, pasirodo, niekas nekreipė dėmesio.) Taigi gimdžiau šalia ligoninės esančiuose gimdymo namuose. Ten jauki aplinka, gimdymo metu medikų šalia nebuvo, visą laiką budėjo mano mama, sesuo, pribuvėja ir vyras. Sekėsi gerai. Tiesa, sūnelį gimdžiau penkias valandas, o dukrelę – net dvi paras. Tai toks skirtumas... Gimus vaikams, mano gyvenimas labai pasikeitė. Dabar jaučiu pilnatvę. Man nieko netrūksta. Anksčiau, žinoma, turėjau daug veiklos: spektakliai, kūryba, nuolat buvau užsiėmusi, bet dabar atsirado vidinė ramybė. Gal skamba šabloniškai, bet nūnai juntu pasitenkinimą gyvenimu. Jaučiuosi namie. Nieko daugiau ir nereikia. Jei kas ateina į mano gyvenimą, priimu, jei ne, irgi gerai. Šito anksčiau nejaučiau.
3. Kas padeda prižiūrėti vaikus: auklė, senelė?
Ir dirbu, ir dar mokausi, tad vaikus daugiausia prižiūri mano mama. Padeda ir seserys, iš Italijos atvažiuoja vyro mama. Su ja sutariame gerai. Vyro tėvai – labai kultūringi, malonūs žmonės. Man pasisekė. Lietuvių ir italų gyvenimo būdas, tradicijos, žinoma, skiriasi. Ir tie skirtumai mane iš pradžių truputį gąsdino, bet dabar supratau, kad vaikams tai – tik į naudą: jie turi daugiau galimybių. Namuose kalbame trimis kalbomis: aš su vaikais bendrauju lietuviškai, vyras – itališkai, o visi kartu – angliškai. Be to, išėję pažaisti į kiemą, mažyliai girdi olandų kalbą. Sūnus tris valandas per dieną lanko darželį-mokyklą, tad ir ten mokosi olandų kalbos. Beje, Olandijoje vaikai auklėjami būti savarankiški nuo mažų dienų. Į pradinę mokyklą jie pradeda vaikščioti vos sulaukę ketverių. Aišku, namų darbų ten neužduoda, o ir pamokos vyksta žaidimų forma, tačiau visi privalo jas lankyti. Mamos lopšelyje palieka trijų, keturių, o kartais ir dviejų mėnesių vaikutį, nes turi dirbti. Motinystės atostogos Olandijoje trunka ne kelerius metus, kaip yra Lietuvoje, o tik porą mėnesių po gimdymo. Vaikai auklėjami būti savarankiški, žino savo teises. Pavyzdžiui, jų negalima lupti.
4. Ką dar, be vaikų auginimo, veikiate? Ar jau baigėte fizioterapijos studijas?
Taip, baigiau, tačiau šiais metais ėmiausi sporto fizioterapijos magistro ir osteopatijos studijų. Pirmosios truks trejus metus, o antrosios – šešerius. Studijuoju Manualinės terapijos universitete olandų kalba. Tai man – tikras iššūkis. Dieną naktį kalu... Be to, įkūriau savo verslą – jau metai kaip veikia mano fizioterapijos studija „CiaoFysio“. Yra nemažai klientų, tik kol kas nelabai turiu laiko. Tenka derinti mokslą, darbą ir vaikų auginimą.
5. Ar šokio nepasigendate?
Kol kas ne. Aišku, jis visada su manimi, tačiau dabar mieliau šokčiau mintyse, nei varginčiau kūną. Tikrai nebenorėčiau grįžti į didžiąją sceną – pernelyg daug traumų turėjau. Jei tektų šokti kaip anksčiau, tai būtų savižudybė. Su baletu ir šiandien turiu daug bendra, juk buvę kolegos dabar ateina pas mane gydytis. Žinau, kas vyksta teatre, taigi saitai nėra visiškai nutrūkę, nors iš šalies gal ir kitaip atrodo. Į baleto spektaklius nueinu, deja, retai – dėl laiko stokos. Ką ir kalbėti apie pramogas... Mano kasdienybė tokia, kad keliuosi kartais trečią, kartais penktą, kartais aštuntą ryto. Tai priklauso nuo vaikų, o jie nėra miegaliai. Tiesa, kartais savaitgaliais su vaikais pramogaujame, bet man paskaitos būna ir išeiginėmis dienomis, tad tos pramogos taip pat itin retos.
6. Ar bent retkarčiais mintimis nuklystate į 2003-iuosius, į Metų Moters apdovanojimo vakarą?
Taip, tačiau viskas atrodo lyg sapnas. Ne kitaip ir tada atrodė (šypsosi). Apie tai, kad tapau Metų Moterimi, man pranešė baletmeisteris Jurijus Smoriginas ir tuometė „Moters“ redaktorė Eglė Striaukienė. Nepatikėjau. Paskui, kai sužinojau, kokios moterys buvo išrinktos iki manęs, dar labiau plaukai pasišiaušė. Vakarėlyje pati visas pamačiau. Prisimenu pakilią, šventišką atmosferą. Mama buvo numezgusi man vakarinę suknelę. Gausybė svečių, sveikinimai, gėlės. Nemaniau, kad esu verta tokio garbingo apdovanojimo, ir nesitikėjau. Tiesiog dirbau savo mėgstamą darbą, ir tiek. Kai esi paniręs į tai, ką darai, kuo užsiimi, nėra kada galvoti apie tai, kaip atrodai iš šalies. Baleto artistai gyvena gana uždarą gyvenimą. Repetuoji, repetuoji toje salėje, paskui šoki spektaklį... Užtat kai tave sustabdo, tai yra kai apdovanoja, labai nustembi, kad kažkas iš šalies tave pastebėjo, įvertino. Tai tikrai malonu. Tada, aišku, ir pats gali pažvelgti į save lyg iš šono, įvertinti, ką padarei, kiek pasiekei. Dabar tokius apdovanojimus artisto gyvenime galėčiau palyginti su trumpais sustojimo momentais, kai jis gali atsigręžti atgal ir apžvelgti savo nueitą kelią. O kartu susitikti akis į akį su savo publika, įsiklausyti į žmones, kurių širdyse jo darbai randa atgarsį.
7. Iškilminga vakaro dalis vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kartu – ir baleto kompozicijos „Mano gyvenimas“ premjera. Jūs šokote solo partiją. Šio baleto spektaklio kūrėjas – Jurijus Smoriginas. Regis, darbas su reikliu baletmeisteriu prišaukė sėkmę: Džeksone (JAV) vykusiame konkurse sušokusi jo kurtą miniatiūrą, gavote kvietimą tapti Olandijos nacionalinio baleto teatro trupės nare?
Galėčiau pasakyti taip: tame konkurse atlikau iš viso šešis numerius, o sušokusi Jurijaus Smorigino kurtą miniatiūrą „Mano gyvenimas“ gavau šansą. Mane, atliekančią būtent šią kompoziciją, pastebėjo buvęs Olandijos nacionalinio baleto teatro direktorius. O kai jau gyvenau Amsterdame, Jurijus sukūrė visą baleto spektaklį „Mano gyvenimas“ Lietuvos tarpukario baleto žvaigždei Olgai Malėjinaitei atminti. Šį vaidmenį šokau ir tapusi Metų Moterimi. Nežinau, koks Jurijus dabar (juokiasi), tada bendravome paprastai, nebuvo jokių konfliktų. Darbą su juo prisimenu kaip įdomų. Radome daug bendrų sąlyčio taškų – turiu galvoje kūrinio interpretaciją. Kalbant apie asmeniškumus, labai artimi nebuvome. Aišku, kai Amsterdame statė spektaklį, jis pas mane gyveno, bet daugiausia laiko praleisdavome repeticijų salėje. Tad ir bendravome profesiniu pagrindu. Turėjome bendrą tikslą ir jo siekėme. Na, taip, Jurijus yra gana ekscentriškas žmogus, bet tai, matyt, – skiriamasis tos kartos artistų ženklas. Man dirbti su juo buvo gera.
8. Ar norėtumėte, kad šokėjo kelią pasirinktų Jūsų vaikai?
Jei norės, neprieštarausiu. Tegu būna šokėjai. Ar aš to norėčiau? Man atrodo, kad šiuo atveju nuo mano norų nedaug kas priklausys. Svarbu, kad būtų laimingi. Šokėjo kelias sunkus, bet ir gražus. Kita vertus, nėra lengvo gyvenimo kelio. Tėvų priedermė – palaikyti vaikus, kad ir ką jie pasirinktų. Aš savo tėveliams – tiek mamai, tiek šviesaus atminimo tėčiui – esu dėkinga už suteiktą pasirinkimo laisvę. Ir kad visada mane palaikė. Man tai buvo didžiulė pagalba. Klausiate, ar anūkai panašūs į senelius? Mergaitė fiziškai panaši į lietuviškąją šeimos pusę, taigi ir į močiutę. Sūnaus žvilgsnis, sako, – kaip mano.
9. Jei gyvenimą būtų galima atsukti atgal, ar norėtumėte ką nors pakeisti?
Stengčiausi neįskaudinti tų, kuriuos įskaudinau. Esu temperamentinga, užsiliepsnoju kaip degtukas. Tai mano problema. Dažnai negalvodama įskaudinu, paskui, žinoma, gailiuosi, bet tuo momentu žodis išskrenda, jo nesugrąžinsi. Visi pastebi, kad esu net itališkesnė nei mano vyras. Ar Olandijoje žmonės geranoriškesni nei Lietuvoje? Yra visokių – kaip ir visur. Jie gal mandagiau reiškia savo emocijas. Olandės moterys gana aktyvios, emancipuotos, žino savo vertę ir ko nori, todėl dažnai dominuoja. Jaučiu joms pagarbą. Vyrai – pasyvesni. Dauguma mūsų šeimos draugų – ne olandų kilmės, tačiau mano seserys savo gyvenimus rengiasi susieti su grynakraujais olandais.
10. Rūta, ką šiais metais pasiūlytumėte rinkti Metų Moterimi?
Tą moterį, kuri išaugino laimingus vaikus. Tikrai nesirinkčiau iš tų, kurios rodomos per televiziją, ar iš tų, apie kurias rašoma laikraščiuose. Tai galėtų būti visai paprasta moteris. Taigi mano kandidatė – bevardė, negarsi Lietuvos moteris. Tyli Lietuvos moteris.
Nuotraukos – iš redakcijos archyvo (A. Gintalaitės) ir iš asmeninio herojės albumo
