N. Marčėnaitė: meilė, tas dviejų puselių reikalas, man niekad neatrodė protingas

Iš žurnalo archyvo.
Dešimt klausimų 2004-ųjų Metų Moteriai Nomedai Marčėnaitei.

Dailininkė keramikė Nomeda Marčėnaitė (47 m.) Metų Moters titulą pelnė už toleranciją ir organizuojamą labdaros renginį „Išsipildymo akcija“, skirtą padėti vaikų ir globos namų auklėtiniams. Šiandien Nomeda nebėra šios akcijos globėja, tačiau labdaringą veiklą tęsia – ji yra Tarptautinės Kalėdų mugės veidas. Apie įvykių gausų profesinį, socialinį ir asmeninį gyvenimą N. Marčėnaitė pasakoja žurnalistei Jolantai Vazbutaitei.

1. Mintimis grįžkime į 2004-uosius... Kokia buvo Nomedos Marčėnaitės reakcija, kai sužinojo, kad yra išrinkta Metų Moterimi?

„Esu neverta!“ Man visada taip atrodo, visokie apdovanojimai sukelia panašią reakciją. Protingi žmonės vargu ar įtiki savimi, savo žygdarbiais ir nuopelnais. O kalbant apie Metų Moters apdovanojimą, tai žinau, kad daugybė moterų yra nuveikusios daug daugiau nei aš. Na, tada, aišku, supratau, kad nesu iš tų, kurios absoliučiai nieko nenuveikusios, nieko nevertos, bet... Kita vertus, suvokiau, kad savo idėjas, darbus privalau viešinti. O kai labai nesusireikšmini, kai apdovanojimą vertini kaip geros idėjos sklaidą, tada lengviau į tai reaguoji. Be to, supratau, kad prie visų mano apdovanojimų prisideda televizija. Juk ir nuolat ekrane rodomas arklys taptų garsenybe. Tokiu atveju nori nenori susimąstai, kiek iš tikrųjų esi verta visų tų apdovanojimų. Gal vieno kito – taip, bet ne tokios gausybės.

Nomedos triumfas: geri darbai ir nesavanaudiškos idėjos nugalėjo!
Nomedos triumfas: geri darbai ir nesavanaudiškos idėjos nugalėjo!
Žurnalas "Moteris"

2. Kokie prisimininai išliko iš „Metų Moters“ renginio?

Pamenu iškilmingiausią vakaro momentą – kai stovėjau ant scenos. Drauge su manimi buvo ir kitos Metų Moterys. Prisimenu ir tą stresą, kurį jutau. O ką kalbėjau, ką sakė kiti, išblėso. Dar prisimenu, kad gavau nerealiai gražią gėlių puokštę. Aišku, – ir Metų Moters segę. Įvertinau, kaip gera būti tarp tiek apdovanotų asmenybių. Tokių ypatingų. Tai labai didelė garbė ir atsakomybė, bet tai turbūt sako visos Metų Moterys?

3. Tada visos Metų Moterys išrinko Jus savo gražaus būrio seniūne...

Kada? Kaip? Per „Metų Moters“ vakarą? Dar gražiau. Na, nejaugi... Aš netinkama tokioms pareigoms – esu blogiausia, dvoješnikė, turėjau tam priešintis. Galbūt mane išrinko už akių (kvatoja)?

4. Kas pasikeitė Jūsų gyvenime nuo 2004-ųjų?

O, tai buvo taip seniai. Mano gyvenimas be galo intensyvus. Jaučiuosi kaip žmogus, jų nugyvenęs nežinia kiek, ir tiems pokyčiams aprašyti reikėtų atskiro leidinio. Juk ir telike dirbau, ir nustojau jame dirbti, ir vėl grįžau. Ir mano menas pakito. Šiemet savo sodyboje surengiau skulptūrų parodą „Atvirai“. Pirmą kartą gyvenime tai dariau be Mariaus. Dar kas... Vaikai paaugo, gimė anūkėlė Frida... Išleidau antrą knygelę – tai labai rimtas, svarbus įvykis. Pokyčių daug ir didelių. Sunku viską ir išvardyti.

Saldų pergalės skonį dar pasaldino šventinis tortas. Juo laureatė kvietė vaišintis visus svečius
Saldų pergalės skonį dar pasaldino šventinis tortas. Juo laureatė kvietė vaišintis visus svečius
Žurnalas "Moteris"

5. Kokia nauja idėja šiuo metu gyva Nomeda?

Visada turiu jų daug. Nuolat ką nors rašau – daug vienu metu: vieną tekstą – vaikams, kitą – visai ne jiems. Esu susigalvojusi tiek darbų, kad nieko nespėju. Dabar svajoju, kad kas nors ištremtų mane su kompu į kokį Egipto viešbutį, kur „viskas įskaičiuota“. Taip noriu ramiai pasėdėti ir parašyti... Visą vasarą apie tai svajojau.

Su didžiuliu malonumu įrašinėju savo televizijos laidą „Skanus pokalbis“. Esu ja labai patenkinta, sulaukiu vis daugiau grįžtamosios reakcijos. Jau pakalbinau tokių ypatingų žmonių... Tarkim, rašytojos Ilzė Butkutė ir Audronė Urbonaitė – nerealiai drąsios moterys, tarsi terapija kitoms. Šnekindama jas net virpėjau – jaučiausi prieš šias moteris kaip mergaitė, nors, tarkim, Ilzė už mane gerokai jaunesnė: pagal amžių galėtų būti mano vaikas.

6. Neseniai Londone vietos lietuviams pristatėte savo knygelę „Lėlė“…

Taip, ir tuo džiaugiuosi. Be to, už šią knygą esu gavusi penkis apdovanojimus, ir tai neįtikėtina. Kai kurie skamba žiauriai prabangiai ir iškilmingai – pavyzdžiui, Patriotų premija. Ji man buvo labai maloni. Apie emigraciją kalbėjau pusbalsiu. Smagu, kad kažkas išskaitė, pamatė ir dar taip sureagavo.

Džiaugiuosi, kad vieną ankstyvą rytą – „Lėlė“ (jos iliustracijas kūriau irgi pati) knygynuose buvo ką tik pasirodžiusi – paskambino Audronė Urbonaitė ir pasakė: „Kai pamačiau tavo knygą, supratau: noriu, kad darytum mano „Cukruotos žuvies“ viršelį...“ Ir ji buvo žiauriai patenkinta.
Už „Lėlę“ jau viena prisiimu visus laurus – nebesidaliju jų su televizija. Priešingai, parašiusi šią knygelę supratau, kad televizinis žinomumas tik trukdo, nes žmonės turi susikūrę apie tave išankstinę nuostatą.

Beje, rudenį „Lėlę“ pristatysiu ir Frankfurto knygų mugėje.

Žurnalo „Moteris“ Metų Moterys (iš kairės į dešinę) – Rūta Vanagaitė, Nijolė Drazdienė, Algimanta Žukauskienė, Lolita Varanavičienė, Bronė Vainauskienė – Nomedą (viduryje) išrinko savo gražaus būrio seniūne
Žurnalo „Moteris“ Metų Moterys (iš kairės į dešinę) – Rūta Vanagaitė, Nijolė Drazdienė, Algimanta Žukauskienė, Lolita Varanavičienė, Bronė Vainauskienė – Nomedą (viduryje) išrinko savo gražaus būrio seniūne
Žurnalas "Moteris"

7. Visai nebijote kritikos? Juk garsūs giminaičiai literatai – tėtis Rimantas Marčėnas, pusbrolis Aidas Marčėnas, sesuo Rusnė Marčėnaitė – ir Jus įpareigoja.

Iš tikrųjų dėl to ilgai labai labai kompleksavau. Kai jau pasiryžau savo knygelę išleisti, nusprendžiau viską priimti, kaip yra. Ir nesulaukiau jokios kritikos, jokios... Suprantu, kad būti šitaip išgirtai nesveika: paskui baisu ką nors daryti. Nesijaučiu nei tokia talentinga, nei tokia apdovanota. Labiausiai bijau ne kritikos – man baugu užteršti pasaulį. Padaryti kokį š..., ir dar visiems ant akių. Kol rašai tik savo kompiuteryje – vienas dalykas: juk šis prietaisas yra absoliučiai atsparus grafomanijai; ant kiekvieno tai turėtų būti užrašyta. Bet kai pradedi leisti knygas arba organizuoti parodas – tai jau visai kas kita. Taigi aš ne nusikalbėti, o tos taršos bijau.

8. Kai tarėmės dėl pokalbio, išsidavėte, kad vėl pradėjote vaikščioti į pasimatymus.

Taip, mano gyvenime žiauriai daug visko vyksta. Tai džiugina, nes pastarieji pusantrų metų buvo ne patys lengviausi. Toks pagreitintos brandos laikas... Tokio gal nebūčiau norėjusi... Mieliau būčiau norėjusi mirti infantili būtybė dėl kai kurių dalykų ir neišgyventi to, ką išgyvenau. Kita vertus, atsirado daug naujos patirties – kad ir tie važinėjimai į pasimatymus. Maniau, kad tai daro tik paaugliai. Vaikai jau mielai išleidžia mane į juos, o kai grįžtu, klausia: „Ar gerai praleidai laiką?“ – „Ačiū, gerai.“ Jie fainuoliai. Šiandien gyvenimas atnešė man naujų dalykų – gebėjimą būti pačiai su savimi ir turėjimą ką veikti pačiai su savimi. Niekada negyvenau taip kaip dabar.

Aišku, skyrybos palieka randų, sugriauna tikėjimą tam tikrais dalykais. Vėl grįžti prie to paties – prie suskilusios geldos. Tarkim, būdama paauglė, šventai tikėjau, kad žmonės ateina į šį pasaulį pirmiausia tam, kad pasidaugintų, pasiporuotų, pratęstų giminę, kad mes pirmiausia – biologiniai padarai. Ar šiandien dar tikiu meile? Meile, o Jėzau Marija... Kokia meile?! Kas yra meilė?.. Meilė yra toks stebuklas, toks totalus ir toks platus. Ir toks visuotinis, ir toks plaukiojantis ore... Vis dėlto tas dviejų puselių reikalas man niekada neatrodė protingas. Mariui sakydavau: „Tu man labai patikai, tu esi labai įdomus, bet mudu atsiradome vienas šalia kito atsitiktinai.“ Pasitaikė būtent tas žmogus, ir tu padovanojai jam viską. Jei būtų pasitaikęs kitas... Aišku, kažkas gal būtų buvę kitaip, tačiau neverta sureikšminti tam tikro žmogaus. Yra rusiškas posakis: „V serdce pogastitj nelzia“ („Širdyje pasisvečiuoti negalima“). Į širdį ateina meilė, ir ateina visiems laikams. Galima rotacija, gali keistis jos pozicijos. Manau, kad Marius man visada bus giminė – juk padovanojo man dvidešimt stebuklingų gyvenimo metų. Daugybė moterų negauna nė pusės tiek, o aš dvidešimt metų gyvenau tokiame rojuje. Tai ačiū jam už tai. O kas Mariui atsitiko – ne man spręsti. Niekas neatėmė iš jo teisės gyventi taip, kaip jis mano esant geriausia, ir patirti tai, ką nori patirti. Beje, niekada nenorėjau už Mariaus tekėti – jis įkalbėjo. Dabar ir skirtis neturiu, nes man neįdomu. Jeigu jis norės, galės... Taigi tie pažadai iki gyvenimo pabaigos man atrodo nesąmonė. Jie gali blogai baigtis. Paskui už juos gali tekti sumokėti. Mariui kasdien dėkodavau už gyvenimą kartu. Tai jis po išsiskyrimo bandė padėkoti man už kartu praleistus metus. Pasakiau: „Aš tau nieko nebesakysiu, nes dariau tai kiekvieną dieną. Jaučiuosi padėkojusi.“ Nemėgstu formalumų – nei pompastikos, nei sentimentalumo. Manau, viską padariau savo laiku.

Žurnalas "Moteris"

9. Jei visagalis likimas leistų gyventi iš naujo, ką norėtumėte pakeisti?

Nieko. Man mano gyvenimas žiauriai patinka. Žiauriai... Net jei jame ir buvo ne pačių geriausių dalykų. Net jei mano vaikystė prabėgo ne taip jau ir lengvai. Labai anksti, vos sulaukusi vienuolikos metų, apsigyvenau su močiute, kuri sirgo išemine širdies liga. Ji buvo išgyvenusi tris infarktus. Viena vertus, močiutė mane prižiūrėjo, kita vertus, aš – ją. Tėvui tuo metu pasiūlė geras darbo sąlygas Kaune, ir jis su mama išvyko ten, o mudvi likome gyventi Vilniuje. Ne pagal vaiko pečius buvo ta situacija... Naktį bėgdavau į telefono būdelę kviesti greitosios (namie neturėjome telefono). Apie širdies vaistus ir šiandien žinau viską – bent jau apie senosios kartos. Žinau, kaip reikia elgtis, kai žmogų ištinka širdies priepuolis. Gyvenau košmare, siaubingai bijojau dėl močiutės. O ji buvo labai savotiška, baptistė: neišleisdavo manęs į kiną, į šokius, susitikti su draugais, nes laikė tai nuodėme, neturėjome televizoriaus... Gyvenau tarp keturių sienų ir nelabai kam rūpėjau. Augau savotiška, bet vis tiek sugebėdavau tą močiutę apmauti. Nors jei mane būtų auklėję kitaip, kas žino, gal apskritai būčiau nutrūkusi nuo grandinės. Tas griežtumas, matyt, ir lėmė tai, kad anksti ištekėjau. Anksti gimė Dovas. Taip mergaitės dažnai gelbstisi nuo įtemptos situacijos tėvų namuose. Kai man buvo penkiolika, turėjau atsifutbolinti nuo baptistų presbitorių – jų kaip varnų į mūsų namus sugužėjo gal trys štukos, kai pasakiau, kad nebenoriu būti šitos religinės bendruomenės narė. Pokalbis vyko kaip saugume... Tai tokia patirtis, tokios pamokos... Užtat dabar turiu tvirtą stuburą. Anksti užaugau, mano vaikai tų dalykų, kuriuos patyriau, nepatiria, ir tuo džiaugiuosi. Žinoma, dabar jiems tenka išgyventi mano ir Mariaus skyrybas, ir tai nėra paprasta. Gyvenimas moko kažko atsisakyti, kažką keisti. Neduota žmogui turėti viską.

10. Ir paskutinis klausimas: 2012-ųjų Metų Moteris pagal Nomedą Marčėnaitę?

Man patiktų, kad Metų Moterimi taptų kokia nors rašytoja. Kad ir Audronė Urbonaitė. Ilzė Butkutė, mano galva, dar per jauna... Tai labai rimtas, labai svarus, labai reikšmingas apdovanojimas. Jo verta, pavyzdžiui, viena Tarptautinės Kalėdų labdaros mugės organizatorių Birutė Vizgirdienė. Ši moteris patyliukais daugybę metų užsiima labdara. Tokia kukli, neformali. Tik niekam nė į galvą nešaus, kad ji galėtų tapti Metų Moterimi, juk visi mano, kad turtingi žmonės ir taip gerai gyvena. Tai neteisinga. Ponios Birutės mokėjimas daryti didelius darbus tyliai yra be galo gražus. Arba vaikų teisių gynimo organizacijai „Gelbėkit vaikus“ vadovaujanti Rasa Dičpetrienė. Ji turi idėjų, už jas kovoja. Pažįstu daugybę ypatingų moterų. Ir kultūros atstovių, ir dailininkių. Pavyzdžiui, dailininkės Miglė Kosinskaitė, Audronė Petrašiūnaitė – nerealios. Jos yra tylios karės. Matau daugybę tokių, kurios yra vertos Metų Moters vardo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis